Labai dažnai fizika kaip mokslas dar nuo mokyklos ar universitetų laikų asocijuojasi su nesuvokiamais dėsniais, sunkiai „įkandamais“ uždaviniais ir painiomis teorijos. Tačiau tuo pačiu fizikos mylėtojai įsitikinę, jog tai pats nuostabiausias mokslas, padedantis pažinti pasaulį. Kodėl yra tokios skirtingos nuomonės? Kaip fiziką būtų galima pamilti dar mokykloje? Apie tai savo pamąstymais dalinasi Kauno technikos kolegijos fizikos dėstytojas A. Gavėnas.

Fizika kaip mokslas ir dalykas gali būti klasikinė ir modernioji, taikomoji ir akademinė, populiarioji ir mokslinė ir, gal būt, – įdomioji ir nuobodžioji…. Šie pavadinimai tarpusavyje gali būti susiję bet kaip, pavyzdžiui: bet kuri iš išvardintų fizikų gali būti arba įdomi arba nuobodi. Bet kurio pobūdžio mokykloje, kur mokoma fizikos, tai priklausys nuo mokančio ir besimokančio vidinių nuostatų ir sąlygų, iššaukusių tas nuostatas.

Gerai, jei fizikos mokytojas/dėstytojas, teikdamas akademines fizikos žinias nepamiršta jų susieti su kasdien vykstančiais gamtiniais ir visuomeniniais reiškiniais, įvairių, iš pirmo žvilgsnio visai nesusietų su fizika, situacijų paaiškinimu.

Išmanant fiziką galima paaiškinti daugybę reiškinių vykstančių gamtoje. Moksleivis, pasiekęs nustatytus išsilavinimo standartus, mokėtų paaiškinti nežinančiam vaivorykštės, rūko, rasos susidarymo priežastis, griaustinio ir žaibo ryšį, raudono ir suploto besileidžiančios Saulės disko, aido, rezonanso reiškinį, įvairių elektromagnetinių prietaisų poveikio neišvengiamumą aplinkai ir kt.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kaip galima populiariai ir nemigdant klausytojų atsakyti į nestandartiškus mokinių/studentų klausimus. Panašių klausimų kyla tada, kai pamoka/paskaita pakrypsta ne nuobodžia, griežtų ir sausų taisyklių suvaržyta vaga, arba tai atsitinka visai ne akademinėje aplinkoje.

Kartą vandens žygio pirogomis Merkio upe metu kolegijoms studentams bepramogaujant (plaukiant trims keturvietėms valtims pasroviui susikibus ir neirkluojant) vienam jų iškrito irklas. Pametęs irklą studentas tuo metu ruošėsi fotografuoti kitus ir iškritusį irklą pastebėjo tik praslinkus kelioms dešimtims sekundžių. To pakako, kad irklas atsiliktų nuo valties ir, norint jį pasiekti, reikėjo visą “sąstatą” pristabdyti. Atrodytų, ką tai bendra turi su fizika? Tačiau studento būta mąslaus ir vakare, stovyklaujant prie laužo, jis pateikė klausimą, kurio esmė tokia: jei bet kurio kūno, plaukiančio upe greitis lygus upės tėkmės greičiui, tai kodėl irklas atsiliko nuo valties?

Klausimas „nepėsčias“, juolab, kad daugelis, visai nesusimąstę, pasakytų, kad plaukiančios upe neirkluojamos valties ar iškritusio irklo greitis lygus upės tėkmės greičiui ir tolimesnis aiškinimas atsidurtų aklavietėje.

Mes šioje vietoje padarysime trumpą „pauzę“ ir dėstytojo aiškų bei paprastą paaiškinimą apie irklo ir valčių lenktynes publikuosime atskirame straipsnyje.

Parengta pagal KTK tinklaraštį studijos.ktk.lt

Komentarai (79)