Pasigyrė: „Nutariau pažaisti peles“ ()
Lukašenka įsakė.
© stop kadras | https://www.youtube.com/watch?v=XcqYcD-mpts
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Aleksandro Klaskovsko, baltarusų žurnalisto, politinio stebėtojo bei analitinių projektų vadovo nepriklausomoje naujienų agentūroje BelaPAN, komentaras.
Lietuviai, panašu, vis dar nepažįsta baltarusiškos diktatūros. Jie naiviai tikėjosi susitarti dėl įstrigusių Lietuvos vilkikų grąžinimo į tėvynę – tiesiogiai su Lydos pasienio būriu.
„Nutariau pažaisti peles“, – taip šiandien šias „nedraugiškos valstybės“ pastangas su pašaipa pakomentavo Aliaksandras Lukašenka.
Kas gi Baltarusijoje ryžtųsi spręsti tokius klausimus be „vado“ žinios? Natūralu, kad Valstybės pasienio komiteto pirmininkas Konstantinas Molostovas apie Lietuvos kreipimąsi pranešė tiesiogiai Lukašenkai (jie susitiko lapkričio 7-ąją).
„Net nebaigiau klausytis ataskaitos“, – išdidžiai pareiškė Lukašenka šiandieniniame posėdyje, kuriame svarstytas naujos penkmečio programos projektas. Tuomet jis paaiškino, kaip elgsis Minskas.
Lietuviški vilkikai – „ant skaitiklio“
Visi Lietuvos sunkvežimiai, atsidūrę Baltarusijos teritorijoje, bus nukreipti į specialias aikšteles prie pasienio punktų Kamenyj Logas, Berestovica, Benekoniai ir Kotlovka. Kaip nurodė Baltarusijos muitinė, tai daroma „siekiant išvengti pavojingų situacijų prie uždarytų sienos perėjų, kurias blokavo Lietuva“.
|
Be to, pareigūnai perspėjo:
„Jei Lietuva tęs nedraugišką politiką, Baltarusijos pusė turi teisę imtis teisės aktuose numatytų veiksmų. Vilkikai galės išvykti tik tada, kai Lietuva atnaujins eismą per bendrą sieną.“
„Mokėkit – ir pasiimkit“
Lukašenka netrukus „pastatė Lietuvą ant skaitiklio“:
„Automobiliai surinkti, saugomi. Tie, kas saugo, paprašė, rodos, 120 eurų už parą. Už apsaugą sumokėta. Kiek dienų stovės – tiek kartų po 120 eurų. Susimokėsit – atsiimsite su kroviniu.“
Jis taip pat pagrasino, kad jei Lietuva dels, vilkikai gali būti konfiskuoti.
Kartu Lukašenka įsakė, kad lietuvių vairuotojai nebūtų skriaudžiami – kad jie gautų maisto, galėtų nusiprausti, o norintiems – būtų leista evakuotis (žinoma, be mašinų).
Lenkija solidarizuojasi, bet neilgai
Lietuvos premjerės patarėjas Ignas Dobrovolskas situaciją apibūdino taip:
„Baltarusija laiko mūsų vežėjus ir jų turtą įkaitais, bet pati nesprendžia problemos.“
Anot jo, Lietuvos–Baltarusijos sienos buvo uždarytos dėl hibridinės atakos iš Baltarusijos pusės, tad konfliktas virsta tarpusavio kaltinimų grandine – „kas pirmas pradėjo“.
Tuo metu vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius pateikė tris pastabas:
Realios aikštelių kainos kur kas mažesnės – 14 eurų už priekabą, 28 eurai už vilkiką, tad Lukašenkos minėti 120 eurų – tik šou elementas.
Nelegalių oro balionų su kontrabanda pastaruoju metu pastebima mažiau.
Lenkija planuoja atidaryti du sienos perėjimo punktus antroje lapkričio pusėje, iš solidarumo su Lietuva tai atidėjo iki 15–20 d.
Lietuva persistengė su radikalumu?
Iš visų šių pareiškimų išplaukia keli dalykai. Pirma – nors Lukašenka bando demonstruoti ryžtą, jis, regis, mėgina mažinti įtampą. Baltarusijos saugumo pajėgos, matyt, sulaikė ne tik migrantus, bet ir kontrabandininkus, leidusius į Lietuvą „tabako balionus“.
Vis dėlto prezidentas Gitanas Nausėda įsitikinęs, kad prie šio šešėlinio verslo prisidėjusios pačios Baltarusijos specialiosios tarnybos. Jei taip, Lukašenkai sustabdyti procesą – dar paprasčiau.
Antra – Vilnius ne iki galo įvertino savo sprendimą uždaryti sieną. Tai pakenkė pačiai Lietuvai, palikus vilkikus Baltarusijoje ir sukėlus spaudimą vietos verslui. Lietuvos vežėjai dabar reikalauja aiškaus sprendimo iš savo valdžios.
Spaudimas ir prašymas – prasti sąjungininkai
Iš vienos pusės, Vilnius tęsia spaudos strategiją: siekia, kad Briuselis griežtintų sankcijas, grasina blokuoti baltarusiškus krovinius geležinkeliu ir net ieško paramos Vašingtone.
Iš kitos – prašo Minsko paleisti vilkikus. Kai vienu metu grasini ir prašai, tai atrodo nei logiška, nei įtikinama.
Varšuva ieško kompromiso
Tuo metu Lenkija, iš pradžių išreiškusi solidarumą su Lietuva, vis dėlto ruošiasi atidaryti du pasienio punktus, kad nepakenktų savo deryboms su Minsku. Varšuva siekia, kad iš kalėjimo būtų paleistas Andrzejus Poczobutas ir kiti politiniai kaliniai.
Jei šlagbaumai Kuzuicoje ir Bobrovnikuose pakils, Lietuvos įtakos svertai susilpnės.
Lukašenka net šyptelėjo:
„Mes per tą sieną beveik nieko nevežame – tik tai, kas labai reikalinga patiems lietuviams ar lenkams.“
Kas išves iš aklavietės?
Realistiškiausias kelias iš šios krizės – kompromisas, leidžiantis abiem pusėms neprarasti veido. Tačiau kai įsijungia ambicijos ir įžeidimai, kompromisą rasti sunku.
Visgi, Minskas ir Varšuva neseniai sugebėjo pasiekti savo interesų pusiausvyrą, kai Lenkija rudenį taip pat buvo uždariusi sieną. Manoma, kad tada „magijos spyrį“ sudavė Kinija, o galbūt ir Vašingtonas, siūlantis „didžiojo susitarimo“ planą.
Dabar ir Vilnius, ir Minskas vėl žvalgosi į JAV.
Lietuvos ambasadorius Vašingtone neseniai aptarė situaciją su Johnu Cole’u, kuris jau ne kartą lankėsi Minske ir dabar Donaldo Trumpo paskirtas JAV specialiuoju pasiuntiniu Baltarusijai.
Lukašenka taip pat patvirtino, kad netrukus planuojamos derybos su JAV delegacija. Manoma, kad Cole vėl atvyks į Minską – siekti politinių kalinių paleidimo ir galbūt tarpininkauti ginče tarp Vilniaus ir Minsko.
„Atvažiuos ponas iš užjūrio – ir visus mus išmokys gyventi?“ – ironizuoja vietos komentatoriai.
