Lietuva statys dar 1 uostą. „Esam kaimiečių tauta. Užtenka gero sabotažo ir viskas“ (3)
„Tai įvyko dar sovietmečiu.“
.png)
© Virgis T (stop kadras) | https://www.youtube.com/watch?v=UCYeAXA40qM
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vilniaus meras Valdas Benkunskas interviu tinklalaidėje politika.lt kalbėjo apie aktualią Vilniui temą.
– Pokalbio temą pavadinau „Dingo iš miesto ir herbo“. Bet pradėkime ne nuo herbo, o nuo laivo, kurio nėra nei mieste, nei herbe. Naujieji heraldikai, konkrečiai dailininkas Arvydas Každailis, 1991 metais sukūręs naująjį Vilniaus herbą, paprastai tariant, pametė laivą. Vietoj jo atsirado kažkokios stilizuotos palmės ar lelijos, bet tikrai ne laivai. Iš istorinių šaltinių akivaizdžiai matoma, kad laivas Vilniaus herbe buvo ne mažiau kaip 100 metų nuo XIX amžiaus iki Antrojo pasaulinio karo XX amžiuje. Dabar, aišku, galima šiek tiek pasiplaukioti po miestą vandens keliu, bet iki Kernavės, Jonavos, Kauno ar toliau Nemunu iki Baltijos jūros nenuplauksi. Jus domina šita tema?
– Mane ne tik kad domina, man labai skauda, kad miestas yra praradęs upę. Tai įvyko dar sovietmečiu, kai upės gyvenimas iš miesto buvo išbrauktas. Deja, per 30 nepriklausomybės metų mes nelabai pasistūmėjom, kad upė grįžtų į miesto gyvenimą. O upė bet kurioje sostinėje, bet kuriame mieste, ypač jei ji teka per miesto centrą, yra gyvybės šaltinis. Ir kad dabar Vilniaus herbe mes upės neturim arba išvis tas laivybos klausimas yra nustumtas, simbolizuoja dabartinę situaciją. Kaip meras galiu pasakyti, kad savo kadencijoje aš norėčiau padaryti pirmuosius žingsnius miestui grąžinant upę arba grąžinant į miestą upę.
|
– Jūs pats esate iš Rusnės, iš Mažosios Lietuvos. Man patinka pasakymas, kad vanduo lietuviui yra kliūtis, o mažlietuviui – kelio pradžia. Ką tai reiškia? Tai greičiausiai reiškia, kad dauguma mūsų, lietuvių, esame kilę iš kaimiečių, žemdirbių, tad nelabai suprantame, kas yra upė, kas yra vanduo apskritai, ką mieste ta upė turi veikti, kodėl ji yra miesto centre, kodėl miestas yra apie tą upę? Jūs minėjote, kad visa tai iš mūsų atėmė ir turbūt atėmė supratimą, kad Vilnius yra uostas?
– Taip, tai yra sovietmečio palikimas. Ir mūsų visų politikų, visuomenininkų darbas yra ištaisyti šią istorinę klaidą bei priminti, kokį vaidmenį upė vaidino šimtmečiais. Tai buvo prekybos, susisiekimo kelias, buvo ekonomikos, turgaviečių centras. Dėl to ir Vilnius, kaip miestas, iškilo, nes turėjome upę, kuri atliko savo funkciją kaip ir bet kuriame kitame pasaulio ar Europos mieste. Aišku, dabar pasikeitęs laikmetis, pasikeitusios tradicijos, galbūt ir kituose miestuose upė turi pasikeitusį statusą, bet šiuo atveju Vilniuje mes, galima sakyti, turime viso labo vandens kanalą, kuris jokiomis prasmėmis nėra išnaudojamas, o potencialas yra milžiniškas. Grąžinant tą upės kelią nuo Vilniaus į Rusnę ar į marias ir kitaip panaudojant, šiuolaikinių negandų kontekste tai gali būti vienas iš karinės infrastruktūros judėjimo objektų, kurio negalima nei susprogdinti, nei pakeisti. Taip pat gali atsirasti ir visa ta traukos ekonomika, kuri paprastai vystosi upių krantinėse. Galiu pasakyti, kad su komanda dabar dirbame ties labai rimtu projektu: tai yra Neries grąžinimas į miestą ir į Vilniaus gyvenimą, kuris apims nuo smulkesnių infrastruktūrinių dalykų iki stambesnių, kurie leistų sakyti, kad Vilnius yra uostas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ir pridėtine verte.
– Jūs paminėjote saugumo momentą. Man atrodo, akivaizdu, kad dabar, norint ką nors padaryti iš tikrųjų ir tam tikslui konsoliduoti visuomenę, centrinę valdžią ir t.t, turi būti tam tikras santykis su nacionaliniu saugumu. Visi, kas bent šiek tiek supranta Lietuvos geografiją, žino, kad Kaunas, Rukla, – Vilnius ir Pabradė yra prie tos pačios upės. Kalbant apie karinį mobilumą šalies viduje nuo Kauno iki pat Pabradės, kas bebūtų – sunkioji technika ar dar kažkas, tai būtų ypatingai didelė paspirtis, nes, kaip jūs ir minėjote, vandens kelio nesubombarduosi. Nieko nepadarysi, upė kaip tekėjo, taip ir teka.
– Ir tai nėra pritempta ar kažkaip dirbtinai romantizuojama. Iš tikrųjų tai yra veikiantis dalykas, kurio mes dabar neišnaudojame. Tas pats evakuacijos planas, kurį mes dabar rengiame, rodo, kad turime butelio kakliukus, kai užtenka kažkokio gero sabotažo ir viskas. Nereikia nė sabotažo – kalėdiniu laikotarpiu įvyksta avarija ir Vilnius sustoja. Tai šiuo atveju kartu su geležinkeliu upės vandens kelias gali padėti mums tą mobilumą išlaikyti. Aišku, čia yra dar neatrasti klodai ir dabar su centrine valdžia mes pradėsime apie tai šnekėti.
– Čia kaip nauja dimensija: buvo x ir y, o dabar jūs įvedate z – naują ašį, nes iš tikrųjų apie vandens transportą niekas negalvoja vien dėl to, kad, pasak istoriko Edvardo Gudavičiaus, truputėlį esam kaimiečių tauta, žiūrime per arklą į gyvenimą, bet ne per upę, ne per vandenį.
– Ir aišku, kad laiko prasme, politinių taškų rinkimo prasme tai nėra idealiausias projektas, nes jis užtrunka, reikia investuoti.
– Politikai galvoja vienos kadencijos perspektyva.
– Jie galvoja kadencijomis. Bet aš šiuo atveju tikrai galvoju bent jau inicijuoti tuos pokyčius, kurie turėtų tam tikrą negrįžtamą kelio pradžią. Tikrai norėčiau. Bet reikia pasiruošti, reikia planą pristatyti, reikia suderinti su visuomene, nes čia mes kalbame apie daug dalykų jau pradedant nuo to, kad Neris ir Vilnelė yra „Natura 2000“ apsaugos zona, kur lašišos neršia ir tas pačias rėvas reikia valyti žemyn upe iki Jonavos. Iš tikrųjų reikės suderinti tuos skirtingus interesus. Tai laikui imlūs dalykai, bet pradėti daryti aš tikrai matau didelę prasmę.
– Įvedus nacionalinio saugumo dedamąją, manau, ledai pajudėtų. Nežinau, kiek kariuomenė supranta šitą dalyką. Gal irgi reikia nueiti tam tikrą kelią, nes upė yra suprantama kaip kliūtis, o kelias yra tik sausumos arba tiltas, taip mąsto dauguma pėstininkų. Tai čia irgi turi įvykti tam tikras tektoninis lūžis galvoje suvokiant, kad mes turime kelią, kurio nenaudojame.
– Būtent. Tai, kad pastaruosius metus turim aktyvią karo zoną visai netoli mūsų, į daugelį dalykų verčia pažiūrėti naujomis akimis. Neris yra vienas iš jų. Ir nereikia labai didelių investicijų, kad iš to dabar turimo kanalo, kuriuo galime praplaukti ir kažkur atsimušti su didesniais laivais, turėtume puikų vandens kelią, kuris gali tarnauti įvairiems dalykams. O karinio mobilumo prasme jis gali būti reikšmingas užsitikrinant saugumą.
.png)
.png)
.png)
.png)
.png)