Nuo šiol vasario 16 d. bus ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

Vasario 16 dieną „Poliarinio vilko“ kolonijoje mirė Aleksejus Navalnas. Tiksliau, jį nužudė. Tai ne jo bendražygių išsireiškimas: kad ir kas nutiko tą dieną, politiką tyčia laikę nepakenčiamomis sąlygomis (27 patalpinimai į BIZO — kankinimas).

Propagandistai pasimetę renkasi būdus, kaip nužudymą nevadinti nužudymu: atitrūkęs trombas, „staigios mirties sindromas“, Vakarų sąmokslas (pavyzdžiai: vienas, du).

Socialiniuose tinkluose frazė „ne mirė, o nužudytas“ tapo pagrindine sukrėstų žmonių reakcija — kurie, kaip žmonėms būdinga, jaučia skirtingai. Kai kas jaučia tuštumą, kai kas niršta, kai kas išgyvena Navalno mirtį kaip artimo žmogaus netektį, kai kas sako nieko nejaučiantis — ir tai dažniausiai būna apsauginė reakcija į staigų sielvartą.

Žmonės stengiasi suprasti, kodėl tai įvyko. Apčiuopti įvykių logiką ir jos laikytis. Kažkaip susiklostyti galvoje, kad Navalno nebėra.

Šis laiškas skirtas įvykiui, kuriuo vis dar neįmanoma patikėti, ir jo keliamoms emocijoms.

Kodėl tai įvyko?

Atrodo, lyg sielvarto racionalizavimas padeda jį išgyventi.

Tačiau Navalno nužudymas už racionalumo ribų. Ir tai ne dėl propagandistų, rėkiančių, kad „mums tai nenaudinga“ ar netgi „mums buvo naudinga ir teisinga tai slėpti“.

Tiesiog, panašu, seniai metas nustoti „kolektyvino Putino“ veiksmus vertinti žmogiškais racionalumo ir tikslingumo ar netgi naudos ar nenaudos matais.

Tikriausiai, Putinas — kolektyvinis ir individualus — turėjo kažkokį motyvą pasodinti Navalną 19 metų ir marinti jį kolonijoje. Kaip ir pradėti karą su Ukraina prieš dešimt metų ir plataus masto įsiveržimą prieš du metus. Gilintis į šią motyvaciją tiesiog beprasmiška. Putinui ir jo pavaldiniams klausimų jau seniai nėra; jų logika įdomi, veikiau, tyrimų tikslu.

Kitas reikalas — suprasti, kodėl šiai logikai pakluso vykdytojai, begalė teismo pareigūnų, kalėjimų darbuotojų, policininkų, kitų silovikų: nuodijo Navalną, sodino jį, kankino. Su kuo susijęs jų kolektyvinis elgesys?

Veikiausiai, tai paaiškinama ne įgimtu žmonių blogiu, o bailumu. Politologė Tatjana Stanovaja rašo, kad Putino požiūris į Navalną, kaip į sukčių ir priešą, „programavo sistemą negailestingam santykiui“. Jėgos struktūros darbuotojams — nuo prokurorų iki kalėjimo prižiūrėtojų — buvo baisiau, kad juos įtars užuojauta Navalnui, nei tai, kad su Navalnu kas nors nutiks.

Ši baimė netgi nustelbė pagrindinę biurokrato baimę (taip pat ir biurokrato su antpečiais): „kad tik ko nenutiktų“. Nekalbant jau apie visas kitas emocijas. Individualaus ir kolektyvino Putino elgesyje su Navalnu nebuvo nieko asmeniško, jokio gyvo jausmo — netgi neapykantos.

Mintis, kad Putinas bijojo Navalno, vilioja. Tačiau tai, veikiausiai ne daugiau, nei projekcija. Sprendžiant iš visko, Putinas įsitikinęs savo kaip mesijo vaidmeniu, o taip pat visaliaudine meile — kurių galų jam ko nors bijoti?

Putinas ir Navalnas gyveno skirtinguose pasauliuose. Navalną daugelis pažinojo asmeniškai. O netgi jei nepažinojo, lengvai galėjo įsivaizduoti, kad pažįsta. Jį buvo galima sutikti gatvėje, prieiti ir pasisveikinti. Su juo galima buvo pasiginčyti tviteryje. Jis gyveno su mumis viename pasaulyje. Natūralu, kad daugeliui jo mirtis — asmeninė netektis.

Nuo tada Putinas susitinka tik su specialiai atrinktais ir parengtais statistais — ar tai būtų „tiesioginės linijos“, mitingai ar neva spontaniški „ėjimai į liaudį“. Jo daugiau niekada neapšaukė — bent jau viešai. Visi jo išoriniai kontaktai kruopščiai surežisuoti.

Rusijos elitas irgi bendrauja beveik išskirtinai tarpusavyje, praradę bet kokius ryšius u išoriniu pasauliu. Drauge jie prarado domesį kitais, užuojautą, gebėjimą išklausyti, pasiginčyti, pasipykti, susitaikyti.

Negalima sakyti, kad visi jie išskirtinai blogi žmonės. Daugiau nei prieš pusantro tūkstantmečio Šv. Augustinas rašė, kad blogis neturi savo prigimties ir būties. Blogis — tiesiog gėrio nebuvimas, kaip tamsa — šviesos nebuvimas.

Todėl klausimas „kodėl“ atsakymo nesuteiks. Nieko nuostabaus, kad valdininkai, nustoję būti socialinėmis esybėmis ir atmetę visą žmogiškumą, galų gale nužudė Navalną. Juose nebuvo nieko, kas galėjo išsaugoti jam gyvybę.

Kas dabar bus

Normalūs žmonės — įskaitant šimtus tūkstančių daugelį metų ėjusių į gatves protestuoti, — ne tokie, kaip valdininkai. Būtent jiems Danielio Roherio filme Aleksejus Navalnas sakė: „Nepasiduokite. Nereikia, negalima pasiduoti. Jeigu tai [mirtis] įvyko, tai reiškia, kad tuo momentu mes neįprastai stiprūs, jeigu jie nusprendė mane nužudyti. […] Viskas, ko reikia blogio pergalei, — gerų žmonių neveiklumas. Todėl nereikia neveikti“.

Navalnas buvo ne tik protesto lyderis ir opozicijos simbolis. Visų pirma jis buvo ir bet kokios sąlygomis likdavo Politiku iš didžiosios raidės.

Politikas — žmogus, atitinkantis visuomenėje jau egzistuojantį poreikį. Ir Navalnas nuo 2010-ųjų pradžios atitiko „ko nors kito, kad tik ne, va, visa tai“ poreikį.

Navalnas nuolat kartojo žodžius „nevalia taikytis“: su vogimu, neįtikėtina nelygybe, valdininkų dvarais, centralizacija, jėgos struktūrų savivale, politine izoliacija ir beveik susiklosčiusia monarchija. Vėliau šiame sąraše atsirado — nevalia taikytis su agresyviu karu.

Paprasčiau tariant, jis žinojo, kad žmonės nori išgyventi iki nuostabios ateities Rusijos — ir pavertė šį vaizdą į žodžius, visuomeninę jėgą ir politinių idėjų kompleksą.

Politinių idėjų, kitaip nei žmonių, neįmanoma nužudyti. Jos tik gali prarasti aktualumą. Svarbu suprasti: Navalno mirtis neperbraukė to, su kuo nevalia taikytis sąrašo. Priešingai, pagrindinė politinė emocija — paprastas noras gyventi taikioje ir laisvoje šalyje su teisinga valdžia — dar sustiprėjo.

O štai tamsos, kurios daugelis žmonių stengėsi nepastebėti, po Navalno nužudymo ignoruoti nebeįmanoma. Neutralitetas, tikėjimas tuo, kad viskas susitvarkys savaime, tereikia pakentėti ir laikytis atokiau nuo politikos — šios idėjos šalininkų, galbūt, sumažės.

Politikos logika nepermaldaujama — svarbios idėjos be šeimininko nelieka. Mes nežinome kito puikiosios ateities Rusijos statytojo vardo. Tačiau viskas, dėl ko kovojo Navalnas, laukia kito stipraus politiko, kuris išdrįs pasakyti: su tuo nevalia taikytis.

𝔓𝔬𝔰𝔱 𝔰𝔠𝔯𝔦𝔭𝔱𝔲𝔪

Kol kas apie Aleksejaus Navalno mirtį žinoma labai mažai. Mūsų kolegos iš „Meduza“ išleido redakcinį pranešimą ir renka visą informaciją apie įvykį čia. Pažiūrėti, kaip vyksta atminties akcijos Rusijoje ir visame pasaulyje, galite čia.

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.