Įvykiai Ukrainoje jaudina daugelį. Yuval Noah Harari – ne išimtis. Nacijos gimimas nėra tema, apie kurią galima būtų nuolankiai tylėti.

Izraelio istoriko ir mąstytojo Yuval Noah Harari šviežios skilties The Guardian perpasakojimas.

„Karas nesitęsia dar nė savaitės, tačiau vis labiau tikėtinas atrodo istorinis Vladimiro Putino pralaimėjimas. Nors ir laimi mūšius, patį karą jis pralaimi. Putino svajonė atkurti Rusijos imperiją buvo pagrįsta teorija, kad ukrainiečiai kaip nacija neegzistuoja, ir kad Kyivo, Charkivo ir Lvivo gyventojai svajoja būti valdomi Maskvos. Rusų despotas šį melą kartojo taip dažnai, kad pats juo patikėjo“, — rašo Harari.

Planuodamas įsiveržimą į Ukrainą, Putinas galėjo remtis šiais faktais: kariniu atžvilgiu Rusija gerokai lenkia Ukrainą, ⁠NATO savo kariuomenės padėti Ukrainai nepasiųs, o europiečių priklausomybė nuo rusiškų dujų ir naftos pakirs tokių šalių kaip Vokietija ryžtą taikyti rimtas sankcijas. Jis planavo greitai ir smarkiai smūgiuoti Ukrainą, sunaikinti vyriausybę ir Kyive palikti marionetinį režimą, išvengus negalingų Vakarų sankcijų.

Šiame plane buvo „vienas didelis nežinomasis“:

„Šalį užkariauti lengva, tačiau kur kas sunkiau ją išlaikyti — amerikiečiai apie tai sužinojo Irake, o Sovietų Sąjunga — Afganistane. Ar priims ukrainiečiai iš Maskvos valdomą režimą? Putinas statė už tai, kad priims. 2014 metais Krymo gyventojai rusų grobikams beveik nesipriešino. Kodėl 2022-aisiais turėtų būti kitaip?“

Tačiau, kasdien darosi vis akivaizdžiau, kad Putinas apsiskaičiavo, mano Hararis. Ukrainiečiai drąsiai priešinasi, ir viso pasaulio simpatijos – jų pusėje. Bet norint laimėti karą, rusams būtina išlaikyti Ukrainą, o tai įmanoma tik jeigu ukrainiečiai jiems tai leis, kas vargu ar įvyks, rašo istorikas.

Neapykanta — siaubingiausia emocija, ir su kiekvienu žuvusiuoju neapykanta tik auga. Tačiau engiamoms tautoms neapykanta, pasak Harario, „sielos gelmėse slepiamas lobis, iš kartos į kartą maitinantis pasipriešinimą“. Kad atkurtų imperiją, Putinui reikėjo santykinai bekraujės pergalės, kuri būtų lėmusi taiką beveik be neapykantos.

 

 

 

„Tačiau praliedamas vis daugiau ir daugiau kraujo, Putinas įsitikina, kad jo svajonei išsipildyti nelemta. Rusijos imperijos mirties liudijime bus ne Gorbačiovo, o Putino vardas. Gorbačiovo rusus ir ukrainiečius paliko kaip brolius, Putinas padarė iš jų priešus“.

Nacijos statomos ant istorijų, tikina Harari. Kasdien prisideda vis naujos istorijos, kurias ukrainiečiai pasakos dar ne vieną dešimtmetį ir perduos iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, istorijas apie prezidentą, atsisakiusį bėgti iš sostinės, apie taikius gyventojus, bandžiusius sustabdyti rusų tankus, ir t.t.. Galų gale, tos istorijos svarbesnės už tankus. Ir Putinas apie tai privalo žinoti geriau, nei kas kitas, juk jis išaugo su istorijomis apie neprilygstamus blokuoto Leningrado gynėjus, mano Hararis.

Ukrainiečių narsos istorijos skamba viso pasaulio paprastų žmonių širdyse, jos palenkia Europos šalių vyriausybes, JAV administraciją ir netgi engiamus rusus, teigia Harari.

 

 

 

„Jei ukrainiečiai išdrįso plikomis rankomis sustabdyti tanką, tai ir JAV valdžia gali atjungti Rusiją nuo SWIFT, o Rusijos piliečiai – protestuoti prieš karą“.

Deja, panašu, šis karas gali užsitęsti, įspėja Hararis. Tačiau svarbiausias klausimas jau išspręstas: pastarųjų dienų įvykiai pasauliui parodė, kad ukrainiečiai — tikra tauta, ir į naują Rusijos imperiją nenori. Tik lieka dar vienas neišspręstas klausimas: kada šią žinią įsisąmonins Kremlius.

republic.ru