„Lietuviai krūpčioja. Provokuojame Rusiją!“ Skubi generolo žinia (1)
Ar dėl Vokietijos brigados kažkur įstrigsime?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmieji Vokietijos brigados atstovai į Lietuvą atvyko šių metų balandį, o per artimiausius metus savo šalyje turėsime per 5 000 vokiečių karių. Atvykstantiems sąjungininkų kariams Rūdninkuose statoma didžiausia karinė infrastruktūra Lietuvos istorijoje. Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje yra ne tik milžiniškas logistinis, bet ir karinis iššūkis, prie kurio įgyvendinimo prisideda labiausiai patyrę abiejų šalių karininkai. Vienas jų – Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininkas generolas majoras Remigijus Baltrėnas.
– Generole, kai kurie lietuviai vis dar krūpčioja ir galvoja, kad turėdami Vokietijos brigadą Lietuvoje provokuojame Rusiją. Ką jiems pasakytumėte?
– Ne tik pas mus, bet ir Vakaruose kartais pasigirsta nuogąstavimų apie tai, kad sprendimas perkelti Vokietijos brigadą prie rytinės NATO sienos gali išprovokuoti Rusiją. Keletą metų atlikau tarnybą žvalgybos institucijoje, todėl iš savo patirties galiu pasakyti: nesvarbu, ką mes bedarytume, Rusija vis tiek turės savo tikslus ir bet kokį NATO veiksmą laikys provokacija. Nesvarbu, ar perkeltume vieną karį, ar vieną tanką, ar dvi brigadas – Rusija vis vien darys, ką norės. Todėl ne taip svarbu, ko nori Rusija ar ką ji sako – svarbu, kad mes būtume tikri, kad atgrasymas veikia ir kad NATO yra pasirengusi ginti kiekvieną aljanso teritorijos centimetrą.
– Kodėl būtent Vokietija?
– Vokietija buvo ta šalis, kuri rimčiausiai pasižiūrėjo į šį geopolitinį pokytį. Tariantis kartu su mūsų politine vadovybe, buvo priimtas politinis Vokietijos sprendimas, kad vienas geriausių atsakų, siunčiančių stiprų atgrasymo signalą Rusijai, yra nuolatinis pakankamo dydžio vieneto dislokavimas NATO teritorijoje. Šiuo atveju, tai yra Lietuvos teritorija, nes ir NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė, veikianti Lietuvoje nuo 2017 m., buvo įsteigta vadovaujant Vokietijai. Vokietijos brigados perkėlimas į Lietuvą yra natūrali šio proceso tąsa ir labai rimtų įsipareigojimų iš Vokietijos politinės vadovybės prisiėmimas. Reikia suvokti, kad nuolatinis brigados dislokavimas kitoje šalyje bet kuriai valstybei būtų didžiulis iššūkis. Vokietijai, kuri yra stipriausia Europos ekonomika, turbūt tik sąlyginai yra šiek tiek lengviau.
|
– Kaip Vokietijos visuomenė priima sprendimą perkelti brigadą į Lietuvą?
– Skaitant straipsnius viešoje erdvėje ir domintis, kas vyksta pačioje Vokietijoje, reikia pripažinti, kad brigados perkėlimo į Lietuvą įsipareigojimas yra ne tik didžiulė politinė transformacija, bet ir pačių Vokietijos piliečių mąstymo transformacija. Istorija paliko savo pėdsaką. Todėl ir mums reikėtų suvokti bei įvertinti, per kokius procesus pereina Vokietijos visuomenė, ne tik politikai, per kokius procesus reorganizuojasi Vokietijos kariuomenė. Kartais mes šiek tiek paviršutiniškai sakome – „norime anksčiau“, „norime greičiau“. Procesai yra labai sudėtingi ir pagrindinis procesas – Vokietijos visuomenės transformacija, suvokimas, kad vyksta kažkas itin svarbaus, kad Vokietija nusprendė dislokuoti brigados dydžio vienetą už šalies teritorijos ribų pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo.
– Kokią karinę naudą suteikia Vokietijos brigados atvykimas į Lietuvą?
– Yra du svarbūs dalykai, kuriuos įgyjame į Lietuvą perkeliant Vokietijos brigadą: pirma, tai sąveikumas tarp Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių. Antra, galimybė anksčiau turėti mums reikalingus pajėgumus. Didžiausia pridėtinė vertė, kurią įgyjame, yra karinis sąveikumas – mes galime patikrinti savo valdymo, vadovavimo, ugnies palaikymo sistemas sąveikaudami tarpusavyje. Tas pasitikrinimas, ar galime ir kaip galime veikti kartu, prasidėjo jau nuo 2017 metų – treniruojantis kartu su NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinėje grupėje dalyvaujančių valstybių kariais. Patirtis, kurią jau sukaupėme, rodo, kad su kiekvienais metais, su kiekviena diena veikdami kartu mes tampame vis efektyvesni.
– Ką būtent reiškia karinis sąveikumas?
– Esu sąveikumą palyginęs su „Lego“ kaladėlėmis – „Lego“ standartas yra toks, kad pastačius du namus ir išėmus bet kurią kaladėlę iš vieno namo bei įdėjus į kitą, niekas nesugrius. Jeigu mes paimsim Vokietijos mechanizuotą ar pėstininkų būrį ir perkelsim jį į lietuvišką pėstininkų arba mechanizuotą kuopą, toji kuopa funkcionuos, kaip funkcionavo. Tai ir yra sąveikumas – vokiečių būrys nesukuria chaoso kuopoje, bet duoda pridėtinę vertę, nes lietuviai karininkai, seržantai ir eiliniai sužino, kaip veikia vokiečių būrys, o vokiečiai įgauna patirties, kaip veikia lietuviška kuopa. Tas pats galioja, jei mes lietuvišką padalinį perkelsime į didesnį vokiečių padalinį, jis taip pat funkcionuos be problemų. Ar karys tarnauja Vokietijos kariuomenėje, ar Lietuvos kariuomenėje – jis iš principo daro tą patį, t. y. mokosi ginklu ginti savo valstybę. Ir nesvarbu, kurioje NATO teritorijoje yra karys, jis žino, kaip ir ką reikia daryti.
Be sąveikumo, yra ir Vokietijos brigados pajėgumų sukuriama pridėtinė vertė, nes persikeldami į Lietuvą vokiečiai mums pasiūlo kai kurias galimybes, kurių dar neturime, bet kurias planuojame pirkti, pavyzdžiui – tankus ar toli siekiančias artilerijos palaikymo sistemas. Vokietijos brigada, atvykdama į Lietuvą, suteikia galimybes turėti tokius pajėgumus anksčiau, sudaro galimybes mūsų karininkams, seržantams ir eiliniams jau dabar pamatyti tas sistemas ir suprasti, kaip jos veikia, pasiruošti iš anksto. Tai dvi didžiausios Vokietijos brigados perkėlimo į Lietuvą vertės – sąveikumas ir naujų sistemų pristatymas, pasirengimas mums patiems priimti naujas sistemas Lietuvos kariuomenėje.
– Visgi abiejų šalių kariuomenės nėra vienodos. Kaip užtikrinti, kad tas „Lego“ namelis nesugriūtų?
– Turbūt vienas iš pagrindinių iššūkių – užtikrinti sistemų sąveikumą. Reikia suprasti, kad Vokietijos kariuomenė ir Lietuvos kariuomenė perka ne identiškas ginklų sistemas ir todėl, kai tos sistemos apsijungia, reikia laiko, kad užtikrintume techninės dalies sąveikumą: kad sistemos „susikalbėtų“, kad būtų valdymo ir vadovavimo grandinė, kuria sugebėtume užtikrinti, kad visos sistemos galėtų pasijungti į bendrus NATO tinklus. Pagrindinis tikslas – kad bet kuris NATO valstybės padalinys, atvykęs į Lietuvos teritoriją, galėtų kaip galima greičiau įsijungti į valdymo, vadovavimo, ugnies, paramos, žvalgybos tinklus ir užtikrintų mums pagal situaciją reikalingą paramą.
– O kam bus pavaldi Vokietijos brigada?
– Bet kuri NATO valstybė, siųsdama savo padalinius į kitą valstybę, išlaiko pilną nacionalinį pavaldumą. Kaip bus su Vokietijos brigada – dar diskutuojama. Tačiau itin svarbu pabrėžti, kad Lietuvos teritorijoje visus veiksmus koordinuojame mes, nes norint sukurti vieningą atgrasymo efektą yra svarbu, kad veiksmai būtų tinkamai sustyguoti.
Turėkime omenyje, kad šiuo metu mes kuriame naują ir itin svarbų projektą – Pėstininkų diviziją. Divizija koordinuos visus vienetus, kurie bus dislokuoti Lietuvos teritorijoje – ne tik Vokietijos brigadą, bet ir Jungtinių Amerikos Valstijų batalioną ir kitus vienetus, esančius Lietuvos teritorijoje.
Kol divizija dar kuriama, NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė yra Geležinio vilko brigados pavaldume ir tol, kol Vokietijos brigada nėra pilnai perkelta, ji brigados pavaldume ir liks. Kai Vokietijos brigada bus perkelta į Lietuvą ir pradės funkcionuoti pilna savo apimtimi, koordinavimo funkcijos priskyrimas Lietuvai išliks. Tuo tarpu dėl brigados pavaldumo dar diskutuojame – ar taikos metu Vokietijos brigada bus pavaldi Lietuvos pėstininkų divizijai, ar tiesiogiai koordinuosis su Vokietijos divizija, kuri yra dislokuota Vokietijoje.
– Kokie yra kiti iššūkiai šiuose procesuose?
– Vienas iš pagrindinių iššūkių yra tinkamos infrastruktūros Vokietijos brigadai sukūrimas, nes tam reikalingas ir svarus finansavimas, tai – laikui imlus procesas. Žinoma, yra planai, koordinuojami kiekvieną savaitę tarp Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo. Visi jau puikiai žinome, kad Rūdininkų karinis miestelis numatytas kaip pagrindinė Vokietijos brigados dislokavimo bazė. Yra steigiamos karinės mokymo teritorijos ir poligonai. Šiai dienai viskas vyksta pagal planą, kol kas nėra jokių alternatyvų, nėra jokių nuojautų, kad kažkur įstrigsime. Kaip situacija atrodys rytoj ar po savaitės – negaliu pasakyti, bet aš džiaugiuosi, kad šitam projektui įgyvendinti yra susitelkusi visa valstybė, skiriamas didelis Vyriausybės dėmesys, viskas daroma tam, kad Vokietijos perkėlimo planas įvyktų taip, kaip buvo sumanyta nuo pat pradžių.
– Prisimindami Sovietmetį kai kurie bijo, kad į Lietuvą atvykstant kitos šalies kariuomenei, Lietuvoje bus įkurta kitos valstybės karinė bazė. Ką pasakytumėte tiems žmonėms?
– Lyginti dabarties situaciją su sovietų okupacijos laikotarpiu nėra jokio pagrindo, tai visiškai skirtingi paveikslai. Praeityje niekas su mūsų nuomone nesiskaitė. Dabar gi, mes patys, Lietuvos piliečiai, 2004 metais nusprendėme, kokiu keliu eina mūsų valstybė, patys nusprendėme, kad tas kelias mus veda į Europos Sąjungą ir NATO. Patys nusprendėme, kad Lietuvos apginamumas mums yra svarbiausias prioritetas. Iš šio sprendimo kyla sekantis žingsnis – kad Lietuvos kariuomenė, būdama NATO sudėtyje, turi sąveikauti su visomis NATO valstybėmis ir su visomis NATO kariuomenėmis. Viena iš priemonių užtikrinti atgrasymą ir sąveikumą yra NATO valstybių karių buvimas Lietuvos teritorijoje. Kitas labai svarbus aspektas – mūsų teisė nuspręsti kitaip. Jeigu ateis laikas, kai mūsų politinė valdžia nuspręs, kad Vokietijos brigados buvimas Lietuvoje nėra reikalingas, tuomet brigada ar bet kurios kitos NATO valstybės kariuomenė, esanti mūsų teritorijoje, turės atsitraukti. Turime suprasti, kad tai mūsų pačių sprendimai – būti NATO sudėtyje ir taip ginti Lietuvos valstybę. Tai visiškai skirtinga situacija, kurios lyginimas su ankstesniu istoriniu laikotarpiu tiesiog neturi pagrindo.
Rugsėjį LR Seimas vienbalsiai ratifikavo tarpvalstybinę sutartį, apibrėžiančią svarbiausius klausimus, susijusius su Vokietijos brigados karių ir jų šeimos narių atvykimu į Lietuvą.
Kartu Vokietija ir Lietuva rodo pasauliui, kad taikos išsaugojimui reikia ryžto ir lyderystės. Investicijos į atgrasymą yra daug veiksmingesnės nei problemų, kylančių dėl neryžtingumo, sprendimas. Mūsų priešininkai nori šios misijos žlugimo, bet žingsnis atgal nebus žengtas – Vokietijos brigada atvyks į Lietuvą nuolatiniam buvimui. Veikimas išvien su NATO sąjungininkais – tiesiausias kelias į mūsų visų saugumą.Gen. mjr. Remigijus Baltrėnas kitų metų liepą pradės eiti NATO tarptautinio karinio štabo generalinio direktoriaus pareigas. Nuo NATO įkūrimo pradžios R. Baltrėnas yra pirmas karininkas iš Baltijos šalių ir antras karininkas iš NATO rytinio flango, išrinktas į tokias aukštas pareigas.
