„Vakare paskambina gydytojas ir praneša tyrimų rezultatus – tiesiog šokas!“ Štai ką kalba apie mediciną Lietuvoje ()

2026-03-06

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos
© Augustas Didžgalvis, CC BY-SA 4.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Santa_2023_by_Augustas_Didzgalvis.jpg

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Lera emigravo dvi kartus – pirmiausia į Ukrainą, o paskui į Lietuvą. Lietuvoje mergina išgyveno dvi hospitalizacijas ir sako, kad patirtis buvo labai kitokia nei Baltarusijoje.

„Man seniai, dar Baltarusijoje, buvo diagnozuota „pasikartojanti depresija“. O tada atėjo 2020-ieji, kurie mane visiškai parbloškė. Bandžiau vartoti antidepresantus, bet, deja, man neskyrė tinkamų vaistų. Ne tik nebeturėjau gyvenimo džiaugsmo, nuolat prarasdavau sąmonę, o vienu metu atsidūriau intensyviosios terapijos skyriuje su labai žemu kraujospūdžiu. Paaiškėjo, kad tai buvo antidepresantų šalutinis poveikis. Prisiekiau – daugiau jokių tablečių, tiesiog gyvenk toliau.“

Tuo pačiu metu Baltarusijoje gydytojas man į nedarbingumo lapelį įrašė „gripą“, kad nereikėtų įrašyti depresijos. Priešingu atveju būčiau užregistruota Nacionaliniame psichikos sveikatos centre ir dėl to turėčiau daug problemų. Taigi, mano maksimali nedarbingumo atostogų trukmė buvo trys dienos. Trys dienos, kad kažkaip išsivaduočiau iš „noro mirti“ būsenos“, – sako mergina.

Pasak jos, pirmieji emigracijoje metai prabėgo „kelyje“, vėliau ją ėmė užvaldyti ankstesnė depresija:

„Pamenu, kaip ėjau per Vilnių ir galvojau: čia galėčiau nukristi nuo tilto. Supratau, kad ne tokios mintys turėtų būti mano galvoje: turiu atsakingą darbą, vaiką ir vyrą. Bet kažkuriuo metu atsidūriau ant tilto ir supratau, kad man reikia pagalbos. Paprasčiausiai susikroviau daiktus į lagaminą ir atėjau į Vilniaus miesto krizių centrą.“

Tą pačią dieną Lera buvo paguldyta į ligoninę vienvietėje palatoje ir jai buvo paskirti raminamieji bei migdomieji vaistai. Tuo pačiu metu buvo atidžiai stebimas poveikis ir šalutinis poveikis: jei kas nors nepadėdavo, vaistas būdavo pakeičiamas kitu:

„Po dviejų dienų išėjau iš palatos ir išėjau į lauką, o ten buvo hamakai, sūpynės, vaikinai grupėmis užsiėmė joga ir piešė, kažkas su šeima iškylavo po ligoninės langais. Buvau tiesiog priblokšta – Baltarusijoje, kai ieškojau pagalbos, draugai man pasakė visiškai ką kita – jie iš esmės buvo apsvaiginti nuo narkotikų, jiems nebuvo leista išeiti į lauką, tik žiūrėti pro langą pro grotas.“

Mergina krizių centre praleido 10 dienų – minčių apie savižudybę nebekilo. Tačiau gydymas tuo nesibaigė: kitus tris mėnesius Lera praleido poliklinikos dienos stacionare. Visas gydymas buvo nemokamas, nes mergina dirbo Lietuvoje ir mokėjo įmokas į „Sodrą“.

„Išrašyta iš krizių centro, mane iš karto nukreipė pas psichiatrą. Europoje tai nėra stigma, tai tik įrodymas, kad reikia specialisto. Jis pasiūlė man tris mėnesius pagulėti į dienos stacionarą – grupiniai užsiėmimai, aromaterapija, muzikos užsiėmimai, joga, konsultacijos su psichologu. Ryte visoms šioms procedūroms ir užsiėmimams eidavau į kliniką, likusį laiką buvau namuose“, – prisimena Lera.

Depresija nuo to laiko negrįžo, tačiau baltarusės vizitai pas gydytojus nesiliovė. Vieną naktį jai teko vykti į skubios pagalbos skyrių dėl stipraus skrandžio skausmo ir vėmimo:

„Vyras mane naktį nuvežė į priimamąjį. Jei primerki akis, kad nematytum užrašų lietuvių kalba, tai tikrai bus Minsko ligoninės priimamasis. Ir ten teko laukti ne mažiau: nors greitai atliko tyrimus, atliko pirminę apžiūrą, ultragarsą ir davė nuskausminamųjų, gydytojo išvados taip ir negavau. Kai tik skausmas aprimo, išėjau namo.“

Kadangi sistema Lietuvoje yra visiškai centralizuota, kitą dieną klinikos gydytojas peržiūrėjo visus tyrimus ir paskelbė diagnozę – tulžies akmenys, reikalinga laparoskopija.

„Klinikose nemačiau jokių eilių: užsiregistruoji, ateini nustatytu laiku – ir viskas. Kas mane nustebino Lietuvoje: pacientas pats gali pasirinkti kliniką ir gydytoją. Taigi nuėjau pasikonsultuoti pas pasirinktos ligoninės chirurgą, kuris mane vėliau ir operavo“, – sako Lera.

Maistas ir palatos buvo labai panašios į įprastas baltarusiškas, todėl moteris džiaugėsi tik išrašyta kitą dieną. Tačiau slaugytojų ir gydytojų požiūris kardinaliai skyrėsi nuo baltarusių – lietuviai buvo draugiški ir labai dėmesingi:

„Kai einate pas gydytoją, jūsų santykiai grindžiami ne principu „noriu nedarbingumo – neduosiu“, o „ką skauda ir kaip padėti“ – gydytojai nedvejodami išrašo siuntimus tyrimams, tyrimams ir konsultacijoms. Apskritai, mano asmenine patirtimi, viskas atrodo labai gerai.“

Dar vienas pliusas – elektroninė sistema, kai rezultatus galite peržiūrėti savo paskiroje:

„Gydytojas jums viską paaiškins ir paskirs vaistų, kas taip pat labai neįprasta po medicininių įrašų paslapčių Baltarusijoje. Lietuvoje sistema tokia, kad visi tyrimų rezultatai rodomi jūsų asmeninėje paskiroje. O Baltarusijoje jums atliekami tyrimai – ir sėdite, galvojate, kas jums negerai, tada klausiate gydytojo.“

Pasak Leros, Lietuvoje ji nesusidūrė su jokiomis kalbos problemomis:

„Su gydytojais dažnai kalbėdavau rusiškai, kartais – angliškai. Net grupiniai užsiėmimai krizių centre taip pat buvo organizuojami taip, kad daugiausia kalbėjau rusų kalba. Tai yra, kalbos problemų iš viso nekilo.“

Baltarusė mano, kad privatus draudimas gali būti naudingas tiems, kurie dažnai lankosi pas gydytojus ir nenori laukti savaites eilėje.

Visais kitais atvejais dažniausiai užtenka valstybinės medicinos:

„Mano ankstesnė darbovietė taip pat turėjo privatų draudimą, bet aš juo niekada nesinaudojau. Tačiau mano kolegos, pavyzdžiui, eidavo į privačius centrus, kad nereikėtų laukti konsultacijos su specialistu. Mano klausimai kažkaip greitai buvo išspręsti klinikoje.“

Į pradžią

Pilnas straipsnis

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Naša Niva

Aut. teisės: MTPC

(1)

(0)

MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.

Komentarai ()