Sakoma, kad radęs mėgstamą darbą ir jame atradęs save, daugiau nedirbsi nei dienos. Šiai minčiai pritaria ir 52-us metus Kauno technologijos universitete skaičiuojantis Informatikos fakulteto profesorius Aleksandras Targamadzė. „Esi pasmerktas nuolatinei beprasmybei, jei darbas neteikia džiaugsmo“ – tvirtina pašnekovas.

– Esate vienas lojaliausių KTU darbuotojų. Kelintus darbo metus skaičiuojate universitete ir gal pamenate pradžią, nuo ko viskas prasidėjo?

Labai gerai atsimenu – 1971 m. baigiau mokyklą, tais pačiais metais įstojau į KPI, o rudenį jau pradėjau dirbti jame. Kauno technologijos universitete (KTU) skaičiuoju jau 52-us metus.

Viskas prasidėjo nuo jaunatviško maksimalizmo. Dirbdamas Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykloje tekintoju, puikiai baigiau vakarinę mokyklą. Draugai susiruošė stoti į KPI (dabar – KTU), panorau ir aš mokytis. Tik problema – su jaunesne sesute teko patiems išsilaikyti. Sugalvojau prašyti gamyklos siuntimo studijuoti ir iš tos stipendijos gyventi. Tik įstojęs ir pradėjęs studijuoti, sužinojau, kad siuntimas – tai viso labo 15% priedas prie 35 rublių stipendijos. Teko ieškotis darbo, įsidarbinau Skaičiavimo centre tekintoju.

– Dirbate Informatikos fakultete, Programų inžinerijos katedroje. Ar visuomet čia ir darbavotės, o gal per savo karjerą teko keisti fakultetus/departamentus?

– Ne, neteko, nes ir fakultetas, ir katedra patys keitė pavadinimus (šypsosi). O jei rimtai, kaip minėjau, pradžioje dirbau Skaičiavimo centre įvairiose pareigose, baigęs KPI dirbau Skaičiavimo technikos fakulteto Elektroninės skaičiavimo technikos žinybinėje laboratorijoje ir tik po to perėjau į katedrą, ten „suskaičiavau“ visas pedagogines pareigybes.

Vėliau teko grįžti ir į Skaičiavimo centrą jau direktoriumi, dirbau prorektoriumi akademiniams reikalams, po to grįžau į Informatikos fakultetą jo dekanu, dabar dirbu Programų inžinerijos katedroje profesoriumi. Vykdant įvairius projektus, teko ir kitose aukštosiose mokyklose padirbėti, bet antraeilėse pareigose, pirmaeilės visą laiką buvo KTU.

Kokių tik pareigybių gyvenime neteko paragauti! Bet labiausiai džiaugiausi jaunystėje įgijęs mūrininko ir tekintojo kvalifikacijas.

– Augote jūs, drauge augo ir universitetas, kokius ryškiausius pokyčius pastebėjote, kaip keitėsi universitetas?

– Tą pajutau labai stipriai. Mes gyvenome virsmo laikotarpiu. Didžiuojuosi, kad galėjau prisidėti prie pokyčių, aktyviai dalyvauti juose.

Puikiai atsimenu darbą laboratorijoje, naktinius skaičiavimus (nes laisviausi kompiuteriai), mūsų sukurtos skaitmeninių įrenginių projektavimo automatizavimo sistemos diegimus. Jos pagalba „Sigmos“ susivienijimas projektavo savo kompiuterius, ją naudojo ir visa eilė Sovietų Sąjungos įmonių. Net ir dabar kartais nostalgiškai atsimenu laboratoriją, gal kad jaunas buvau?

Bet gyvenimas turėjo keistis ir tai prasidėjo su Sąjūdžiu ir nepriklausomybės atgavimu. Buvau išrinktas KTU Sąjūdžio koordinatoriumi, stengėmės įnešti demokratijos į paveldėtą gyvenimo būdą. Dirbant prorektoriumi, teko kurti naują studijų sistemą – mažai kas žino, bet to meto KTU buvo ledlaužiu mokslo ir studijų reformoje, būtent mūsų sukurtos studijų sistemos pagrindu nusistovėjo studijų sistema Lietuvoje.

Kai buvau Informatikos fakulteto dekanas, naujinome laboratorijas ir auditorijas, plėtėme ir stiprinome fakultetą, jis tapo stipriausiu Lietuvoje. Nuo pirmųjų dienų dalyvavome kuriant LITNET, o LAMA BPO nuo pat idėjos atsiradimo savo gimimu turi būti dėkinga KTU ir fakultetui. Kaip, beje, ir Lietuvos nuotolinio mokymosi tinklas (LieDM), Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas (LABT), Lietuvos mokslo ir studijų informacijos sistema (LieMSIS). Patys įvertinkite, kaip visa tai pakeitė mūsų gyvenimą.

Dabar KTU – stiprus ir prestižinis, pasaulyje žinomas universitetas, daug prisidėjęs prie Lietuvos progreso. Bet visa tai reikėjo sukurti ir įgyvendinti, praktiškai iš naujo.

O atsakant į klausimą kas keitėsi labiausiai – negalėčiau išskirti. Lyginant su KPI, tai jau kokybiškai kitas universitetas, veikiantis kitoje aplinkoje.

– Kaip keitėsi darbinė aplinka jums pradėjus darbą ir jį tęsiant universitete? Kaip tuo metu atrodė auditorijos, paskaitos?

Darbinėje aplinkoje neišskirčiau esminių pokyčių. Dabar tik viskas naujau, gražiau, patogiau. Nebereikia laukti nakties, gal gautum prieigą prie kompiuterio. Pagrindinis ir esminis pokytis aplinkoje – virtualiosios erdvės ir jos plačių galimybių atsiradimas, tiek studijose, tiek darbe bei gyvenime.

Anksčiau per paskaitas „atidirbdavo“ dėstytojas – ateidavo, paskaitydavo paskaitą ir išeidavo. Ne visuomet ir studentus pastebėdavo – kartą teko ginčytis su kolega, sumaišiusiu auditorijas, kad čia mano studentai.

Man studijuojant, per paskaitas buvo puikus laikas pasnausti, ypač – po naktinės pamainos ar studentiškos vakaronės. Dabar paskaitos – darbo metas, kai dirba ir studentai, ir dėstytojas. Ypač tai jaučiama virtualiosiose studijose, kai galima panaudoti interaktyviąsias priemones, lygiagrečius procesus, komunikavimo priemonių ir būdų įvairovę...

Manau, kad pokyčiai esminiai, leidžiantys pasiekti kokybiškai geresnių rezultatų. Aišku, jei tai išnaudojama, bet gaila, kad dar ne visuomet.

– Kas buvo įdomiausia dirbant universitete – moksliniai tyrimai, darbas su studentais, jus supanti aplinka?

– Viskas įdomu! Pradžioje buvau stipriai išreikštas „moksliukas“. Prof. Rimanto Šeinausko suburta mokslininkų grupė, kurioje pradėjau savo mokslinę karjerą, buvo plačiai žinoma, darbus spausdindavau žinomiausiuose mūsų krypties leidiniuose, moksliniai atradimai buvo naudojami mūsų kuriamoje projektavimo automatizavimo sistemoje, todėl buvo praktiniai, ne teorinės fantazijos.

Viskas pasikeitė akimirksniu su Sąjūdžio atsiradimu – pajutau, kad negaliu nedalyvauti. Po to sekė administracinis darbas Skaičiavimo centro direktoriumi, akademinių reikalų prorektoriumi, dekanu. Tokiu intensyviu virsmo laikotarpiu galėjau nebent vaidinti mokslinį darbą, todėl pilnai atsidaviau pareigoms. Juo labiau, kad šalis išgyveno virsmą ir pilnatvės jausmą teikė tai, kad gali tame dalyvauti, kad tavo idėjos gali eiti į gyvenimą ir jį pakeisti. O kiek nuostabių žmonių teko sutikti!

Teko ir politikos paragauti, kai Sąjūdžio deleguotas buvau išrinktas į pirmos kadencijos Kauno miesto tarybą. Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavau kaip Kauno miesto tarybos štabo vadovas, organizavome strateginių objektų gynybą, radijo ir TV retransliacijas.

Pagalvokime, ko siekė Sovietų Sąjungos kariuomenė? Pirmiausia – atkirsti mus nuo pasaulio, kad galėtų netrukdomai tvarkytis. Ne veltui Vilniuje pirmiausia nusitaikė į TV ir radiją, telefonų stotį. Jei Kaunas nebūtų atlikęs savo darbų ir neužtikrinęs išėjimo į pasaulį, kas būtų buvę? Bet politika visumoje nusivyliau, netęsiau politinės karjeros, pernelyg daug purvo ten.

Dabar dirbu su studentais, stengiuosi efektyvinti studijas, panaudojant virtualiojo mokymosi priemones ir metodus. Malonu, kad mano sukurtos metodikos vis plačiau naudojamos ir kitų dėstytojų bei mokytojų.

Pasitenkinimą jaučiu matydamas studentų reakciją į tai, kaip organizuoju mokymąsi. Aišku, ir nepatenkintų būna, ne visi įpratę, kad per nuotolines paskaitas reikia dirbti ir nepavyksta išsikepti kiaušinienės.

Bet kiek daug galima pasiekti, jei tik naudotume virtualųjį mokymąsi plačiau. Pabrėžiu, virtualųjį, ne nuotolinį – kam išvyti studentą iš auditorijos, jei jis gali atvykti? Kitas reikalas, jei negali atvykti, nes dirba, turi šeimą, gyvena kitur... Tokiems žmonėms taip pat reikia suteikti galimybę mokytis.

– Kaip per jūsų darbo metus keitėsi studentai? Kokie jie yra šiandien?

Ne vienas kolega paburba, kad studentai nuolat prastėja. Kategoriškai nesutinku. Mano atsakymas paprastas – ne studentai prastėja, o tu sensti. Aišku, visko pasitaiko, čia kaip su ta vandens stikline – puspilnė ar pustuštė?

Dabar jaunimas žymiai daugiau domisi studijomis, jei sudomini per paskaitas, tave „išgręžia“ klausimais. Mes per paskaitas diskutuojame, dažnai sulaukiu papildymų – ne vienas turi patirties nagrinėjamais klausimais. Dabar studentai žymiai daugiau domisi karjeros perspektyvomis, ją planuoja. Natūralu, gyvenimas juk nestovi vietoje. Didžiuojuosi mūsų jaunimu.

– Tikiu, kad per ne vienerius darbo metus teko spręsti aibę iššūkių, gal pamenate vieną ryškesnių, labiausiai įsirėžusių atmintin?

Kad pernelyg daug buvo tokių įvykių, neišskirsiu vieno. Kai pagalvoju, nieko savo gyvenime nenorėčiau keisti, jei tektų jį gyventi naujai. Na, gal būčiau mažiau patiklus, gal kartais daugiau apmastyčiau savo veiksmų pasekmes, gal... (šypsosi)

– Žvelgiant plačiau, ar šiandieninis KTU gali lygiuotis su kitais pasaulio universitetais (tyrimams tinkamomis laboratorijos, reikiamu inventoriumi, infrastruktūra ir pan.)?

Su kuriais? Jei Lietuvos, tai niekuo kitiems nenusileidžiame, kiekvienas turime kažką originalaus ir kuo pasididžiuoti. Daug ko ir kiti universitetai gali iš mūsų pasimokinti.

O jei pasaulio, tai visko ten yra, ir stipresnių, ir silpnesnių. Norisi lygiuotis į stipriausius, bet iki tol dar ilgą kelią reikės nueiti. Mažas pavyzdys, kai Massachusetts Institute of Technology atvėrė pasauliui savo studijų programas ir studijų medžiagą, bandžiau susirasti, ką galėčiau panaudoti.

Deja, nelabai ką radau. Ir kituose stipriausiuose pasaulio universitetuose man kilo panašių problemų. Supratau, kad jie neruošia specialistų, kaip mes. Jie teikia dalykus iš mokslo „fronto“ linijos ir kiekvienas besimokantysis individualiai projektuoja save darbui būtent šioje linijoje. To nepadarysi neturėdamas pasaulinio lygio tyrimų, kad ir kiek skelbtum save mokslo universitetu. Labai linkiu KTU tapti tokiu. Bet lengva nebus, daug metų prabėgs to siekiant.

– Ar rekomenduotumėte KTU savo pažįstamiems kaip darbovietę, kurioje gera dirbti? Kodėl?

– Taip. Tiesiog čia dirbti įdomu, atrandi save ir nuolat tobulėji, nuolat esi įvykių sūkuryje. Teko dirbti ir gamykloje, statybose, melioracijoje – nenorėčiau ten grįžti, nuobodu.

– Ko palinkėtumėte studijų besidairantiems būsimiems studentams? Kaip rinktis studijas ir nesuklysti, kai jų tokia įvairovė ir gausa?

– Linkėčiau pirmiausia įsiklausyti į save, ne į patarėjus, kad ir kas jie būtų. Gyvenimą teks nugyventi pačiam, o darbas – ženkli jo dalis, jis turi teikti malonumą. Kas iš to, jei eisi į darbą, kad „prastumtum“ dieną? Pasirinkimą turi lemti Tavo polinkiai. Stenkis tapti ne „vienu iš“, o unikaliu. Įvertink, kaip keisis pasaulis, kas bus aktualu ateityje. Aišku, darbas turi užtikrinti ir padorų pragyvenimą (šypsosi).

Komentarai (1)