Po 20 metų nebereikia šokti iš savarankiškos pinigų politikos kapavietės, kuri dvidešimt metų nenaudojama, sako Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentė Aušra Maldeikienė. „Man atrodo, po 25 metų leidžia jau ir antrą lavoną kasti. O čia pašoki ir imi rėkti. O kodėl reikėtų rėkti?“ – euroskeptikų baimes sklaido ekonomistė.

Pasak jos, mes jau prieš 12 metų fiksuotu kursu susiejome litą su euru, tad dabar nebereikėtų gręžiotis atgal. „Po mūšio sveiko proto žmonės „kulokais“ nebemakaluoja – eina žaizdas užsigydyti arba pasidžiaugti, kad laimėjo“, – tvirtina A. Maldeikienė.

Jos teigimu, Lietuvoje bus panašiai kaip ir Estijoje: prieš euro įvedimą pasisakė daugiau žmonių nei buvo palaikytojų, tačiau įvedus šią valiutą, situacija apsivertė aukštyn kojomis.

– Tautininkų sąjungos lyderis Julius Panka sako, kad ant euro banknotų nebus nė vieno lietuviško žodžio, o ant sovietinio rublio buvo bent vienas lietuviškas žodis. Kaip jūs vertinate tokius pasisakymus prieš euro įvedimą?

– Aš negaliu vertinti, mano supratimu, nesąmonės. Jeigu pono J. Pankos lietuviškumas priklauso nuo valiutos, kurią jis naudoja, tai galiu pasakyti, kad aš savo gyvenime esu naudojusi daugelio šalių valiutą. Kai, pavyzdžiui, mokiausi ar buvau stažuotėse kitose šalyse. Kaip buvau lietuvė, taip ir likau lietuvė. Emociniai argumentai mane mažai veikia. Tai, kad sovietinio rublio buvo lietuviškas žodis, man buvo labai baisu ir man visai nebaisu dabar naudoti litus, ant kurių užrašyta lietuviškai, bet iš tiesų tam tikra forma tai euro atmaina. Jaučiuosi dabar daug laisvesnė. Gal ponas J. Panka Sovietų Sąjungoje jautėsi laisvas ir jo tapatybė buvo labai gražiai atskleista, bet aš jaučiausi uždaryta kalėjime. O tai, kad tame kalėjime man leidžia lietuviškai šnekėti… Aš ir taip visada su savim galiu lietuviškai pasišnekėti.

– Oponentai taip pat pateikia argumentą, kad euro įvedimas šaliai kainuos apie 1 mlrd. litų. Šiuos pinigus esą geriau panaudoti kitoms sritims.

– Viskas pasaulyje kainuoja. Kai aš perku sviestą, varškę ar duoną, aš, be abejo, už tai moku, bet tai leidžia man gyventi. Iš parduotuvės be 50 litų išeini – jogurtukas, sviestukas… Tai kainuoja. Galiu pataupyti apie mėnesį, o po to bus tik viena vienkartinė „išlaida“ – kapinėse pakas. Tai tiesiog yra mąstymo klišės ir pigus gąsdinimas. Ką reiškia, kad kainuos milijardą? Kainuoja ir pačių eurų gamyba. Gal J. Pankai nesimato, bet bus ir lietuviška simbolika ant euro monetų. Bet iš tiesų kalba yra apie rimtesnius dalykus – apie tai, kiek mes galėsime gauti papildomų pajamų iš to. Jeigu kažką dirbi, kažką investuoji, dažniausiai iš to gauni naudos. Jeigu tu investavęs milijardą, gali gauti du tris milijardus naudos. Labai sunku tą naudą suskaičiuoti. Ją galima bandyti skaičiuoti kaip BVP priaugimo procentą. Paprastai yra manoma, kad tokiai mažai, atvirai ekonomikai, kokia yra Lietuva, svarbu užsienio prekyba. Litais mes kitose šalyse pardavinėti negalime, mums reikia turėti tą valiutą, kurią naudoja mūsų pirkėjas. Jeigu mūsų pirkėjams reikės pirkti litus, kurie bus nekonvertuojami arba konvertuojami menkoje zonoje ir dar visą laiką svyruos, tada mūsų pirkėjai ne taip noriai pirks mūsų prekes. Kada mes turime bendrą valiutą, tuomet mūsų prekės tampa paklausesnės ir galime daugiau jų parduoti. Jei galime daugiau jų parduoti, reiškia, kad yra daugiau darbo vietų mūsų žmonėms ir turime didesnį bendrą pajamų srautą.

Aišku, galima pririnkti ir minusų, ne tik minėti milijardą. Atsiranda rizikos laipsniai: jei kitoje šalyje yra krizė, galima bandyti per pinigų politiką gelbėti tą šalį, o Lietuvoje galbūt yra priešingas ciklo momentas. Visokių dalykų galiu prirankioti. Bet šitas argumentas yra tiesiog primityvus ir žioplas.

Šiuo konkrečiu atveju aš matau, kad mes už tą milijardą perkame galimybę turėti daugiau darbo vietų. Man atrodo, kad tai yra naudinga.

– Jūs minėjote, kad eurą mes savotiškai turime jau 12 metų, nuo 2002 m., kai nusprendėme litą susieti fiksuotu kursu su euru.

– Tam tikra forma eurą turime nuo 2002 m., tačiau tokiu būdu neišnaudojame visų jo privalumų. Mes neturime nuosavos pinigų politikos. Į tai irgi griežtai apeliuoja oponentai, sakydami: štai mes prarasime… Rusai sako: po mūšio sveiko proto žmonės „kulokais“ nebemakaluoja – eina žaizdas užsigydyti arba pasidžiaugti, kad laimėjo. Šiuo atveju aš sakyčiau, kad reikia eiti džiaugtis, kad laimėjau. Net jei ir gavau vieną kitą mėlynę. Bet mūšis įvyko 1993-1994 metais. Tuo metu parašiau nemažai straipsnių, kuriuose teigiau, kad savos pinigų politikos atsisakius, mes gauname pliusų (mums lengviau prekiauti), bet ir prarandame ar praradome (neišmokome patys tvarkyti savo pinigų, nesustiprinome savo bazės). Tuo metu buvau labiau tarp tų, kurie yra skeptiški. Bet jei vieną kartą kažkokį dalyką padarai, sveikas protas sako, kad reikia jo laikytis.

– Jūs turite mintyje sprendimą pereiti prie valiutų valdybos modelio?

– Taip. Po 20 metų pašokti iš savarankiškos pinigų politikos kapavietės, kuri dvidešimt metų nenaudojama… Man atrodo, po 25 metų leidžia jau ir antrą lavoną kasti. O čia pašoki ir imi rėkti. O kodėl reikėtų rėkti?

Apskritai netikiu, kad ekonomikoje egzistuoja dalykai, kurie neturi kainos. Man juokingi ir dešinieji, kurie klykia, kad niekada nieko neprarasime, tai tik laimė. Man tokie argumentai lygiai tiek pat primityvūs kaip ir pono J. Pankos. Turėtume pasverti.

Ekonomistai dažnai dirba pigiais propagandistais, nes nepasako pliusų ir minusų. Pati propaganda sukelia neigiamą reakciją. Dažnai matau, kad Lietuvoje ekonominius klausimus taip ir analizuoja. Būtinai kažkoks klausimas yra tik gėris arba tik blogis. Mano supratimu, šioje situacijoje pliusų gerokai daugiau ir, milijardą investavę, mes galime tikėtis prieaugio. Nors galima rasti ir rimtų argumentų, kas atsitiktų, jei mes neįsivestume euro. Tačiau šią diskusiją reikėjo rengti 1994 metais. Dabar išvis nebesuprantu tokios diskusijos prasmės. Tai yra diskusija post factum.

– Kokie yra euro įvedimo minusai?

– Minusai yra vadovėliniai. Euras yra gana dirbtinė, politinio sutarimo valiuta. Šalies pinigai atsiranda ūkio procesui aptarnauti. Tai toks žmonių išradimas, susietas su realia ekonomika. Euras yra šiek tiek dirbtinė valiuta. Jos darbas iš dalies yra būti atsvara tarptautinei valiutai – JAV doleriui – tam tikroje zonoje. Visą laiką egzistuoja tokia pretenzija. Antras dalykas: tai yra šios zonos šalių bendra valiuta, kuri leidžia joms sutaupyti palaikant ES ryšius su išore, trečiosiomis šalimis. Visos ES ekonomika yra apylygė JAV ekonomikai.

Doleris vienija šalį, kurioje yra gana vienoda ekonomika, o euro zona vienija šalis, kurios turi labai skirtingas ekonomikas, tarkime, Estija, Vokietija ir Graikija skiriasi daug kuo: socialine struktūra, ūkio struktūra ir t. t. Kas gali atsitikti? Vienoje šalyje gali būti krizė, kitoje šalyje gali būti ekonomikos pakilimas. Jeigu turi bendrą valiutą, turi ir bendrą ekonominę politiką. Vienur gali reikėti stabdyti ekonomiką, kitoje šalyje gali reikėti skatinti ekonomiką. Taip gali atsitikti.

Net ir mūsų 2008-2009 metų krizės gilumas iš dalies buvo susietas su tuo, kad Europos centrinis bankas per eurus skatino kitų euro zonos regionų ekonomikas, o mes gaudavome tuos pigius eurus ir dalinome juos būsto paskoloms. Aišku, kitokia situacija būtų, jeigu (Lietuvos banko vadovo poste – Euroblogas.lt past.) būtume turėję ne poną Reinoldijų Šarkiną, o žmogų su smegenimis. Gal žmonės būtų mažiau prasiskolinę ir krizė jiems nebūtų taip smogusi.

Tai galbūt yra ir papildomas argumentas diskusijai dėl pono J. Pankos – tam, kad turėtumei savo valiutą, reikia turėti smegenų. Kažkaip tų smegenų nematau, nes diskusijos labai primityvios.

Tokioms mažutėms šalims kaip mes tai yra lyg buvimas šalia didelio laivo. Šalia didelio laivo gali kartu paskęsti, bet dažniausiai gali išsigelbėti.

– Estijoje prieš pat euro įvedimą už naują valiutą pasisakė tik 25 proc. žmonių. 2013 m. rudenį 58 proc. estų jau sakė, kad euro įvedimas yra geras dalykas šaliai, 20 proc. tvirtino, kad blogas.

– Lietuvoje bus beveik taip pat, aš galiu galvą duoti nukirsti. Galvoju, ar man ta galva yra labai reikalinga. Kartais mąstau, jog man biški gyventi jau yra pabodę. Vis dėlto sutinku, kad galvą nukirstų, jei po dvejų metų nebus panašių tendencijų. Tai yra tiesiog emociniai dalykai.

– Paskutinis praktinis klausimas. Ar keisis kas nors paėmusiems paskolas litais?

– Manau, kad žmonėms kaip tik galima labiau nusiraminti. Tai yra šiek tiek stabilesnė valiuta palūkanų prasme. Šiuo metu žmonės, turintys paskolas euras, moka labai mažas palūkanas. Paskolos iš litų bus pervestos į eurus. Aš dar kartą galvą galiu duoti nukirsti, kad santykis bus toks, koks yra dabar. Tad jūs galite paskaičiuoti savo įmoką eurais. Procentiškai niekas nesikeis, o palūkanos gali net sumažėti. Jei Vokietija eina į defliaciją, reiškia, kad bus daroma viskas atpiginti pinigus. Jei bus atpiginami pinigai, tiems, kas turi paskolas, tai reiškia, kad pasidaro dar geriau, pinigai tampa dar pigesni. Man atrodo, mes baimių ieškome ne ten.

Didžioji dalis ekonominių dalykų yra politinių sutarimų objektas. Mūsų tautai aiškinama, kad ekonomika yra ne retorika, neva egzistuoja kažkokia ekonomika–teisybė. Išlenda koks nors banko ekspertas. Jis praneša, kad čia yra teisybė. Iš kur jis tai žino, nėra aišku. Jis vaidina „playing gods“ („žaidžiame dievus“ – liet.). Kadangi jis tai pasakė, atsiranda tokių, kurie rėkia: va, hau, jau pasakė! Kaipgi tu diskutuosi apie tiesą? Apie tiesą nediskutuojama, su ja sutinkama. Ekonomika iš tiesų yra sutarimų laukas, tai nėra tiesų laukas. Mes matome pliusus ir minusus ir diskutuojame, kur yra daugiau pliusų. Kuo mes daugiau diskutuojame, tuo turime geresnę ekonomiką. Kuo labiau mes kaišiojame vienas kitam pagalius (vieni šaukiame, kad be euro, tai mirtis ir rusai, kiti: su euru – tai liberastai ir vaivorykštės). Abi pusės yra vienodai kvailos.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Pažink Europą

Autoriai: Andrius Sarcevičius

Komentarai (54)