Dažnas jaunuolis gyvenime save „pakankina“ klausimais, susijusiais su karjera ir ateitimi bent dukart: abitūros amžiuje ir būdamas absolventu. Kur studijuoti, kokią kryptį rinktis, kas man patinka? O jau tai pasiekus, kai kuriems tenka nusivilti, arba supranta, kad turi siekti dar vienos krypties mokslo, kadangi pirmosios studijos nėra vaisingos.

Šie su ateitimi susiję blaškymaisi nejuokais priverčia pasijusti lyg blaškomu vėjo lapu. O jei metas po studijų ir klostosi, kaip nori, tai nereiškia, jog viskas vyksta visiškai sklandžiai. Mat studijas ką tik baigęs specialistas, turintis nors ir daug jaunatviško entuziazmo, norintis kuo skubiau dirbti taip trokštamoje srityje, ne visad pasiekia laimę – darbo rinka negailestinga. Ji gali kiek pasikeisti per 3 ar daugiau metų trukusį studijų laikotarpį. Ką tuomet daryti?

Kad netektų graužtis, pirmasis svarbus žingsnis turėtų būti žengiamas dar renkantis studijas – būtent tos džiaugsmingos vidurinį mokslą baigusio jaunuolio dienos ir yra vienas svarbesnių laikotarpių, todėl tąkart verta pasinaudoti liaudies išmintimi. Pirmiausia pamatuokime, o tik po to kirpkime. Juk taip ir daro tikrieji tiksliųjų mokslų atstovai :)

Lina Jurkonytė teigia, kad abiturientams, baigiantiems mokyklas, itin svarbu žinoti, kokių perspektyvų jie gali tikėtis pasirinkę vieną ar kitą studijų kryptį. Po studijų nepavykus susirasti darbo, iš šalies susidaro įspūdis, jog patiems abiturientams yra metamas kaltinimo šešėlis dėl neapgalvotai pasirinkto savo tolimesnio kelio.

Studentai, patyrę visuomenės spaudimą ir girdėdami kritišką potencialių darbdavių nuvertinimą dėl neva nepakankamos kvalifikacijos, galiausiai renkasi bet kokį darbą, arba likimo vagą pakreipia užsienio link. Visgi, situacija nėra aklikelėje, tereikia visų pusių noro gerinti darbo rinkos tendencijas šalyje, integruojant jaunuosius specialistus į labiausiai trūkstamas darbo vietas.

Reikėtų žvelgti kiek globaliau – plėtojant šiuolaikines technologijas, didėja matematikos, informacinių technologijų, fizikos, chemijos specialistų poreikis. Visuomenės poreikių patenkinimas ir nauji išradimai yra jų rankose!

Pasimetusius pasirinkimo kelyje Lina ramina: „Kaip vieną problemos sprendimo būdą galėčiau įvardinti verslo atstovų susitikimus su būsimais mokyklų abiturientais. Tokie susitikimai, kaip realūs faktai ir galimos ilgalaikės darbo rinkos tendencijos, galėtų sustabdyti jaunus žmones nuo populiarių ir potencialius bedarbius ugdančių specialybių pasirinkimo“.

„Tiesioginiai kontaktai su verslo atstovais sudaro sąlygas susipažinti su profesinės karjeros pavyzdžiais, rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Pamatę realią situaciją, jauni žmonės tampa labiau motyvuoti rinktis ne tai, kas populiaru, o tai, kas naudinga jiems patiems bei visai mūsų valstybei, jos ekonomikos kėlimui. Glaudesnis švietimo įstaigų bendravimas ir bendradarbiavimas su verslo sektoriumi sudarytų galimybes nustatyti būsimų darbdavių lūkesčius ir mokslo galimybes“, - problemos sprendimo būdus dėsto L. Jurkonytė.

Žurnalui „Aš ir psichologija“ Kauno darbo rinkos mokymo tarnybos psichologas Rimantas Glazneris pasakojo: „Visos tos priebalsės žodyje „darbas“ man skamba taip grėsmingai…“ – šypsosi Rimantas Glazneris. Ir priduria, kad jei žmonės iš pat pradžių rinktųsi profesiją, kuri atitinka jų vidinius norus ir polinkius, jei darbe tikėtųsi patenkinti ne tik finansinius poreikius, jis įgytų šiek tiek kitokią prasmę.

„Moksleivių dažnai klausiu: kokio darbo norėtumėte? Daugelis atsako, kad tokio, kuriame daug uždirbtų, būtų gerbiami, turėtų prestižinę specialybę. Tada paklausiu, kieno tėvai į darbą pirmadienį eina su šypsena. Dažniausiai iš klasėje esančių 20–25 vaikų rankas pakelia du–trys moksleiviai“, – dalijasi savo patirtimi kalbintasis psichologas. Jo nuomone, žmonės, rinkdamiesi profesiją, per daug galvoja apie išorinius dalykus, tokius kaip pinigai, pagarba, įvaizdis, ir per mažai – apie tai, ko jie iš tiesų nori. Tokio pasirinkimo rezultatas – nelaimingi darbuotojai, kurie netekę darbo (kurio nemylėjo!) tampa viltį praradusiais piktais bedarbiais.

Jei jau vaikystėje domiesi skaičiais, gamta, pasaulyje vykstančiais reiškiniais, ar daiktų sudėtimi, tai jau būdamas abiturientu turėtum tai prisiminti – kas domino, kas vertė mėgti mokslą ir juo domėtis dar nuo mažų dienų.

Žmogus, atsakęs sau į klausimą, kas jam gyvenime yra svarbiausia, besistengiantis darbe atskleisti savo kūrybinius polinkius, realizuoti savo tikruosius troškimus, dirbs su meile, dėl to, tikėtina, bus labai geras darbuotojas. R. Glaznerio manymu, darbo netektis tokio žmogaus neturėtų sužlugdyti, nes jis yra susitapatinęs ne su savo statusu ar kitais išoriniais dalykais, o su gilesniais asmenybės klodais.

Kada netektų gailėtis arba kankinti savęs klausimais, kodėl pasirinktas būtent tas, o ne kitas karjeros kelias, bei kokios perspektyvos laukia jaunojo specialisto, Lina Jurkonytė pataria prieš stojant į norimas studijų vietas atidžiau susipažinti su konkrečiais kolegijų ar universtitetų siūlomų programų žinių taikymo pavyzdžiais – ką konkrečią specialybę baigęs žmogus galėtų dirbti, ir kuo dirba.

„Dažnai net ir su programų aprašymais susipažinusiems studentams įstojus į universitetą kyla daug abejonių, sunku sudaryti profesinės karjeros viziją, todėl karjeros ugdymas yra labai svarbus“, - tęsia pašnekovė.

Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas (KTU) sukurtas kaip vientisa žinių siekimo imperija, kurios imperatoriai yra studentai! KTU gimnazijoje, skatinami mokytojų, mokiniai išplėtoja savo žinias ir jau būdami abitūros amžiaus, žino, kad sieks to, kas juos labiausiai domina. O KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas (buvęs Fundamentaliųjų mokslų fakultetas) siūlo tai tęsti, studijuojant vienas perspektyviausių specialybių – matematikos, matematikos ir ekonomikos, fizikos, medžiagų ir nanotechnologijų. Magistrantūroje žinias gilinti pasirinkus taikomosios matematikos, fizikos, medicinos fizikos ar medžiagų mokslo studijų programą.

Lina pabrėžia, kad nederėtų suversti visos kaltės studentams, taip trokštantiems pasiekti norimos srities mokslą. „Tiesiog sprendžiant šią problemą šalyje, pats verslo sektorius ir aukštojo mokslo įstaigos turėtų ne ramiai laukti naujų tinkamų darbuotojų ar jau iškart gabių būsimų studentų, o aktyviai prisidėti prie kokybiško jų paruošimo (kaip tai daro KTU, prieš universitetines studijas mokinius ruošdamas savo gimnazijoje – red. past.). Būtinas glaudesnis universitetų, verslo ir netgi viešojo sektoriaus bendradarbiavimas, siekiant nustatyti būsimų darbdavių lūkesčius ir mokslo galimybes“, - baigdama pabrėžia L. Jurkonytė.

Komentarai (0)