Lietuva gali paskęsti į didžiulę skolą. „Tai rimti dalykai“ ()
„Labiau lenktynės, kas daugiau pasiūlys.“
.jpg)
© Artūras Kokorevas (Free to use) | https://www.pexels.com/photo/protesters-waving-flags-11293561/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) į Seimo rinkimus vedusi ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė atmeta svarstymus, esą konservatoriai ėmėsi sąmoningos strategijos demonizuoti Remigijų Žemaitaitį ir jo vadovaujamą „Nemuno aušrą“. Anot politikės, dešiniųjų laikysenos parlamentaro priesaiką sulaužusio politiko atžvilgiu nederėtų nurašyti tik kaip rinkiminės taktikos.
„Mano supratimu, tai yra rimti dalykai, o ne kažkokie taktiniai dalykai. Kadangi šitas žmogus yra priėjęs ribą, kuri, sakyčiau, yra už to brūkšnio, iki kurio mes manome, kad dar kažkaip galime galvoti, kad žmogus suklydo, kažkaip kažką ne taip sukalbėjo, kad jis dar gali kažkaip atsiprašyti ar atsitraukti“, – interviu laidoje „ELTA kampas“ sakė I. Šimonytė.
Todėl premjerę stebina Prezidentūros požiūris į R. Žemaitaitį ir, pasak jos, „smarkiai per laiką nukritę standartai“. Politikė prisimena šios kadencijos Seimo startą, kai šalies vadovas Gitanas Nausėda dėl buvusios Lauryno Kasčiūno narystės Lietuvos nacionaldemokratų partijoje atmetė tuomet pirmą kartą į krašto apsaugos ministrus siūlyto konservatoriaus kandidatūrą.
„Tuo metu jis (prezidentas – ELTA) labai nerimavo dėl partnerių reakcijos ir kažkokių tokių požiūrių, kaip čia gali būti, nes, prisimename, Lauryno gyvenime buvus epizodų, kurie tikrai jo nepuošia“, – kalbėjo ministrė pirmininkė.
„Tai, tiesą sakant, kur tas standartas pakeliui paklydo iki stadijos, kad žmogus, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas pažeidusiu priesaiką, nėra kažkas, kas yra už ribos, nėra kažkas, apie ką apskritai negalima kalbėti kaip veikiančios valdžios dalį – man tas yra nesuprantama“, – kritikos Prezidentūros pusėn negailėjo Vyriausybės vadovė.
Tuo metu komentuodama vis garsiau pasigirstančius raginimus apsvarstyti galimybes drąsiau skolintis gynybos reikmėms, konservatorė atkreipė dėmesį, jog tokių idėjų palaikytojai, anot jos, „mielai pamiršta“ realią įsiskolinimų kainą valstybei.
„Tai lengvabūdiškas požiūris – jis atrodo toks, tarsi mums skola tebekainuotų nulį. Skola nulio nebekainuoja, deja, skola kainuoja tikrus pinigus ir ta eilutė kiekvienais metais didėja, ji išspaudžia mūsų nacionalines išlaidas. Tai mes vis tiek turime tą augimą valdyti“, – tikino ji, neabejodama, kad po rinkimų neišvengiamai bus grįžta prie diskusijų dėl papildomų tvarių šaltinių krašto apsaugos finansavimui.
– Antradienį posėdžiavo Valstybės gynimo taryba (VGT) ir po jos buvo ištransliuota gana pesimistiška žinutė – nesikeičiant sąlygoms, tiek finansavimo lygiui, tiek situacijai gynybos pramonės linijose, prezidento patarėjas informavo, kad kuriama Lietuvos kariuomenės divizija pasieks pilną operacinį pajėgumą 6 metais vėliau nei planuota. Jis įvardijo keletą priežasčių, bet pagrindinis akcentas – gynybos finansavimas. Kaip žinia, kitų metų biudžete numatoma 3,03 proc. nuo BVP, bet, matyt, tai, kad toks finansavimas yra nepakankamas divizijos planui, buvo aišku ir iki VGT posėdžio. Tai kodėl Vyriausybė nesiėmė ambicingesnio procento, kad atliepti tą poreikį?
– Matote, bijau, kad net jeigu būtų 4, 5 ar 15 procentų ateinančiais metais, vargu, ar tai pakeistų tuos apribojimus, kurie yra objektyvūs. Pirmiausiai, apie ką mes kalbame – mes kalbame apie savo kariuomenės sunkinimą, apie tankus, apie pėstininkų kovos mašinas. Ir tikrai joks finansavimas 2025 metais neleis tų dalykų turėti 2025, 2026 ir 2027 metais.
Aš taip pasakysiu – matyt, mes prieš kiekvieną biudžetą turime tą pačią diskusiją su Prezidentūra ir Prezidentūra visada malonėja pasakyti, kad jiems atrodo, kad lėšų gynybai biudžete yra per mažai. Mes visą laiką laikėmės tokios nuostatos, kad suplanuojame tai, ką galime suplanuoti, o jeigu matysime, kad galimybės leis daugiau – taip, kaip šiais metais atsitiko, juk planuojamas gynybos biudžetas buvo gerokai mažesnis – matome, kad biudžeto vykdymas yra geresnis, skolinimosi limitas mums leidžia, todėl mes išnaudojame tą erdvę ir gynybos finansavimas šiais metais pasieks 3,2 proc. BVP. Tai to nebuvo planuota, bet taip atsitiko – ir taip atsitiko nebe pirmus metus (...).
|
Dabar, planuodama biudžetą, aš, vis dėlto, turiu jį planuoti, atsižvelgdama į visus apribojimus, įskaitant ir fiskalinės drausmės. Nėra jokia labai didelė paslaptis, kad šiuo metu esame sutarę dėl 3 proc. tvaraus finansavimo. Tam buvo patvirtinti sprendimai dėl Gynybos fondo, jie yra priimti, dėl jų buvo sutarta, nepaisant rinkiminių metų, ir tai yra labai gerai. Bet niekada nei aš, nei niekas, turbūt, labai smarkiai neslėpėme, kad turint didesnę ambiciją, reikės greičiausiai tartis ir papildomai – tiktai, turint minty, kad dabar mes esame rinkimų cikle, matyt, visa diskusija atrodo labai iracionali.
– Labiau lenktynės, kas daugiau pasiūlys.
– Mes girdime lenktynes, kas daugiau pasiūlys, girdime raudas, sakyčiau, šiek tiek veidmainiškas, kad per mažai. Puiku, kalbėkime apie didesnę ambiciją, tačiau mes turime kalbėti apie tą didesnę ambiciją taip pat galvodami, o kas turės sumokėti už tą didesnę ambiciją.
(...) Tas padarymas priklauso ne tik nuo to, kiek mes skirsime lėšų, bet ir nuo to, ką mes darysime tuo pačiu metu ir ką mes galėsime įsigyti už tas lėšas. Pavyzdžiui, tos pačios infrastruktūros, kurios reikia iš tikrųjų labai daug, taip pat ir divizijai – mes čia turime konkuruojančius tikslus. Mes, viena vertus, visus prioritetus esame paskyrę Vokietijos brigados infrastruktūrai. Tai yra didžiulė infrastruktūra, miestas iš esmės. To miesto pastatymui mes turėsime įdarbinti turbūt visus Lietuvoje esančius resursus. Ir bus labai didelis uždavinys ir labai didelė ambicija tuo pačiu metu kurti ir kitą infrastruktūrą. Tiesiog objektyviai yra sunku dėl tam tikrų esančių apribojimų. Ginkluotės gamyba jau yra atskira istorija, kadangi čia žinome, kad viskas yra per lėtai ir per vėlai. Tačiau kai kurie dalykai atsitiko kitaip, negu anksčiau buvo planuota. Pavyzdžiui, kodėl persislinko tie kalendoriai – ankstesniuose planuose oro gynyba buvo iškelta į kaži kur, į daug vėlesnius laikus. Pasikeitus ministrui, pasikeitus kariuomenės vadui, tam buvo duotas aiškus prioritetas – reiškiasi, tie dalykai iš laiko eilutės atsikėlė į dabar ir mes dabar pasirašinėjame tuos kontraktus dėl oro gynybos, kurie buvo numatyti kažkada. Tiesiog pasikeitė ir prioritetai.
Tai aš sakyčiau, kad ne taip reikėtų, turbūt, tą situaciją apibrėžti. Ambicija bet kuriuo atveju buvo didelė, ji išlieka didelė, ji priklauso nuo daug aplinkybių, kurios truputį yra už mūsų kontrolės ribų. Bet tam reikia labai gerai planuoti ir gerai tą situaciją stebėti, reaguoti į ją lanksčiai – taip, kaip darėme šiais metais ir praėjusiais metais. Ir tiesiog reikia suprasti – jeigu mes norime tą padaryti, tikrai nuoširdžiai norime tą padaryti kaip įmanoma greičiau, vis tiek reikės grįžti prie diskusijos, kaip užtikrinti dar didesnį krašto apsaugos finansavimą.
– Dabar ypatingai iš ekspertų, verslo atstovų daugiau yra girdimas naratyvas apie papildomą skolinimąsi, nepaisant Mastrichto kriterijų. Iš esmės mintis yra paprasta – jeigu nesiskoliname, jeigu neperkame, gal kažkada kažką turėsime, bet veikiausiai per vėlai. Lenkija yra minima kaip vienas tų pavyzdžių. Galbūt kažkas pasakytų, kad Varšuvos požiūris yra neatsakingas fiskalinės drausmės prasme. Kiti galbūt pasakytų, kad Lietuvos požiūris yra neatsakingas, vertinant geopolitinę situaciją.
– Vertinti neatsakingu požiūriu, kuris per ketverius metus daugiau nei padvigubino išlaidas gynybai ir pradėjo tuos projektus, apie kuriuos prieš keletą metų niekas iš viso nekalbėjo, pasiekė Vokietijos įsipareigojimą Lietuvoje dislokuoti brigadą... Reikia tiesiog suvokti mąstą visko, kas vyksta, ir kas turi būti padaryta. (...) Tai man atrodo, kad čia yra labai pragmatinis dalykas. Nes klausimas – na gerai, pasiskolinkime tų pinigų, ką su jais darysime? Vis tiek turime turėti realistinį planą kažkokią sutartį pasirašyti, kažkokį bent avansą sumokėti. Turi procesai būti bent tokioje stadijoje.
Antras dalykas – kuo skausmingiausia yra skola ir tai siūlytojai kažkaip mielai pamiršta – skola kainuoja pinigus. Ir kuo sparčiau mes skolą didiname, tuo sparčiau didėja tie pinigai, kuriuos reikia atidėti skolos aptarnavimui. Dabar jūs įsivaizduokite kokius 2026-2027 metus – tuometinis finansų ministras dėlioja biudžetą, jam reikia padėti 200 mln. eurų papildomų palūkanų mokėjimą. Jūs įsivaizduokite – už 200 mln. krašto apsaugai tikrai būtų ką padaryti, bet juos jau reikia tiesiog sumokėti kaip palūkanas todėl, kad tie pinigai jau yra išleisti. Tai lengvabūdiškas požiūris – jis atrodo toks, tarsi mums skola tebekainuotų nulį. Skola nulio nebekainuoja, deja, skola kainuoja tikrus pinigus ir ta eilutė kiekvienais metais didėja, ji išspaudžia mūsų nacionalines išlaidas. Tai mes vis tiek turime tą augimą valdyti. Ir aš suprantu, kad ir kaip nemalonu kalbėti apie tai, kad, vis dėlto, išlaidos, kurias mes preziumuojame ne laikinai, ne vienkartinai, ne čia ir dabar, ne vieniems metams, ne dėl krizės, ne dėl kažko, o dėl to, kad mums to reikės keletą metų iš eilės – jos, vis dėlto, turi būti paremtos kažkokiais tikrais pajamų šaltiniais.
– Kalbėjote, po rinkimų vienaip ar kitaip reikės grįžti prie šitų klausimų. Prezidento patarėja minėjo, kad, matyt, ši Vyriausybė perduoda estafetę „ambicingesnei valdžiai“ dėl finansavimo gynybai. Gal tokia valdžia ateis ir daugiau sprendimų suras? (...)
– Ištaškyti rezervus, prisiimti įsipareigojimus, kuriems nėra finansavimo šaltinių – tokių ambicingų valdžių mes savo istorijoje esame turėję (šypsosi). Paskui ta ambicija mums labai brangiai kainavo. Aš, kaip žmogus tam tikro vis tiek konservatyvaus požiūrio, dešiniosios ideologijos – aš manau, kad kiek ambicijų mes beturėtume, valstybė niekada nieko neturi, išskyrus mokesčių mokėtojų pinigus ir mokesčių mokėtojų sąskaita pasiimtas skolas. Ir aš suprantu, kad nemalonu su žmonėmis kalbėti apie tai, kad kainuoja dalykai – kaip ir viskas (...). Jeigu mes susitariame, kad kažką norime bendrai daryti ir padaryti daugiau, tai kažkaip ir turime už tai susimokėti, negalime visą laiką gyventi skolon. Dabar mes labai sau patogiai sakome – skola mūsų yra žema. Ji yra žemesnė negu 40 proc. Bet tokiais tempais, kaip bent jau kalbama retoriniu lygmeniu, mes prisuksime tą skaitliuką iki 60 proc. labai greitai. Ir patikėkite, aš tą žinau iš savo patirties ir ta mano patirtis nėra maloni – rinkos nėra labai draugiškos valstybėms – nesvarbu, kokia yra jų situacija konkrečiai tuo metu, kas joms skauda, kur yra didžiausios problemos. Jos paprašo už skolą susimokėti. Ir kada už tą skolą reikia susimokėti ir tau staiga skolos aptarnavimo išlaidos pradeda augti kartais, čia yra labai skausmingas dalykas. Mes pro tą esame praėję.
Aš daug girdėjau per rinkiminę kampaniją įsipareigojimų. Kas labiau mane stebina, kad tai yra ne tik gynyba, nes gynyba yra tik vienas iš elementų. Tuo pačiu metu turi būti visko daugiau ir švietime, ir sveikatos apsaugoje, ir keliams 7 mlrd. ar belekiek milijardų. Kaip visą tą galima padaryti – aš nuoširdžiai sakau, aš nežinau. Ir, tiesą sakant, mano gyvenimiška patirtis verčia mane manyti, kad nežino ir tie, kurie kalba (juokiasi).
Tai aš manau, kad po rinkimų mes pamatysime daug racionalesnę diskusiją, gali būti, kad vėl reikės atsisėsti ir diskutuoti apie tai, kaip spręsti bent jau papildomos ambicijos tvaraus krašto apsaugos finansavimo uždavinį. Aš suprantu, kad ateinanti valdžia, Prezidentūra, prezidento visa svita labai būtų norėjusi, kad visas gyvenimo problemas išspręstų šita Vyriausybė, kad jau paskui būtų galima tik džiaugtis. Bet taip nebūna.
– Pereikime prie kitos aktualijos, vadinamojo „Foxpay“ skandalo. Kolegoms iš naujienų agentūros BNS praėjusią savaitę kalbėjote, išreiškėte tokią viltį, kad atsakymai iš teisėsaugos tarnybų gali atnešti daugiau aiškumo ir dėl buvusios ministrės Monikos Navickienės. Tie atsakymai penktadienį buvo – tarnybos poniai Navickienei klausimų ar pretenzijų neturi. Viskas, ar šioje istorijoje dedamas taškas?
– Matote, aš suprantu oponentų norą šitą istoriją paversti politiniu skandalu. Bet, mano supratimu, tai yra kriminalinė byla, kaip ir daug visokiausių kriminalinių bylų, kur bandymas susieti su politika – jis yra akivaizdus. Bet aš to bandymo niekaip negaliu nei suprasti, nei pateisinti, kadangi niekas iš veikiančių politikų toje byloje nefigūruoja ir tą teisėsaugos institucijos pasakė. Tai pati byla yra sudėtinga byla, kaip ir visos tokio pobūdžio bylos, ir manau, kad užtruks laiko, kol bus išaiškintas kiekvieno asmens kaltės mastas ir dar eventualiai jis turės būti įvertintas taip pat ir teismo. Norėtųsi, kad tai atsitiktų greičiau, nes, turbūt, visą laiką žmonėms labiausiai įtampą kelia tas tarpas tarp pradinių teisėsaugos veiksmų ir galutinio teismo verdikto. Bet tokiose sudėtingose bylose visiškai suprantama, kad užtrunka ir patys procesai pakankamai ilgai. Galima pykti, galima piktintis, bet institucijos tiesiog turi atlikti savo darbą taip, kad byla galėtų keliauti į teismą.
.jpg)
.jpg)