„Reikia stabdyti A++ klasės namus.“ Didžiulė problema Lietuvai ()
Su tuo reikia dirbti, sako politikas.
© Nikguy (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/construction-site-architect-2733678/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Vytautas Sinica interviu tinklalaidėje politika.lt kalbėjo apie būstą Lietuvoje.
– Manote, reikalingos kažkokios būsto programos, kurios būtų susietos su vaikų skaičiumi?
– Taip. Siūlyčiau į gimstamumą šalyje pažiūrėti kaip į milžinišką investiciją, kuri atsipirks arba neatsipirks po maždaug dvidešimties metų, bet kurios nedarydami mes tikrai žinome, kad yra išnykimo scenarijus ar masinis pakeitimas kažkuo kitu, kas čia atvažiuos gyventi. Jeigu investuoji, rizikuoji, galbūt yra šansas, kad pavyks. Kol kas dar niekas to nesiėmė, todėl negalime pasakyti, pavyko ar ne. Beje, jau kai ką galime pasakyti. Pavyzdžiui, kai Lenkijoje Kačinskio Vyriausybė pradėjo mokėti nedideles išmokas už kiekvieną vaiką, apčiuopiamo rezultato iš to nebuvo. Tai nėra kelias.
– Lietuvoje irgi buvo išmokos už kiekvieną vaiką ir tai irgi nedavė tokio rezultato, kokio tikėtasi.
– Galima eiti atmetimo keliu. Naujausi JAV sociologiniai tyrimai sako, kad efektyviau būtų parama pradedant nuo trečio vaiko, kad investuosime į tuos, kurie jau akivaizdžiai parodė norą turėti vaikų. Tai padėkime jiems turėti daugiau. Gal tai yra kelias? Aš dar gerai nežinau. Tikiuosi, kad tai netaps mano kažkokiu rinkiminiu kalbėjimu, bet parlamente tikrai kelsiu perteklinių energetinio efektyvumo klasių atsisakymo klausimą. Jis reikšmingai didina būsto kainą, bet mūsų klimato zonoje nieko naudingo neduoda. Tą būtinai reikėtų padaryti.
|
– Turite galvoje A++ klasę ir visus kitus reikalavimus naujam būstui, kurie išbrangina statybą ketvirčiu ar net daugiau? Vidutinio dydžio miestuose, kur rinkos kaina būtų maža, tai iš esmės panaikina galimybę statyti naują būstą, nes vien dėl statybos reikalavimų rinkos kaina nepadengtų A++ klasės savikainos.
– Taip. Nepaisant to, kad sklypas bus pigus, bet pačių statybų kaina sudarys didžiulę dalį. Žmonės dažnai net neįsivaizduoja, ką reiškia A++ klasė. Privalai įsirengti žaliąją energiją ant stogo (ar kažkokia kita forma), negali statytis židinio ar kitų įvairiausių dalykų, nes jie yra neekologiški. Tačiau šalia to, pavyzdžiui, programa, kuri kofinansuotų palūkanas, imant paskolą pirmam šeimos būstui – nesvarbu, mieste ar provincijoje – ir vėliau jos grąžinimo sąlygas susieti su vaikais geometrine progresija. Pirmas vaikas – kažkiek palūkanos sumažėja, antras vaikas – dar kažkiek sumažėja ir t. t.
Mes buvome pateikę konkrečius skaičius ir po to Andrius Tapinas ar jo komanda debatuose suskaičiavo, kad tos programos įgyvendinimas Lietuvai kainuotų apie 300 milijonų. Bet jeigu ta programa būtų įgyvendinta visa apimtimi ir visos paskolas gavusios šeimos susilauktų po keturis vaikus, tai tie vaikai sumokėtų apie milijardą mokesčių. Būtent todėl tą vadinu investicija. Tai yra milžiniško masto išlaidos, kurios, tikėtina, atsipirks, o jeigu neatsipirks, bent būsime pabandę. Tai man atrodo, kad tas yra labai svarbu ir reikalinga, bet yra ir jautresnė, vertybinė-ideologinė tema – santykių nestabilumas.
Pastaraisiais dešimtmečiais mes turime su seksualine revoliucija atėjusį pokytį, kad santykiai nėra pastovūs. Lygiai taip pat, kaip nori finansinio stabilumo savo kuriamai šeimai (ypač vaikams), kad jie augtų stabilioje aplinkoje, lygiai taip pat nori ir santykių stabilumo. Labai dažnai yra kalbama apie tai, kaip pusė santuokų išyra, bet nesantuokiniai santykiai dar dažniau išyra. Net ir tos vargšės santuokos, kurios išyra, jos išyra rečiau nei santykiai gyvenant susimetus.
Tokioje situacijoje visą tą modelį, kurį rinktis dabar yra kultūrinė norma, reikėtų įstatymais nukreipti prie stabilesnio santykių modelio. Pavyzdžiui, visas pagalbos programas skirtingai taikyti susituokus ir nesusituokus. Ne todėl, kad mes labiau mylime ir branginame tuos žmones, kurie gyvena susituokę, bet todėl, kad dėl objektyvių kriterijų tai yra stabilesni santykiai, kurie valstybėje ilgiau išliks.
– Valstybė nori investuoti į, tikėtina, ilgaamžiškesnius santykius?
– Taip, nes jie susiję su tikėtinai daugiau vaikų ir geresniais tų vaikų psichologiniais, mokymosi ir įvairiais kitokiais rezultatais. Tai turėtų galioti visur Vakarų pasaulyje.
– Jei neklystu, berods, nuo XIX a. pradžios vien Vakarų Europoje įsipareigojimas „kol mirtis mus išskirs“ dėl ilgaamžiškumo, šiuolaikinės medicinos per pastaruosius 200 metų tapo lygiai du kartus didesniu įsipareigojimu.
– Kažkur skaičiau, kad Vytauto laikais vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo 20-23 metai. Moterys mirdavo gimdydamos, o vyrai kare.
– Todėl reikia gerokai pagalvoti prieš sakant tuos žodžius. Tu gali gyventi 90 metų ir įsipareigoti „kol mirtis mus išskirs“ būdamas 25-erių. Nieko sau įsipareigojimai.
– Jūs juokaujate, bet aš sureaguosiu rimtai. Kad ir kiek trunka tavo gyvenimas, tai yra visas tavo gyvenimas. Ar mirsi šešiasdešimties ar devyniasdešimties, tu įsipareigoji visam gyvenimui. Jeigu žiūri į tai rimtai, tai ne tiek svarbu, kiek jis tęsis. Svarbu, ar visas, ar ne visas tavo gyvenimas yra su tuo žmogumi.
– Jūsų politinė jėga yra pirmoji, kuri su imigracija susiejo savo politinę tapatybę. Lauryno Kasčiūno pozicija nuo jūsų per daug irgi nesiskiria, tačiau jūs pirmieji politinę tapatybę susiejote su imigracija ir, tikėtina, kažkada iš to gausite tam tikrų politinių dividendų. Grįžkime prie demografijos. Jūs sakote, kad ekonominės-finansinės priemonės dar yra neišnaudotos ir, jei mes kūrybiškiau pažiūrėtume į ekonomines-finansines priemones, galėtume turėti daugiau vaikų?
– Bendriausia prasme taip. Iki šiol jos buvo taikomos labai atsargiai ir nediversifikuotai. Todėl tos paieškos turi tęstis, bandau brėžti, kuria kryptimi. Negali veikti vien tik finansinės paskatos. Pavyzdžiui, vakar buvau Švietimo komiteto posėdyje, kur Kalbos komisija teigia, kad privalo dirbti su kalbos prestižu. Jų nuomone, kalbos skaitmenizavimas, vartojimas ir kiti tikslai neveiks, jei kalba neturės prestižo. Tas pats yra su šeima ir su tėvyste. Jeigu tėvystė yra lievas dalykas, karjera yra sėkmingas gyvenimas, o turėti vaikų yra nesėkmingas gyvenimas, tai gali vargti nevargęs, to nepasieksi vien pinigais.
– Greičiausiai ne ekonominės ar finansinės priemonės, netgi ne saugumas, o orientavimasis į save yra viena iš priežasčių, dėl ko norima turėti mažiau vaikų.
– Viskas yra persipynę. Paliesiu dar vieną problemą. Biologinis laikrodis, visgi, egzistuoja ir tam tikrame amžiuje tarp savirealizacijos tikslų atsiranda ir vaikai. Gal ir keistai skambės, bet aš noriu turėti vaikų dėl savęs, dėl savo pasitenkinimo.
– Beveik viską pasiekiau, bet vis tiek noriu turėti vaikų.
– Tai ateina biologiškai vėlai, trisdešimties ir vėliau, kuomet labai dažnai tai jau tampa problemiška. Iš naujausių Lietuvoje darytų sociologinių tyrimų matyti: jeigu noras turėti pirmų vaikų yra sulaukus 30-ies ir vėliau, tai tiesiog fiziškai nebeįmanoma, kad ta pora turės daug vaikų. Būna visko, bet dažniausiai tai reiškia, kad daugiau nei 2 turbūt nebus. Jeigu žmonės vėlesniame amžiuje nori vaikų kaip kažkokio savirealizacijos dėmens ar įrankio, tai užprogramuoja demografines problemas. Bet, vėlgi, tai nereiškia, kad išvis jų nenori. Šioje vietoje negalime sutirštinti. Nėra taip, kad niekas nebenori vaikų tokiomis aplinkybėmis, kurios yra problemiškos. Su tuo reikia dirbti.
