Tar­pu­ka­ris Lie­tu­vos moks­lui bu­vo ypa­tin­gas me­tas. Ta­da, po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro po pa­sau­lį iš­si­bar­sčiusi in­te­li­gen­tij­a pa­ma­žu grį­žo gim­ti­nėn, Kau­ne kū­rė­si uni­ver­si­te­tas, su­bū­ręs ži­nių iš­troš­ku­sius stu­den­tus iš vi­sos Lie­tuv­os ir net už­sie­nio, ra­do­si vi­siš­kai nau­jos, Lie­tu­voje ne­re­gė­tos, per­spek­ty­vios mok­slo dis­ci­pli­nos. O nuo­sta­biau­sia, jog vi­sam tam pa­ma­tus su­dė­jo vos sau­je­lė ga­bių, Lie­tu­vai pa­si­šven­tu­sių to me­to in­te­lek­tu­alų.

Ankstesniame serijos straipsnyje jau rašėme apie ypatingą veikėją Lietuvos mokslo istorijoje – Konstantiną Regelį, kurio didelėmis pastangomis Kaune įkūrtas botanikos sodas, jo parinktoje ir įkurtoje vietoje gyvuojantis iki šiol (dabartinis Kauno Botanikos Sodas). Regelis Lietuvoje taip pat plėtojo botanikos mokslą ką tik susikūrusiame Lietuvos universitete (dabar Vytauto Didžiojo Universitetas). Greitai pramokęs lietuviškai, jis prisidėjo prie lietuviškų mokslinių terminų darybos ir, nors kilęs ne iš mūsų krašto, kartais net beprotiškai sunkiomis sąlygomis dirbo Lietuvos naudai.

Šį kartą papasakosime apie savo moksliniu idealizmu Regeliui tikrai nenusileidusį jo artimą kolegą, botanikos mokslo Lietuvoje pradininką, Liudą Vailionį (1886-1939). Vienas iš Lietuvos universiteto kūrėjų, atgimstančios Lietuvos mokslo ir kultūros skatintojų, L. Vailionis nusipelnė tiek lietuvybės išsaugojimui, tiek aukštojo mokslo kūrimui, bei sudėjo pagrindus Lietuvos gamtos mokslams, visa tai pasiekęs dideliu pasišventimu, pareigingumu bei tikėjimu savo ir bendražygių jėgomis.

Po studijų užsienyje – užsispyrimas grįžti į gimtinę ir dirbti Lietuvai

Iš Lietuvos L. Vailioniui teko išvykti gana anksti – tik pabaigęs pradžios mokyklą, 1899 m., jis paliko gimtąjį Dzūkijos kraštą ir išvyko mokslų krimsti į Lodzę, kur įstojo į gimnaziją. Vėliau Lenkijoje liko ir studijuoti.

Nors nemažai prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu panašų kelią pasirinkusių ir iš Lietuvos pasitraukusių jaunų žmonių taip ir liko svečiose šalyse, ten siekdami tolesnio išsilavinimo, geresnių pragyvenimo sąlygų bei kurdami šeimas (o ši tendencija ryški ir šių dienų visuomenėje), L. Vailionio panašios pagundos neveikė. Net ir Lenkijoje praleistais metais L. Vailionis visada išliko ištikimas Lietuvai, puoselėjo lietuvybę, rūpinosi kitų užsienyje atsidūrusių, dažnai ir sulenkėjusių lietuvių tautiškumo ugdymu.

Savo studijų metus L. Vailionis praleido Krokuvoje, kur įstojo studijuoti filosofiją, ir gana greitai pasuko „gamtos filosofijos“ – gamtos mokslų – kryptimi, su įsitikinimu, kad tik jie gali „atsakyti į esminius filosofijos klausimus“. Vėliau L. Vailionis, įtakingų profesorių vedamas, pasuko augalų fiziologijos keliu, kas vėliau lėmė šios perspektyvios disciplinos atsiradimą ir Lietuvos universitete.

Svarbu, jog svetur studijuojančio būsimojo mokslininko lietuviškasis identitetas tik stiprėjo: „Čia gauna ne tik mokslo žinių, įgyja specialybę, bet ir turi progos bendrauti su to laikotarpio mokslo elitu, įgyti gyvenimo patirties. Susiformuoja pažiūros, subręsta asmenybė, kurios pagrindinis tikslas – atiduoti visas jėgas savo tautos prisikėlimui“ – rašo L. Vailionio dukra, Danutė Vailionytė, savo prisiminimų knygoje („Liudas Vailionis“, 2011).

Krokuvoje L. Vailionis su bendraminčiais įkuria „Paramos“ draugiją, padedančią gauti pašalpas vargingai lietuvių jaunuomenei – studentams, dažnai neturintiems net minimalių pragyvenimui reikalingų lėšų. Nors ir pats dažnai dienas leisdamas pusbadžiu, L. Vailionis savo nuomojame bute – „gurkoje“ – glaudžia studijuoti atvykstančius lietuvius, čia renkasi vietinė lietuvių bendruomenė, „verda politinės diskusijos, svarstomos idėjos, meno klausimai“. Taigi, L. Vailionis Krokuvoje nuolat sukasi lietuvybės bei kultūrinio tapsmo sūkuryje.

Krokuvoje įpusėjęs doktorantūrą, L. Vailionis galiausiai palieka pradėtus darbus, ir 1919 m. šiaip ne taip gavęs leidimą, sugrįžta į gimtinę. Deja, čia jį pasitinka kruvinas konfliktas su lenkais ir gudais dėl Vilniaus krašto. Ilgai netrukus L. Vailionis vyksta į Kauną, jau tapusį Lietuvos laikinąja sostine. Čia ir prasideda svarbiausi L. Vailionio darbai Lietuvos atkūrimo ir atgimstančios valstybės švietimo labui.

Nuo vargingos gamtos tyrimų stoties iki Augalų fiziologijos katedros Lietuvos universitete

Atvykęs į Kauną, L. Vailionis netruko susipažinti su kitu, vėliau kartu gamtos mokslų pagrindus Lietuvoje dėsiančiu inteligentu – Tadu Ivanausku, nors visai ne moksliškais takais, o per tuo metu besiburiančią Šaulių sąjungą, buriamą ginti atsikuriančios Lietuvos nepriklausomybę.

T. Ivanauskas – gamtosaugininkas, zoologas – vos prieš kelis mėnesius, tais pačiais 1919-aisiais, Kaune jau buvo įkūręs kuklią gamtos tyrimų stotį, į kurią botaniku dirbti pakviečia ir L. Vailionį. Čia, pasitenkindami dviem kambarėliais ir „kažkur senamiesčio palėpėje“ rastais keliais baldais, abu mokslininkai pradeda tyrimus, o „laboratoriniams darbams vandenį abu gamtininkai nešasi kibirais iš Nemuno“. Tačiau sunkias sąlygas padeda įveikti optimizmas Lietuvos ateities, jos kultūros klausimais.

Netrukus šie du bendradarbiai gamtininkai pradeda bendrauti ir su Zigmu Žemaičiu, tuo metu jau direktoriaujančiu Kauno komercijos mokykloje. „Mes kalbame apie pradžios mokyklą, gimnazijas, mokytojų seminarijas, bet mano pašnekovo savijauta ypač pagerėja, kai užeina kalba apie aukštąją mokyklą,“ – rašo T. Ivanauskas.

Taip trijulė po truputį vysto universiteto kūrimo idėjas, o jau 1919 m. rugsėjį visi trys pasirašo ir pateikia „Memorandumą vyriausybei dėl aukštųjų kursų kūrimo“. Nors tuometinės valdžios visapusiško palaikymo sulaukti pavyksta ne iš karto, ryžto kurti aukštojo mokslo pagrindus trijulei tai neatima. Tuojau pradedami organizuoti kursai, renkamos lėšos. Tiek kursų iniciatoriai, tiek būsimi dėstytojai sutinka dirbti pusvelčiui. 1919 m. gruodžio pabaigoje, Auštųjų kursų steigimą pagaliau patvirtina ir švietimo ministras.

Aukštųjų kursų pradžia taip pat buvo sudėtinga – paskaitos vykdavo vakarais, po pamokų ištuštėjusioje dabartinėje „Aušros“ gimnazijoje: „Preparatai prieš laboratorinius darbus būdavo atvežami, o vakare vėl išvežami, kad patalpose dieną galėtų vykti pamokos“. Vėliau kursai kėlėsi, patalpos pamažu plėtėsi.

Po truputį vystėsi ir botanikos sritis. Nors pradinis išsikeltas L. Vailionio vadovaujamos srities tikslas buvo sudaryti Lietuvoje augančių augalų herbariumą, netrukus su Amerikos lietuvių pagalba įsigyjama ir prietaisų augalų fiziologijai, ilgainiui paruoštas sodelis, būtinas augalams tirti, nusipirkta mikroskopų, knygų, vitrinų egzemplioriams ir kitų reikalingų priemonių. Taip Lietuvoje gimė augalų fiziologijos mokslas.

Įkūrėjams negailint „nei laiko, nei asmeninių lėšų knygoms ar laboratorijų priemonėms įsigyti“, ir dedant visas pastangas, kad sėkmingai veiktų Aukštieji kursai, netrukus buvo įtikinta ir vyriausybė. Taigi, 1922 m. jau įkuriamas Lietuvos universitetas, o Matematikos-gamtos fakultete, kurio dekanu tampa Zigmas Žemaitis, stiprėja augalų sistematikos bei augalų anatomijos ir fiziologijos „institutai“, kurių pirmajam vadovauja K. Regelis, o antrajam – L. Vailionis.

Pasak L. Vailionio studento ir jo darbų tęsėjo Jono Dagio: „viską teko sukurti pačiam vadovui (...). Pirmieji keli metai praslinko vien organizaciniu darbu besirūpinant... Būdamas gilus patriotas, kad universiteto biudžetui būtų lengviau, net vieną savo asistento etatą buvo perleidęs Universiteto Botanikos sodo naudai“.

Įspūdingi pasiekimai dedant pirmuosius Lietuvos mokslo žingsnius

Universiteto labui L. Vailionis dėjo daugybę pastangų, o kartu turėjo ir nuostabių tiriamojo darbo ambicijų, kurių atgarsiai aktualūs ir šiuolaikiniame moksle.

Pavyzdžiui, jau vienai pirmųjų savo studenčių Lietuvos universitete siūlo „paieškoti augaluose nervų“, nors tuo metu ši idėja daugumos to meto mokslininkų turėjo būti pasitikta gana skeptiškai. Šiais laikais ,augalų neurobiologijai įgyjant pagreitį, pamažu suprantame, jog augalai signalus perduoda ir susikalba visai taip, kaip gyvūnai, o kurie augalų audiniai funkcionuoja kaip tikrų tikriausi neuronai! Šie atradimai stulbina ir dabar, tad juo nuostabiau, jog šios idėjos jau buvo gyvos ir Lietuvos universitete prieš beveik 100 metų.

L. Vailionis gerai suvokė augalų fiziologijos potencialą paneigti nusistovėjusias to meto mokslo tiesas, kurias griauti tam tikra prasme buvo ir baugoka: „Pasukęs augalų fiziologijos mokslo kryptimi, L. Vailionis mato, jog mokslas, besiskverbdamas į augalo sandarą, gali atidengti tokias gamtos tiesas, kurios sujudins visuomeninę sąmonę, sugriaus tikėjimą, kuriuo žmonija remiasi“, rašo dukra D. Vailionytė.

Nors ir tokių filosofinių minčių kankinamas, L. Vailionis toliau ryžtingai ėjo augalų fiziologijos keliu. Pradėjo ir ne vieną istorinės svarbos iniciatyvą, pvz., žinomų Krokuvos paleobiologų įkvėptas, savo studentei buvo patikėjęs Lietuvos piliakalniuose augančių javų tyrimus, atliko pirmuosius Lietuvos dumblių tyrinėjimus ir kt.

Be kita ko, L. Vailionis užsidegęs ėmėsi ir pirmojo lietuvių botanikos žodyno rašymo, kuriam galiausiai neatsiradus leidėjo, leido jį savomis lėšomis. Pasak D. Vailionytės, „tai buvo dar vienas jo didvyriškas žingsnis dėl lietuvybės, drauge ir didelė rizika, net iššūkis tiems, kurie rūpinosi tik savimi.“

Pareigingumas, atsidavimas mokslui ir begalinis kuklumas

Pasak jo dukters, L. Vailionis savo darbui, ir ypač universiteto stiprinimui buvo itin atsidavęs. Daug uoliai dirbdamas negailėjo nei savęs, nei asmeninių lėšų, dažnai darbuodavosi ir savaitgaliais, nepraleisdavo nei vieno universiteto posėdžio.

L. Vailionis palaikė ir puikius bei dalykiškus santykius su to meto kolegomis – Z. Žemaičiu, T. Ivanausku ir kitais universiteto bendradarbiais, studentais, su jais sklandžiai bendradarbiavo universiteto labui. Pavyzdžiui, su artimiausiu botanikos bendradarbiu K. Regeliu „ne tik nekonkuravo, bet džiaugėsi kiekvienu jo atliktu bendram labui darbu, o šiam išvykus į savo kasmetinę kelionę užsienin rinkti Sodui medžiagos, džiaugdavosi, gaudamas atvirlaiškius, kuriuose buvo aprašoma veikla svečiose šalyse.“

Įdomu ir tai, jog tiek L. Vailionis, tiek tuometis dekanas Z. Žemaitis, nors taip ir nebuvo pabaigę doktorantūros studijų, laikėsi nuostatos, jog visas pastangas reikia dėti į studentus, o savimi pasirūpinti jau vėliau, užtikrinus universiteto ateitį. Todėl į užsienį tobulintis vyksta ir doktorantūrą vienas po kito ginasi šių žymių mokslininkų studentai, o jie patys lieka be daktaro laipsnio:

„Tėvas į J. Dagį dėjo dideles viltis laikydamasis principo: pirmiausia parengti jaunimą, kuris galės savo darbu išlaikyti universitetą reikiamo lygio, o jau paskui pasirūpinti savo reikalais.“ Rodos, L. Vailionis neapsiriko – apsigynęs doktorantūros studijas Austrijoje, J. Dagys grįžto į Kauną, nes „jo mokslinių laimėjimų laukia Lietuva, kuri jį čia ir atsiuntė.“ Čia Dagys tampa Vailionio darbų tęsėju, atminimo apie jį ir jo darbus puoselėtoju. Lietuvą vėliau garsino ir Z. Žemaičio ruošti matematikai: V. Statulevičius, J. Kubilius ir kiti.

Nors L. Vailionis su bendražygiais per trumpą laiką sugebėjo kalnus nuversti atsikuriančios Lietuvos labui, stebina neįtikėtinas kuklumas, santūrumas, niekad nesigiriant nuveiktais darbais, ir nuolatinis siekis nuveikti dar daugiau. Pasak dukros, nors tėvas daug dirbdavo ir sekmadieniais, „vis sielojasi, kad nespėja padaryti visko, ką yra užsibrėžęs“. Iš laiško broliui:

„Jau prieš Kalėdas pradėjau rengtis Jums parašyti, bet, deja, rengimusi taip ir pasibaigė, o didžiausias pyktis, kad tuo pačiu metu ir nedaug kas nuveikta, jei būtų bent kalnai iš vietų išjudinti, tai tiek to, bet kad visi kalnai vietoje ir nei vienas jų nepajudintas. Matyt, Vailionams taip lemta.“

Taip nuolat save stumdamas pirmyn, su ištikimų kolegų būriu L. Vailionis žymiai prisidėjo prie Lietuvos švietimo ir mokslo ateities. Jam turėtume būti dėkingi ir už botanikos mokslo pagrindus, indėlį į Lietuvos herbariumą, botanikos sodą, bei perspektyvios augalų fiziologijos srities pradžią. O svarbiausia, jog visa tai buvo pasiekta begaliniu atsidavimu ir moksliniu idealizmu. Belieka kuo daugiau tokių bruožų palinkėti ir šių dienų mokslininkams!

E. M. Ramanauskaitė

Komentarai ()