„Tai bandymas Zalužną padaryti kraštiniu“  ()

Ką reikš UGP vyriausiojo vado atstatydinimas. Interviu su buvusiu UGP Generalinio štabo atstovu Vladislavu Selezniovu


Visi šio ciklo įrašai

  • 2024-02-04 „Tai bandymas Zalužną padaryti kraštiniu“  ()

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šią savaitę iš karto keli Ukrainos žurnalistai ir pasaulinė žiniasklaida parašė apie UGP vyriausiojo vado Valerijaus Zalužno atleidimą. Ukrainos Gynybos ministerijoje šią informaciją paneigė, tačiau daugelio ekspertų nuomone, generolo pašalinimas iš pareigų — laiko klausimas, beje artimiausio laiko. Šie lūkesčiai neatrodo išpūsti, atsižvelgiant į tai, kad Ukrainos armijos vyr. vado ir prezidento Zelenskio konfliktas tęsiasi jau ne vieną mėnesį. Buvęs UGP Generalino štabo atstovas Vladislavas Selezniovas papasakojo Faridai Kurbangalejevai, ar pagrįsti priekaištai Zalužnui, kodėl ukrainiečiai vyrai nenori eiti į frontą, o Vakarų šalys neskuba teiki Ukrainai pagalbą, ir kuo gali baigtis Zalužno atleidimas, jeigu jis įvyks.

– Kokios pagrindinės Prezidento administracijos pretenzijos generolui Zalužnui?

– Pretenzijos susijusios su tuo, kad buvo perkaitinti Ukrainos bendruomenės lūkesčiai. Mes visi gyvenome iliuzija, kad 2023 metų rugsėjį ilsėsimės deokupuotame Kryme ir Sevastopolyje.

Tačiau lūkesčiai netapo realybe. Vasaros puolimo metu dėtos kolosalios pastangos, tačiau generolo Surovikino gynybos linijos rajone pasistūmėta 12, daugiausiai 15 kilometrų. Ir aš manau, kad Zalužno atstatydinimo klausimas pirmą kartą iškilo dėl nepakankamai sėkmingų Ukrainos armijos veiksmų 2023 metų kampanijoje.

– Tai yra, vasaros gale — rudens pradžioje?

– Atsižvelgiant į tai, kad aktyvi Ukrainos puolimo fazė prasidėjo birželio 4 dieną, maždaug po mėnesio-pusantro, tai yra, arčiau liepos vidurio, atsirado supratimas, kad fronte situacija kardinaliai nepasikeis. Ir iš esmės, daugybė resursų į karo žaizdrą mesta tuščiai. Pavyzdžiui, ten, kur veikė 10-ojo armijos korpuso padaliniai, vien technikos prasme Ukrainos armijos nuostoliai siekė milijardą dolerių. Žinoma, tai nebūtinai asmeniškai Zalužno priimtų sprendimų rezultatas, tačiau ir jo valdymo vertikalės karininkų. Ir tai negalėjo nesukelti nepasitenkinimo iš Vladimiro Zelenskio pusės.

– Tuomet noriu priminti, kad Ukrainos visuomenę „perkaitino“ visgi ne. Bent jau ne vien jis. Tuo aktyviai užsiėmė Vladimirui Zelenskiui artimi žmonės, pradedant nuo buvusio PA patarėjo Aleksėjaus Arestovičiaus ir dabartinio patarėjo Michailo Podoliako iki Ukrainos žvalgybos vadovo Kirilo Budanovo. Visi jie artikuliavo, kad karas baigsis labai greitai labai greitai.

– Zalužnas faktiškai tapo situacijos įkaitu. Žinoma, tokia informacinė kampanija vyko ir buvo nukreipta, be visa kita, ir į aukščiausią karinę-politinę RF vadovybę. Taip mūsų atstovai bandė apgauti Putiną*, ir tam tikru laipsniu tai pavyko. Prisiminkite, kokią daugybę apkasų ir inžinerinių konstrukcijų rusai statė okupuoto Krymo šiaurėje, vakaruose ir pietvakariuose, švaistydami tam laiką, pinigus ir žmogiškus resursus. Jie rimtai tikėjosi ten ukrainiečių desanto išsilaipinimo. Tačiau tai buvo Sizifo darbas. Kiekvienas štormas Krymo paplūdimiuose pastatytas konstrukcijas nuplaudavo. Negana to, Ukraina neturi galimybės atlikti tokio masto jūrų desanto operaciją. Nes norint tokį projektą realizuoti būtina turėti bent dvi dešimtis tokioms užduotims tinkamų didelių desanto laivų.

 

Bet šios informacinės-psichologinės operacijos „aukomis“ tapo ir Ukrainos piliečiai, nuoširdžiai patikėję, kad situacija fronte gali taip kardinaliai pasikeisti, kad Krymas bus išlaisvintas. Tuo pačiu esate absoliučiai teisi: visuose kariniuose NATO šalių vadovėliuose rašoma, kad nė viena karinė operacija nepradedama be absoliutaus aviacijos dominavimo ore. O F-16 perdavimas Ukrainai „pakibo“, ir sudėtinga prognozuoti, kaip greitai jis pajudės iš mirties taško.

Prisiminkime mūsų šalies užsienio reikalų ministro [Dmitrijaus] Kulebos pareiškimą, kad Ukraina pirmąją naikintuvų partiją gaus iki kovo pabaigos. O dabar tokių pareiškimų Ukrainos informacinėje erdvėje nėra. Arba valdžia stengiasi nuslėpti greito aviacinės technikos perdavimo faktą, arba nurodytu laiku tai neįvyks. Gal dėl lakūnų ir tuos lėktuvus aptarnausiančio techninio personalo parengimo netinkamo lygio, o gal dėl lėktuvų aptarnavimui ir apsaugai būtinos infrastruktūros neparengimo.

Tačiau dėl visų bėdų kaltinti Valerijų Fiodorovičių Zalužną – neteisinga. Visų pirma, jis ne vienas kariauja, yra visas pavaldinių aparatas. Antra, jeigu palygintume generolo Zalužno pateiktas užklausas su Ukrainos armijos iki vasaros puolimo gautais resursais, palyginimas būtų ne realių galimybių naudai. ATACMS raketų nėra, F-16 naikintuvų nėra, radioelektroninės kovos įrangos labai trūksta, nes priešininkas itin aktyviai naudojo savo „Lancetus“ ir kitų tipų dronus-kamikadzes, dariusius mums ritmą žalą. O rusiški „Orlanai“ nuolat kabėjo danguje, koreguodami rusų artilerijos ugnį. Praktiškai buvo tik artilerijos priemonių paritetas: ką pareikšdavo, tą ir gaudavome.

Todėl manau, kad mūsų šalies politinės vadovybės veiksmai — bandymas paskirti Valerijų Zalužną kraštiniu dėl Ukrainos gynybos pajėgų laukiamų pasiekimų trūkumo. Nors atsakomybę už tai privalo po lygiai dalintis visi vadai ir visos Ukrainos gynybos pajėgų struktūros.

– Beje, BILD rašo, kad Zalužnas norėjo atitraukti pajėgas nuo Avdejevkos, bet Zelenskis pasakė „ne“ ir gruodžio gale netgi apsilankė ten. Kas čia teisus, o kas ne?

– Man kyla klausimas: ar galime patvirtinti patį tokio konflikto egzistavimą? Iš vienos pusės — Zalužnas visas „baltas ir pūkuotas“, iš kitos — Zelenskis, „tamsusis angelas“. Reikalas tas, kad Zalužnas turi gan rimtą informacinį palaikymą — komandą, veikiančią jo interesais. Yra savi kariniai blogeriai, sava karinė televizija, atitinkami resursai. Tokius pat resursus turi ir Prezidento administracija. Todėl visada sakau: informaciją vartokite labai atsargiai. Ir dabar galiu tą pačią frazę pakartoti.

Nežinia, ar klausimą taip kėlė generolas Zalužnas ir ar taip jam atsakė prezidentas Zelenskis. Labai gerbiu tai, ką nuveikė generolas Zalužnas, pradedant nuo Kyjivo gynybos ir iki pat dabar. Tačiau jeigu jau aš nepriklausomas ekspertas, tai stengiuosi nuo šių procesų atsitraukti vienodai ir kiekvieno pareigūno veiklą vertinti pagal jo indėlį į pergalę.

– Dabar Zalužnui priekaištaujama būtent dėl to, kad jis neiškovoja pergalių, tačiau negi jį pakeitus, Ukraina pradės laimėti?

 

– Čia svarbu prisiminti Oleksijaus Reznikovo, buvusio Ukrainos Gynybos ministro, atstatydinimo atvejį. Jį pašalino iš pareigų, nepaisant puikius jo komunikavimo gebėjimus vertinusių NATO šalių gynybos ministrų rekomendacijų. Reznikovo ir jo komandos darbo efektyvumą rodo tai, kad pirmame plataus masto Rusijos-Ukrainos karo etape Ukraina gavo karinę-techninę pagalbą, kuri vertinama maždaug 100 milijardų dolerių. Reznikovas kalbėjo taip: „Kai man Vakarų partneriai sako „ne“, aš tai suvokiu ne kaip atsisakymą, o kaip iššūkį, kurį būtina įveikti, kad būtų pasiektas rezultatas“.

Prisiminkime, nuo ko prasidėjo plataus masto karas. Mūsų gerbiami amerikiečiai partneriai davė mums kelias dešimtis prieštankinių „Javelin“ kompleksų, ir dar Lietuvos Respublikos pateikti keli „Stingeriai“. Tuo pačiu amerikiečiai partneriai patarė mums įsikasti į žemę ir kariauti gynybinį karą, naudojant turimus resursus.

Reznikovo atsistatydinimo metu, o tada, jei gerai pamenu, buvo jau 15-as „Ramsteinas“, ginkluotėje turėjome HIMARS, įvairias vokiškas, švediškas, prancūziškas, čekiškas artilerijos sistemas. Jau gaudavome britiškus [tankus] „Challenger“, vokiškus „Leopardus“ ir amerikietiškus „Abramsus“. O taip pat daugybę sovietinės šarvuotos technikos. Tai yra, pozicija „ne, tai neįmanoma, mes jums niekados tokio tipo ginkluotės neperduosime“ buvo transformuota į realius tiekimus. Ir visų šių procesų svarbiausiu iniciatoriumi buvo buvo Aleksėjaus Reznikovo komanda, rengusi „Ramsteino“ posėdžius techninių grupių lygiu.

Iš pareigų šalinamas Reznikovas, paskiriamas Umerovas. 16-as, 17-as, 18-as „Ramsteinas“ — faktiškai nesėkmingi. Mes negauname ir menkos dalies tų karinių-techninių resursų, kuriuos būtume galėję gauti, jeigu tais procesais būtų užsiėmę Reznikovo komandos dalyviai ir pats Reznikovas kaip ministras. Nes sutriko ilgai kurtos komunikacijos. Ir čia esminis tarpasmeninių santykių faktorius. Tai yra, Ukraina daug prarado ir pralošė dėl prezidento Zelenskio sprendimas atstatydinti Reznikovą, pakeičiant jį Umerovu, kuris su savo komanda iš tiesų stengiasi, tačiau Vakarų partnerių pasitikėjimas pelnomas per ilgą laiką.

Jeigu prezidentas priima sprendimą atleisti iš pareigų vyr. vadą Zalužną, atitinkamai, nutrūksta, sutrinka, deformuojami tie patys komunikacijos kanalai, kurie per šiuos du metus buvo suderinti tarp Zalužno ir jo vakariečių vis-à-vis.

Tai yra itin svarbus karinės komunikacijos elementas, nes būtent šiuo lygiu pavyksta suderinti daugelį momentų, susijusių su ukrainiečių pusės užklausomis ir tų užklausų realizavimu tam tikros karinės-techninės pagalbos paketų pavidalu. Ir naujam vyr. vadui neišvengiamai teks tuos komunikacijos kanalus derinti. Kas tai bus — generolas Budanovas, generolas Sirskis ar dar kas, iš teisų, nelabai svarbu. Svarbu tai, kad bent jau pirmame komunikavimo etape bus sudėtinga ją vadinti itin efektyvia ir dinamiška, tai yra, gebančia operatyviai reaguoti į iššūkius, su kuriais bet kuriuo atveju susidurs UGP.

 

Nesu generolo Zalužno atstatydinimo šalininkas. Juo labiau nenoriu, kad vasaros kampanija vadintų „nesėkme“. Sąlygose, kuriose Ukrainos armija kariavo, tai būtų nesąžininga mūsų karių vyriškumo ir heroizmo atžvilgiu. Tai, ką be absoliutaus dominavimo ore, esant tokiai galingai inžinerinei fortifikacijai, kokią suspėjo įrengti okupacinė rusų kariuomenė ir taip tankiai užminuotoje teritorijoje, nuveikė mūsų kariai, prilygsta žygdarbiui. O tai, kad Ukrainos gynybos pajėgos lig šiol išlaiko placdarmą kairiajame Dniepro krante, išvis yra už žmogiškų galimybių ribų.

Žinau, kad dabar ukrainiečiai pasieniečiai kaunasi Antonovkos automobilių tilto rajone. Nors pas mus placdarmo išlaikymo didvyriais laikomi tik jūsų pėstininkai, ir tai ne visai teisinga. Krynkų rajone be jūrų pėstininkų veikia ir Ukrainos teritorinės gynybos daliniai. Ir nors pasieniečių funkcionalas pagal apibrėžimą turėtų būti kitoks, jie nenusileidžia elitiniams Ukrainos armijos padaliniams, nepaisant totalios priešininkų persvaros šarvuotos technikos, artilerijos ir aviacijos srityje.

– Jau minėjote generolą Budanovą ir Sirskį, kurie vadinami pagrindiniais pretendentais užimti vyriausiojo vado Pareigas. Jeigu Zalužnas iš pareigų pasitrauks, jie gebės užduotis atlikti geriau, negu jis?

Tęsinys kitame puslapyje: 



– Generolas Kirilas Budanovas — puikus operatyvininkas, žvalgas, tikriausiai vienas iš geriausių šalyje. Tačiau jis nėra strategas. Istorija rodo, kad specialiųjų tarnybų atstovai iš principo niekada nebuvo efektyvūs vyr. vadai ir Generalinių štabų viršininkais, nes jie nėra tinkamai apmokyti mąstyti strategiškai. Jų arkliukas — asimetrinių veiksmų, dažnai ir pavojingų, bet netikėtų priešininkui, planavimas. Ir čia Budanovas iš tiesų kitas, jis savo vietoje. Jis sukūrė galingą aparatą — Pagrindinę žvalgybos valdybą. Tačiau manau, kad kaip vyr. vadas jis bus ne toks efektyvus, ir vargu ar jis sugebės pademonstruoti rimtą rezultatą.

Aleksandras Stanislavovičius Sirskis — dar senos mokyklos atstovas, MVOKU absolventas, turi didžiulę karinės tarnybos patirtį. Jis puikiai išmano planavimo, pasirengimo, organizavimo, karinių operacijų aprūpinimo procesus, tačiau jis — [senosios] sistemos atstovas, komandos atstovas. Paskyrus į vyr. vado pareigas Sirskį, kalbėti apie UGP transformavimą nėra prasmės. Gal jis efektyviau priims vienų ar kitų karinių operacijų organizavimo sprendimus, tačiau valdymo sistema liks tokia pati. Su ja galima gyventi, tarnauti, dirbti, atlikinėti užduotis taip, kaip tai buvo visada, dešimtmečiais. Sirskis, ryškus šios sistemos atstovas, vargu ar ką nors keis.

 

Tad, visos šios personalijos turi savo pozityvius momentus ir tam tikrą negatyvų šleifą. Bet kokiu atveju, privalome suprasti, kad nors asmenybės vaidmuo istorijoje ir didelis, tačiau nėra išskirtinis. Šiuo metu Ukrainos gynybos pajėgos — 1 milijonas 100 tūkstančių žmonių, ir vardan Ukrainos pergalės dirba visi. Ir vargu ar vyr. vado asmenybė taps faktoriumi, galinčiu čia ir dabar kardinaliai pakeisti situaciją mūšio lauke. Vienintelis elementas, iš tiesų galintis tai padaryti, vadinasi „resursai“. O su jais pas mus kol kas sudėtinga. Nėra absoliutaus supratimo, kada, kiek ir kokios karinės pagalbos gausime iš mūsų Vakarų partnerių.

– Skaičiau, kad Ukrainoje yra ir problemų su mobilizacija. Mano pažįstama Kyjive pasakojo, kad neišleidžia vyro netgi į parduotuvę, kad jo nepaimtų į armiją. Kodėl ukrainiečiams susiformavo toks požiūris į tėvynės gynybą?

– Priežastis ta, kad Ukrainos rekrutavimo komunikavimo kampanija buvo išties sužlugdyta. Joje buvo daugybė struktūrų, įgaliotų pareigūnų su atitinkamais biudžetais. O rezultato nebuvo.

Viena iš priežasčių, kodėl Ukrainos piliečiai neskuba papildyti mobilizuotųjų gretų, susijusi su tuo, kad Ukrainos armijoje vis dar liko senos sovietinės armijos atgarsių. Tai ukrainiečių į monolitinį organizmą tikrai nevienijantis nepotizmas ir korupcija. Galime kiek tinkami svarstyti apie sistemos vertingumą ir efektyvumą, tačiau esminiu faktoriumi kiekvienam žmogui yra jo gyvybė, saugumas, gebėjimas būti maksimaliai aktyviu. O tam būtina realizuoti daugybę faktorių: karinės specialybės parengties faktorius, visaverčio ir savalaikio aprūpinimo viskuo, nuo uniformos iki asmeninio ginklo faktorius, įrangos ir technikos, kuria žmogus atlikinės kovines užduotis faktorius, ir kovinių kolektyvų, kurių sudėtyje tos užduotys bus atliekamos bei vadų, kuriems vadovaujant kovinės užduotys bus atliekamos, faktorius.

Tuo tarpu mobilizuojami Ukrainos piliečiai nežino elementarių dalykų. Kur jie bus rengiami? Kokiu lygiu jie bus aprūpinti ekipuote, gynyba, ginklais? Kokia technika jie atliks kovines užduotis? Kas jiems vadovaus? Kiek visavertis bus jų giminių ir artimųjų socialinis palaikymas?

O jeigu atsakymų nėra, kyla nepasitikėjimas, dėl ko vis daugiau ir daugiau 18 – 60 metų amžiaus vyrų neskuba eiti į teritorinius centrus ir skelbtis kaip potencialūs mobilizuotieji. Tai yra, egzistuoja labai rimtas konfliktas tarp jų ir teritorinių komplektavimo bei socialinės pagalbos centrų, anksčiau vadintų kariniais komisariatais, atstovų.

Ir čia kyla klausimas: o ar Ukrainos visuomenė pasirengusi armiją priimti tokią, kokia ji yra? Juk teisingumo poreikis Ukrainos visuomenėje per praėjusius 10 metų išaugo keleriopai. Ir žmonės domisi: kodėl kai kas mėnesių mėnesius lieka kovinių susirėmimų šturmavimo daliniuose, o kai kas tarnybą atlieka vien užnugario rajonuose labai sočiose pareigose? Kodėl kai kas frontui atiduoda paskutinius marškinius, kas mūsų kariai būtų viskuo aprūpinti, o kai kas toliau vagia ir dalyvauja korupcinėse machinacijose, uždirbdamas iš tiekimo Ukrainos armijai?

– O kas realiai galėtų pakeisti padėtį Ukrainos armijoje?

 

– Žmogus, galintis išspręsti senas problemas. Tas problemas, su kuriomis dabar susiduria generolas Zalužnas ir su kuriomis perspektyvoje susikurs paskirtas vyr. vadas. Jas reikia spręsti čia ir dabar.

Be to ką jau sakiau, pas mus neatskirtos vyr. vado ir gynybos ministro pareigos. Lig šiol funkcijos dubliuojamos, o tai reiškia interesų konfliktą. Taip pat yra didžiulė popierinės biurokratijos problema. Už nugaros Ukrainos armija lig šiol vadinama arba UPA („Ukrainos popierinė armija“), arba UPSA — „Ukrainos popierinė-skaidrių armija“. Šis paniekinamas pavadinimas atspindi kai kurių procesų esmę. Popierizmas vagia dalių ir padalinių vadų laiką, kurį jie galėtų skirti karių rengimui, aprūpinimui, operacijų planavimui. Tačiau popierius sugeria visus vidinės armijos komunikacijos procesus, kas visai nepadeda efektyviai naudoti resursus.

Žinoma, Ukrainos armijai reikia ir kadrų politikos transformavimo, kuri dabar susiveda į tai, kad „drauge tarnavome“, „drauge mokėmės“. Karo akademijose faktiškai svarbiausias yra ne lavinimasis, o atitinkamų ryšių užmezgimas. Toks klaniškumas ne visada racionalus. Skyrimo į pareigas praktika, orientuota ne į žinias, patirtį ir profesionalizmą, o į priklausymą tai ar kitai karininkų ar generolų klaninei struktūrai, tiksliai nėra racionali ir orientuota į kadrų politikos kokybę.

Jeigu kuriate kažkokią komandą ir keliate jai konkrečias technines užduotis, nustatote terminus, o jie su savo misija nesusitvarko, jūs šalinate juos iš pareigų ir skiriate kitus. Nes gerų specialistų yra nemažai. Tačiau kai ima veikti ne kompetencijos, o sąvokos „savas — ne savas“, „komandos narys — ne komandos narys“, kompetencijos jau nebesvarbios. Svarbu į esmines pareigas paskirti savus.

Šią problemą ne kartą nušvietė [Aukščiausiosios Rados deputatė] Marjana Bezuglaja. Ją galima vertinti skeptiškai, tačiau kaip išeivis iš sistemos, puikiai suprantu, kad jos nušviečiami dalykai yra aktualūs. Ir jie kaip rūdys ėda sveikus Ukrainos armijoje vykstančius procesus. Ir tai tada, kai jau po kelių dienų bus galima kalbėti apie dešimtmetį Rusijos-Ukrainos karo — didžiausio karo Europos žemyne nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos. Ukrainos armija transformuojasi per kraują ir karių mirtis, tačiau sistema stengiasi išlikti nepaliesta, stengiasi save apsaugoti. O visus nepritariančius, rodančius jos apgailėtiną netobulumą ir neefektyvumą, stengiasi priversti nutilti.

Dar atkreipkite dėmesį, kad įvairiose tarptautinėse aikštelėse tarp kitų negatyvių su Ukraina siejamų momentų, nuolat skamba korupcijos faktorius. Atrodytų, šalis kaunasi egzistenciniame kare: arba Ukraina išgyvens, arba ne. Jeigu ji neišgyvens, daugybę (manau, galima kalbėti apie kelis milijonus Ukrainos piliečių) rusų okupacinė armija baudžiamosiomis operacijomis sunaikins fiziškai. Bet nepaisant to, tęsiasi ši „puiki“ istorija: kaip čia pavogti, kaip apgauti, kaip pinigų užsidirbti. Ir žinoma, yra beneficiarų, suinteresuotų, kad sistema veiktų, kaip anksčiau. Tai yra, kad būtų galimybė pinigų užsidirbti iš kraujo, iš karo. Ir įtariu, kad mūsų vakariečių partnerių paramos tiekimo pristabdymas susijęs ir su tuo, kad jie puikiai supranta, kad vyksta Ukrainos armijoje.

 

 

Ir dar labai svarbus momentas, ne taip dažnai skambantis Ukrainos informacinėje erdvėje. Tai vadinamojo pooperacinio aiškinimosi faktorius. Reikia detaliai nagrinėti vienos ar kitos karinės operacijos metu buvusias sąlygas, prielaidas, įvykius, aiškintis pralaimėjimą ar pergalę lėmusias priežastis. Apie šį faktorių pas mus retai kalbama, tuo tarpu Šiaurės Atlanto aljanso šalyse jis yra esminis.

– Kaip generolo Zalužno atleidimas būtų priimtas Ukrainos armijoje? Juk tarp kareivių jis mylimas ir autoritetingas.

– Žinoma, artimam dabartinio vyr. vado ratui atleidimas reikštų įtampą. Juk keičiantis vyr. vadui, dažniausiai keičiasi ir visa jo veiklą užtikrinanti komanda.

Juo labiau, kaip rodo praktika, vyr. vadai į tas ar kitas pareigas skiria artimus, pažįstamus, draugus, kartu tarnavusius, orientuodamiesi ne tiek į jų profesines savybes, kiek į artuma „klanui“. Todėl jie nervinsis.

Bet nemanau, kad tiesiogiai kovos veiksmuose dalyvaujantiems kariams vyr. vado pavardė buv principinis dalykas. Žmonėms daug svarbiau laiku gauti kovinius komplektus, žvalgybos informaciją, rotacijos galimybė. Čia ne personalijų, o efektyvaus ir sklandaus sistemos veikimo fronte klausimas.

Todėl nemanau, kad Zalužno atleidimas gali sukelti turbulentiškus procesus armijoje. Ir kad ir koks sprendimas bus priimtas artimiausioje perspektyvoje — liks Valerijus Fiodorovičius pareigose ar ne — šis faktorius situacijos kovos lauke kritiškai nepakeis.

Tačiau Ukrainos problema yra tai, kad niekur nedings Rusijos Federacija. Negaliu prognozuoti, kaip ilgai tęsis dabartinė Rusijos-Ukrainos karo fazė. Bet netgi jam pasibaigus, Rusija vis viena liks mūsų kaimyne. O tai reiškia, kad vis viena ateis supratimas, kad Ukrainos armiją būtina transformuoti. Būtina šalinti klaniškumą ir į svarbiausias pareigas kelti ne pagal priklausomybę vieniems ar kitiems generolų „klubams“ ar komandoms, o vertinant profesionalias savybes, galimybes ir gebėjimus. Antraip galime pralaimėti karą, ko visai nesinorėtų.

Färidä Qorbanğäilevä
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.

(5)
(1)
(4)

Komentarai ()