Nors visai nelaukėme, bet pagaliau sulaukėme globalios finansų krizės, kuri primena Didžiosios depresijos laikus. Tai, kas turėjo įvykti, įvyko. Šią krizę užprogramavo tie patys, klasikiniai ir nekintantys žmonių bruožai: godumas, nerūpestingumas ir bandos instinktas.

Pakanka prisiminti beprotiškas butų kainas, lengvas paskolas ir svajones, kad toliau bus dar geriau. Bet fizikos ir ekonomikos dėsnių niekam apgauti nepavyks. Tai įrodo ciklišką žmonijos vystymąsi ir tai, kad nesimokome iš savo arba savo pirmtakų klaidų. Kol dauguma žemės gyventojų laikysis principo „po manęs nors ir tvanas“, kuris priskiriamas karaliaus Saulės rūmų santechnikui, krizės kartosis. Gali būti, kad jų efektas bus vis skaudesnis, kadangi globalizmas mus labai tampriai susiejo. Be to, jas sustiprina neracionalus žmonių elgesys. Taip vienas akmenukas sukelia laviną kalnuose.

Kokie iš tiesų yra tokių finansinių katastrofų mechanizmai ir ar galima joms pasiruošti? Ir kodėl tituluotųjų ekonomistų skaičiavimai bei prognozės dažniausiai nepasitvirtina? Pažvelkime į neprognozuojamus įvykius, kurie skaudžiausiai paliečia žmonių gyvenimą. Ir į mus – kai kurių tų skaudžių reiškinių priežastis.

Gydytojas psichiatras Eugenijus Laurinaitis sako: „atlikti neurofiziologiniai tyrimai parodė, jog kiekvieno žmogaus smegenyse, kur yra milijardai neuronų, per sekundę apdorojama 800 mln. bitų informacijos. Iš jų įsisamoninama tik 2 tūkstančiai. Tai reiškia, kad daugybė mūsų elgesio pavidalų, taip pat skirtų ir išgyventi, yra valdomi nesąmoningai. Ta prasme iš tiesų esame arti gyvosios gamtos“.

Netikėtus reiškinius, kuriems priskiriamos ir katastrofos, specialistai vadina juodosiomis gulbėmis. Apie tai savo knygoje „Juodoji gulbė“ rašo mokslininkas Nassimas Nicholas Talebas. Didžiųjų krizių, tokių kaip dabar prasidėjusi finansinė krizė, neįmanoma numatyti iš anksto. Tačiau žinant, kad pasaulį labiausiai veikia būtent reti, tačiau labai reikšmingi įvykiai, galima sušvelninti jų pasekmes. Pavyzdžiui, valdant riziką. Ir geriau kontroliuojant mėgstančius rizikuoti savo gyvybe, arba visų mūsų pinigais.

E. Laurinaitis: „Mūsų polinkis rizikuoti labai skiriasi. Yra žmonių, kurie niekada nerizikuoja. Jie verčiau laikys pinigus kojinėje. Yra grupė žmonių, labai linkusių rizikuoti. Prieš keleris metus Didžiojoje Britanijoje bankrutavo vienas didžiausių šios šalies bankų Barclay’s, nes vienas jos klerkas pernelyg rizikingai žaidė biržoje ir sužlugdė visą banką. Kai kurių žmonių negalima leisti ten, kur jie sukeltų griūtis. Tačiau dabar įvykusi investicinių bankų griūtis - dėl politinio sprendimo dalinti rizikingas paskolas”.

Sakoma, kad mes paveldėjome polinkį į neprotingą riziką. Tai lėmė mūsų ekonominį ir evoliucinį progresą. Tačiau dabar privalome tapti konservatyvesni, kad neprarastume to, ką gavome, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms. Kodėl? Todėl, kad pasaulis pasikeitė. Jis yra globalus, ir nedidelė pradinė klaida gali pavirsti katastrofa. Būtent taip, naudodamiesi internetu, kai kurie apsukrūs finansininkai, nekontroliuojant atsakingoms institucijoms, subrandino investicinių bankų griūtį.

Juodosios gulbės

Kuo pasižymi tokie ekstremalūs įvykiai: jie reti, jų poveikis itin stiprus ir jie paaiškinami atbuline data, post faktum. Čia galioja dėsnis, kad po laiko visi gudrūs. Nedidelis Juodųjų Gulbių skaičius paaiškina beveik viską mūsų pasaulyje. Konkrečių idėjų ir religijų įsiviešpatavimą, istorinių įvykių dinamiką, netgi mūsų asmeninio gyvenimo posūkius. Nuo pleistoceno laikų Juodujų gulbių efektas be paliovos auga. Jų šaltinių skaičius - taip pat. Spartėjimas prasidėjo pramonės revoliucijos metu. Kodėl? Todėl, kad pasaulis tuo metu tapo sudėtingesnis. Įvairių jėgų ir faktorių sąveika – puiki terpė ekstremaliems įvykiams.

Juodosios gulbės – tai Hitlerio atėjimas į valdžią, islamiško ekstremizmo atsiradimas, biržos krachas 1987 metais. Tai rugsėjo 11-oji Niujorke, AIDS epidemija, naujos meno sritys ar mokyklos. Visa tai yra įvykiai, kurių praktiškai niekas negalėjo numatyti, bet jų efektas visuomenei, valstybėms ar asmenims yra milžiniškas.

E. Laurinaitis: „įvairios krizės kyla dėl įvairių mechanizmų. Pastaroji finansų krizė pasaulyje prasidėjo ne dėl pramonės krizės, ne dėl perprodukcijos, kaip 1930 metais. Dabartinė pasaulinė krizė kilo todėl, kad buvo perdaug pasitikima bankais, kurie perdaug pasitikėjo savo klientais, kurie savo ruožtu per daug pasitikėjo politikų pažadais. JAV prieš septyneris ar aštuoneris metus politinių lozungų lygyje buvo priimta tezė, kad kiekvienas amerikietis turi teisę į savo namus. Tai yra netiesa. Ne kiekvienas, o tik tas, kuris gali jiems užsidirbti. Tačiau pirkti namus pradėjo visi, kas norėjo. Paskolas amerikiečiams netgi be pakankamų pajamų duodavo bet koks bankas. Ši krizė aiškiai susijusi su blogomis paskolomis, bet paskui neišvengiamai prasideda psichologinio lavinos pobūdžio procesai“.

Jeigu manote, kad biržos makleriai, investuotojai yra geriau už mus informuoti žmonės, profesionalai, kurie visada elgiasi optimaliai, jūs klystate. Jeigu kas nors pradeda masiškai pardavinėti akcijas, kiti makleriai ima elgtis taip pat ir per kelias valandas akcijos gali nuvertėti trilijonais dolerių. Pakanka vos kelių geriau informuotų žmonių, kurie išjudina minią ir pakeičia jos elgesį. Tai gali būti veiksmas arba gandas. Taip elgiasi ne tik Džordžas Sorošas, bet ir įvairūs gyvūnai. Kur čia neprisiminsi finansų piramidžių, prieš keliolika metų ištuštinusių lietuvių kišenes. Situacija kartojasi?

E. Laurinaitis: „finansų piramidė yra akivaizdi apgavystė nuo pat pradžių. Amerikos ir kitų šalių bankai veikė pagal aiškius bankinius dėsnius. Tik jie ryškiai peržengė rizikos laipsnį. Viršijo sau nustatytas normas. Bankininkams atrodė, kad viskas taip pat puikiai klostysis ir toliau. Pasirodo, kad ne. Bankai priklauso nuo savo indėlininkų pasitikėjimo. Kol yra ramybės ir pasitikėjimo jausmas visuomenėje, tol bankai turi pinigų, nes žmonės juos laiko bankuose“.

Silpnoji grandis

Verta suprasti, kad mūsų smegenys netobulos. Tiesą sakant, jos nėra skirtos mastyti ir prognozuoti, juolab numatyti ateitį. Pirmykštėje bendruomenėje žmonėms reikėjo kovoti už būvį, laiku sureaguoti ir pabėgti nuo plėšrūno ar priešo. Linkę į apmąstymus žūdavo pirmieji. Taigi, milijonus metų mūsų protėviai neturėjo laiko mąstyti. Eksperimentai liudija, kad mes iš tiesų mąstome kur kas mažiau, negu manome. Jeigu nesusikaupiame, visada nesąmoningai suprimityviname problemą. Mūsų noras supaprastinti reiškinius, kurti modelius tuo pačiu verčia mus manyti, kad pasaulyje mažiau atsitiktinumo, negu jo iš tiesų yra.

Kodėl paukščiai taip darniai skraido būriais ir nesusiduria? Kodėl žuvys plauko grupėmis, iš tolo primenančiomis gyvą mechanizmą. Tarsi kiekvienas žinotų iš anksto, ką darys kaimynas. Kas valdo jų judėjimą ir kaip jiems pavyksta darniai pabėgti nuo užpuoliko? Atsakymas pasirodo esąs gan paprastas. Sprendimus priima banda, t.y visi ir kiekvienas. Tačiau žiūrima, kaip elgiasi lyderiai ir sekama paskui juos. Eksperimentai liudija, kad didžiules įvairių gyvūnų ar žuvų, paukščių grupes valdo vos keli geriau informuoti individai. Dar daugiau, kartais nereikia jokio intelekto. Pavyzdžiui, finansų rinkos paklūsta ne žmonių protams, bet fizikos dėsniams.

E. Laurinaitis: „elgiamasi įvairiai. Yra gyvūnų, kurie panikos situacijoje puola slėptis. Kiti sustingsta. Garantuotos išeities iš sudėtingos situacijos nebus. Bet aš iki šiol prisimenu gaisrą viešbutyje Rosija. Ten žuvo virš šimto žmonių, bet nė vieno japono, nors jie gyveno tame aukšte, kur įvyko gaisras. Visi žinojo, kaip elgtis gaisro atveju. Visi apsivyniojo šlapiomis antklodėmis ir šliaužė pažeme išėjimo link. Net pro ugnį sugėbėjo praeiti. To reikia mokytis. Taigi, yra du keliai: naudotis nesąmoningais mechanizmais arba mokyti žmones paniką keliančioms situacijoms. Treniruoti, kad tai neišvengiama. Turi žinoti, ką daryti.

Eksperimentai liudija, kad pakanka vos poros informuotų individų: žuvų, paukščių ar dramblių, kad likęs šimtas individų jiems paklūstų. Gyvūnų elgesį didelėse grupėse valdo kelios paprastos taisyklės. Pavyzdžiui, šalia esančio grupės nario stebėjimas ir suderintas veikimas. Deja, žmonės pernelyg dažnai pažeidinėja rašytas ir nerašytas taisykles. Pavyzdžiui, piko valandomis mieste atsiranda gudruolių, kurie sutrikdo palyginti sklandų automobilių judėjimą. Jie važiuoja prieš eismą. Arba įvažiuoja į sankryžą ir joje sustoja, nors tokiam, atsiprašant, vairuotojui turi pakakti smegenų numatyti, kad netrukus užsidegs raudonas signalas, ir jis nespės pravažiuoti.

E. Laurinaitis: „Mūsų gyvenimą apsprendžia kur kas daugiau faktorių, negu gyvūnų gyvenimą. Gyvūnai remiasi labai paprasta orientyrų sistema. Daug filmų yra apie tai, kaip paniką keliančioje situacijoje irgi atsiranda žmonės, kurie sugeba suvokti, kokia optimali išeitis iš situacijos. Ir jie išsigelbsti. Tai universali trilerio schema. Kalbant apie realybę, yra aprašytų atvejų, kai gelbėjantis žmonėms, atsirasdavo lyderiai. Kita vertus, taip pat gimsta ir pseudolyderiai, kurie nuveda tautą ar žmonių grupę į pražūtį. Vadinasi, tai nebuvo tikras lyderis, jis neturėjo žinių arba intuicijos. Arba nesugebėjo įvertinti situacijos”.

Minios išmintis ir kvailybė

Ar žmonės protingesni už gyvūnus? Deja, atrodo, kad kuo minia didesnė, tuo kvailiau elgiasi. Krizės atveju minioje daug kas tiesiog išjungia smegenis, nebeanalizuoja aplinkos ir aklai ima bėgti išėjimo link. Turbūt ne kartą girdėjote apie sutryptus žmones, kai pamaldų metu šventykloje arba kilus gaisrui prekybos centre prasidėjo panika. Arba apie nuskendusius kelto „Estonia“ katastrofos metu, kadangi jie nežinojo, ką daryti.

E. Laurinaitis: „Panika – nesuvaldomo neigiamo lūkesčio jausmas. Tai reiškia, jog aš laukiu, kad įvyks kažkas baisaus. Baimės atveju žinau, kas įvyks ir galiu kažką daryti. Nerimo atveju nežinau kas įvyks, bet manau, kad kaip nors susitvarkysiu. Panikos atveju galėjimo suvaldyti situaciją nebelieka visiškai. Panika išjungia sugebėjimą analizuoti, sintezuoti. Nesugebu suvokti savo galimybių ir pasiduodu panikai. Vienintelis būdas susitvarkyti su panika – nieko nedaryti. Bet tai ir yra sunkiausia. Panika veikia kūną, todėl žmogus nevalingai kažką pradeda daryti. Šitaip jis niekada nesuras geriausios išeities. Gali tik dar labiau sau pakenkti”.

Tačiau panikos apimti žmonės atrodo ieško išeities. Jie bėga arba mėgina daryti kažką kita?

E. Laurinaitis: „Bėga ne panikos vedini. Panikos vedini bėga nežinia kur. Išsigelbsti tik žinantys kur bėgti. Todėl reikia žinoti, ne tik nuo ko, bet ir į kur bėgti. Užtenka pažvelgti į gyvūnų pasaulį – kokie jie klusnūs tiems, kurie žino, kur reikia skristi ar bėgti. Žmonių visuomenėje irgi egzistuoja toks mechanizmas, bet ne panikos atveju“.

Mūsų elgesį veikia ir kiti faktoriai. Pavyzdžiui, padidintas cheminės medžiagos L-dopamino kiekis smegenyse sumažina skeptiškumą. Toks žmogus ima labiau tikėti astrologija, kitais prietarais. Gydant Parkinsono ligą šia medžiaga, pacientai tampa patiklesni. Ir netgi gali tapti azartiški lošėjai. Taigi, mūsų požiūris į pasaulio reiškinius priklauso nuo cheminių medžiagų balanso smegenyse.

E. Laurinaitis: „Amerikiečiai atliko vieną įdomų eksperimentą. Jie įleido į patalpą daug savanorių, kurie vaikščiojo joje visiškai chaotiškai. Po to į salę įleido keletą žmonių, kuriems buvo pasakyta kaip jie turi vaikščioti. Palaipsniui pirmieji žmonės atpažino tus, kurie vaikščioja tvarkingai ir ėmė vaikščioti paskui juos. Jų judėjime atsirado tvarka. Taigi, žmonės turi poreikį elgtis tvarkingai ir sugeba atpažinti, kas yra tvarka konkrečioje situacijoje“.

Tie principai jau naudojami robotikoje. Kaip juos įdiegti žmonių visuomenėje? Kiekvienas grupės narys turi elgtis atsakingai ir pats spręsti. Nieko nebus, jeigu lauksime, kol mums kas nors pasakys, ką reikia daryti. Todėl nepatartina perdaug skaityti laikraščių ir klausyti politologų. Vadovaukitės savo sveiku protu. Grupės išmintį gali sunaikinti ir tie nariai, kurie pagalvos, kad jų indėlis nėra reikšmingas ir neverta stengtis. Ar tai neprimena situacijos per rinkimus?

E. Laurinaitis: „be abejo, politika panaši į stichinę nelaimę, kuri ateina kas ketverius metus. Ji užprogramuota, kaip taifūnų kiekis. Pirmas dalykas, kas atskiria tikrą lyderį nuo netikro – sugebėjimas nežarstyti pažadų. Tikras lyderis, kuris ruošiasi kažką daryti, pasiruošęs praeiti visą kelią pats. Kai žmogus, kuris pats kažko nemoka, ima aiškinti, kaip visiems kartu pradėjus viskas susitvarkys, man pasidaro keista. Dažniausiai tas žmogus pasinaudos kitais, kad tai pavyktų jam. Lyderius lengva įvertint pagal nuveiktus darbus. Kaip ir vaikų auklėjime – vaikas mokosi ne iš žodžių, o iš veiksmų. Iš kur tas netikėjimas politikais? Nes jie neduoda pagrindo jais tikėti. Aišku, ne visi. Yra tokie, kurie yra nuoseklūs. Jais galima tikėti. Tai gali patikti ar ne, bet jis tam tikrai grupei yra lyderis. Niekada nebus lyderiu visiems. Kad taip nutiktų, minia turi patirti psichozę. Įeiti į transą“.

Krizių neišvengiamumas

Visą pasaulį krečiančios finansų krizės kartojasi reguliariai, o mes visi reguliariai mokame už bankininkų nepamatuotą riziką ir jų norą gerai gyventi. 1982 metų vasarą didieji JAV bankai prarado viską, ką iki šiol buvo uždirbę nuo pat savo įsikūrimo. Jie skolino Pietų ir Centrinės Amerikos šalims, kurios vienu metu atsisakė vykdyti įsipareigojimus ir nurašė savo skolas. Tai yra ne kas kita, o visiškai neįtikėtinas įvykis – taigi, Juodoji gulbė. Kur gi tas afišuojamas bankų konservatyvumas, jeigu jie rizikuoja daugiau, negu kazino lošėjai? Be abejo, jie žino, kad nuostolius padengs valstybės. Juolab, kad kartais ir valdžia juos skatina elgtis avantiūristiškai.

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje įvyko nekilnojamojo turto krizė Amerikoje. Santaupų ir paskolų industrijai išpirkti prireikė pusės trilijono mokesčių mokėtojų pinigų. Bankrutuojančius bankus išgelbėjo Federalinis rezervų bankas. Dabar – dar viena pamokėlė, kurios kaina – trilijonai dolerių. Moralas aiškus: kol bankai, jų bosų atlyginimai nebus kontroliuojami, mes visi periodiškai mokėsime milijardus. Didžiausias ekonominio ir visuomenės stabilumo priešas – neprotinga rizika. Ir noras gyventi geriau, ypač kai kas nors mums tą pasako. Su kuo tai susiję?

E. Laurinaitis: „Jis susijęs su mūsų noru tikėti pasakomis. Prisiminkime kiek anksčiau paleistą šūkį – „nusipelnėme gyventi geriau“. Ką reiškia terminas „nusipelnėme“? Kaip aš suprantu, galima arba užsidirbti, ar neužsidirbti, kad gyventume geriau. Kai kažkas pasako, kad visi nusipelnė, man iš karto kyla klausimas – kuo nusipelnė? Gal todėl, kad aš ar kitas yra geras žmogus? Bet psichologijoje šis šūkis reiškia – jeigu nusipelniau, tai duokit. Tai buvo pažadas - duosim, tik mus išrinkit. Taip ir išlenda yla iš maišo. Amerikoje užvestas krizės mechanizmas buvo toks pat. Visi turi teisę į savo namus, todėl visi ėmė tuo naudotis ir, aišku, piktnaudžiauti“.

Kas toliau?

Turbūt nekyla abejonių, kad mums dar teks paplušėti, siekiant geriau suprasti savo chaotiško elgesio priežastis ir išmokti jį geriau valdyti. Tačiau ar galima pastebėti kokią nors pažangą? Kaip visuomenės elgesį keičia naujasis informacijos amžius. Ar mes vis tiek labiau paklūstame instinktams, negu racionaliam protui? Ar mes iš tiesų klausome ekspertų ir ar jais pasitikime? Kitaip sakant, ko galima tikėtis ateityje ir ar mes, homo sapiens, kada nors sugebėsime tapti savo laimės kalviais, o ne savo instinktų įkaitais?

E. Laurinaitis: „manau, kad elgesį keičia ne žinios, o treniruotė. Žinios keičia tik mąstymą. Todėl visa japonų kultūra ruošia savo vaikus žemės drebėjimams nuo pat vaikystės. Prasidėjus drebėjimui, visi automatiškai palenda po stalais. Jie nepuola lėkti iš pastato. Todėl treniruoti žmonės taip elgiasi automatiškai. Jeigu mūsų kultūra suvoks, kad yra kažkokių pavojų, kurie neišvengiami. Ir pradės žmones treniruoti, panikos bus mažiau.

Pasaulyje yra kur kas daugiau atsitiktinumų, negu manome, o mūsų protas, deja nėra tobulas. Todėl polinkis rizikuoti ir žinių stoka anksčiau ar vėliau baigiasi problemomis.

Žmonijos bėda - nesugebėjimas numatyti ekstremalių įvykių, o jiems įvykus – neracionalus elgesys, pavirstantis panika. Ką daryti? Geriau pažinti save, mokytis iš gamtos. Tačiau toks ruošimas krizėms – ir valdžios rūpestis.

E. Laurinaitis: „tai vienas iš svarbiausių valdžios uždavinių. Ne žadėti, kad nusipelnėme gyventi geriau, o pasakyti tiesiai, kad netikėtos katastrofos mūsų kultūroje garantuotai ateis. Šylant klimatui pradės lankyti potvyniai, kaip Didž. Britanijoje, sausros ir t.t. Reikia sukurti smegenų banką, kuris galėtų apmąstyti, kas ateis, kaip tam ruoštis, ir pradėti ruoštis. Arba bus tokia panika visuomenėje, kurios niekas nesuvaldys. Dar daugiau, kai visuomenę ištinka netikėtos katastrofos, visada ieškoma kaltininkų. Tai natūralus noras. Kaltos dažniausiai būna trys grupės: politikai, nes neparuošė šalies, gydytojai, nes neįmanoma visų išgelbėti, ir gelbėtojai. Jie irgi tampa agresijos objektu. Tai yra žinoma, jokių dviračių išradinėti nereikia. Turim ruošti visuomenę katastrofoms.

Komentarai (29)