Sovietinio komunizmo pasekmės iki galo nėra įsisąmonintos ir įvertintos, o daugelis žmonių, neturėdami įgūdžių gyventi laisvėje, palūžo ir pasinėrė į save naikinantį elgesį, konstatuoja Vilniaus universiteto (VU) docentas, vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras. VU surengtame forume apie akademiškumą Lietuvoje D. Pūras stebėjosi, kad tėvai ir toliau vaikus moko neišsišokti, „būti kaip visi žmonės“.

„Mano nuomone, tokio reiškinio, kaip sovietinis komunizmas, pasekmės iki galo nėra įsisąmonintos ir įvertintos. Taip pat ir Vakaruose. Kaip buvo išprievartauta keli šimtai milijonų gyventojų, ir kuo labiau į Rytus, tuo labiau. Atrodo, kad Rusijai sunkiausia bus atsigauti po to“, – studentams sakė D. Pūras.

Pasak psichiatro, gilią visuomenių krizę analizuojantys analitikai aiškina, kad per 50-70 metų iš visuomenių buvo atimtos geriausios savybės. Tarp jų – privati iniciatyva, pilietinės laisvės. Šie efektai jaučiami iki šiol, tai patvirtina sociologijos, visuomenės sveikatos mokslai.

„Ne kiekvienas galėjo būti disidentu, į miškus eiti, žmonės išmoko koloboruoti. Tai buvo išgyvenimo reikalas. Kai nebereikėjo to daryti, kai laisvė buvo iškovota, paaiškėjo, kad nėra įgūdžių veikti kitaip“, – teigė VU docentas.

Jis citavo tyrinėtojus, aiškinančius, kad daugelis žmonių, neturėdami sveikų įgūdžių gyventi laisvėje, palūžo ir vietoje konstruktyvios elgsenos pasinėrė į save naikinantį elgesį.

„Iš čia ir savižudiškas elgesys, ir visi kiti pasyviai agresyvūs veiksmai. Užtenka paskaityti vien tik interneto komentarus – ne tik visiškai beviltiški demoralizuoti žmonės, bet ir kiti taip išreiškia save – išdrąsėja anonimiškai rašydami komentarus“, – kalbėjo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys.

D. Pūro teigimu, esame įklimpę prastoje dvasinėje visuomenės sveikatoje. Lietuvą sukrėtusią devynmečio savižudybę jis laiko mūsų bendra atsakomybe. „Per 22 metus, per tarpukario laiką prastai pasinaudojome laisve. Netgi atsiranda tendencija laisvę kritikuoti. Gal lietuviai nepribrendę laisvei, atsiranda tendencija, kad galbūt reikėtų ją apriboti, kad ji mus gadina“, – sakė psichiatras.

Tebegyvuoja principas neišsišokti ir nesiskųsti

Žvelgdamas į studentus, D. Pūras mato daug pasikeitimų. Tačiau jis kelia klausimą, ar tai jau reiškia mūsų išlaisvėjimą. Docento teigimu, sovietmečiu bazinis principas buvo toks: neišsišok, ištirpk minioje ir tavo egzistavimas bus užtikrintas.

„Suprantu, kad taip lietuviai turėjo elgtis prieš keliasdešimt metų, jei norėjo ramiai auginti vaikus. Bet aš dažnai šitai girdžiu iki šiol. Neramu, kad mūsų kultūroje tai išlieka – tėvai ir toliau savo vaikams nori perduoti šią žinią – svarbu neišsišokti, būti kaip visi žmonės“, – kalbėjo psichiatras.

D. Pūro manymu, universitetai galėtų stipriau dalyvauti visuomenės gydymo procese panaudodami autonomijos ir akademinės laisvės idėją. Jis stebėjosi, kad dažnai padorumu laikomas nuolankumas. „Kur ne kur, net akademijoje nuosaikus maištavimas yra būtinas“, – sakė D. Pūras.

D. Pūras pasakojo dažnai iš sutiktų dėstytojų ir studentų girdįs skundus dėl teisybės nebuvimo. „Ir aš pykstu tuo metu ne ant tų, kurie neteisybę kuria – galingųjų, akademikų, sektoriaus atstovų – o ant tų, kurie pasiskųsti ateina. Nes tai reiškia, kad iki šiol tebėra baimė, galvojimas, kad bent vienas išsišokimas, bent vienas garsesnis pasisakymas, pasiskundimas gali sugadinti karjerą bent jau Lietuvoje – ar tu esi studentas, ar esi dėstytojas“, – kalbėjo docentas.

D. Pūras svarstė, kad galbūt toks galvojimas atspindi tragišką visuomenės patirtį, kai skundimasis asocijuojasi su žodžiu „stukačius“.

Komentarai (34)