Prieš kelias dienas atsidūriau keistoje tragikomiškoje situacijoje, kurioje tikrai nesitikėjau save kada nors rasti, - vienas žmogus, kurį pažįstu visą gyvenimą, staiga tapo dar vienu... flat earther! Tikrai taip!!! Valio!!! Sveikinimai žmonijai!!!

Sakau su šypsena, nes neįsivaizduoju, kaip dar į tai žiūrėti…

Na taip, taip, žinojau, kad tokie egzistuoja, „kažkur ten“, kaip grynas absoliutus anekdotas – nevertas nė lašo dėmesio ar aptarimo. Tiesiog taip. Bet štai gyvenimas ėmė ir tėškė man pliką nuogą faktą į veidą: cha!!! Galvok iš naujo, mergyt!!!

Ir ką galiu pasakyti?.. Tikrai savotiškas šokas sistemai. Atrodo, dar ką tik kalbėjai su tuo žmogumi apie terjeriukus, maistą, saulės mirgėjimą vandeny – dar ką tik sėdėjai maloniai ant to paties upės kranto… Šalia… Kartu… Ir staiga – atsiduri absoliučiai skirtinguose pasauliuose. Bedugnė praraja atsiveria! Bam ir štai! Vienas vienas, Žemė klauso. Ar yra kas nors?

Aišku, iš pradžių – sutrikimas, juokas, kažkas tokio na… Na taip. Sunku įsijausti į tokią situaciją. Tikrai sunku susivokti, kad tai vyksta iš tiesų. Bet tuomet – ima kilti pyktis, liūdesys, net savotiškas siaubas, galima sakyti… Kažkas tokio „over the top“… Peržengta slidi absurdo riba… Lyg nirtum į keistą filmą, kuriame visai nenori būti…

O tada, be abejo, ateina laikas „diskusijai“. Visiems įmanomiems argumentams – nuo elementariausių vaikiškų iki sudėtingiausių. Ir paties pateikiamų, ir mokslininkų. Bet!!! Žiauriausia tiesa yra ta, kad jie… neveikia! Absoliučiai neveikia.

Žmogus, kuris geba įtikėti, kad „Žemė plokščia“, jau taip susipainiojęs, taip susipainiojęs, taip susipainiojęs, kad jokie „sveiko proto“ įrodymai čia bejėgiai… Tai kažkas fenomenalaus… Kažkas uuuuuuuuch.

Į bet kurį įrodymą jie atsako: „Manipuliacija“. Kaip gali egzistuoti poliarinė diena ir naktis „plokščioje žemėje“??? „Manipuliacija“. Kažkas su dirbtiniais mėnuliais ir taip toliau. Nuo klimato juostų iki horizonto – viskas manipuliacija. Viskas manipuliacija. Ir tampi, žmogus, bejėgis. Tikrų tikriausiai.

Pasakysiu atvirai – po kelių bandymų kalbėtis ir po kelių parašytų laiškų net fiziškai ėmiau prastai jaustis – toks nuovargis, net pykinimas lengvas… Nes tai tiesiog… Tiesiog… Na tiesiog toooks absurdas… Peržengiantis visas ribas… Kaip turint reikalų su ypatingai rimta liga…

Ir taip – kol kas dar niekas nesuveikė… Niekas… Kol kas dar nuoširdžiai nežinau, ką daryti… Net kelionė į kosmosą nepadėtų!!! Nes viskas „manipuliacija“ ir „iliuzija“…

Na, bandysime dar… Bandysime… Kažką kažkaip… Gal pavyks…

Bet ši pusprotiška (atsiprašau už žodį, bet kad tikrai taip yra) situacija iškėlė man klausimą – kodėl tokie dalykai išvis egzistuoja?.. Visos tos absoliučiai nesąmoningos „konspiracijų teorijos“?.. Kodėl?.. Kaip?..

Atsakiau sau keliais variantais – ir dalinuosi su jumis. Gal kažkam gali praversti?..

Pirma – pokštai. Tikrai dalis šių dalykų prasideda kaip paprastų paprasčiausi pokštai, o tada atsiranda keli „įdomūs“, sakykime, žmogeliai, stokojantys nuovokos, kurie patiki. Tikrai taip būna.

Antra – testai. Manau, kad galbūt dalis tokių reiškinių egzistuoja kaip savotiški socialiniai testai?.. Pažiūrėti, koks procentas populiacijos yra, atleiskite už žodžius, absoliučiai atitrūkęs nuo realybės ir neturintis nei lašo kritinio mąstymo?.. Gali taip būti… Juk tokia informacija gali būti naudinga.

Trečia – slėpimas. Visai neblogas būdas nuslėpti tiesą – privelti tiek „teorijų“, taip viską supainioti, paversti absurdu, kad žmonės pavargtų ir pasiduotų. Sumaišties ir nerimo kėlimas, dėmesio nuo realių problemų atitraukimas. Gali būti ir taip.

Ketvirta – dinamika. Turėti visą skalę – nuo visiško bukumo iki aukšto intelekto. Kad ieškojimo procesas būtų gyvas ir dinamiškas!!! Tam tikra prasme mums netgi reikia visiškų nesąmonių – kad vanduo neužsistovėtų, kad būtų ta gyva švytuoklė…

Ir taip, taip, „flat earthers“ tam tikra prasme unikalūs – 100% neigia viską, kas kada sakyta, yra tikri full–on maištininkai, taigi tuo net savotiškai žavūs… Na, labai savotiškai, bet… Gal net gerai, kad jie yra – vardan dinamikos?…

Ir, be abejo, galima būtų prirašyti dar daug tokių atsakymų. Bet man net ir šių kelių buvo gana, kad atrasčiau įprastą ramybę ir šypseną… Ech! Na, ką darysi… Išgyvensime. Išgyvensime ir tai. Viskas praeina.

Tad… Taip, taip, taip, ko gero nėra ypatingai daug žmonių, kurių seni pažįstami staiga atsiduria plokščioje Žemėje, – vėl sakau su šypsena.

Tenoriu pasakyti, kad jei visgi vienas kitas yra atsidūręs ar ateityje atsidurs bent kiek panašiose situacijose, – stiprybės!!! Stiprybės… Nes tai tikrai tikrai nėra malonu… Oi, ne… Matyti, kad žmogus – ar žmonės – šalia tavęs taip absoliučiai susipainiojo, tikrai nėra malonu… O dar jei artimi, jei brangūs žmonės… Kuriuos pažįsti jau seniai seniai… Ir labai gali būti, kad visi argumentai ir bandymai atmerkti akis yra kol kas bejėgiai… Kelia pyktį… Liūdina… Bet. Pavyzdžiui, tas asmuo, apie kurį čia užsiminiau, daug kuo yra tikrai labai mielas ir puikus… Kepa nuostabius pyragiukus ir pliko gardžias arbatas… Dažnai spinduliuoja šiluma… Ir tikrai yra temų, kuriomis įmanoma kuo puikiausiai pasikalbėti… Tad…

Na taip!!! Taip. Tai yra keista. Labai keista. Labai keista. Tragikomiška. Bet mano išvada pačiai sau – ir pasiūlymas mums visiems – nepasiduokime chaosui… Nepasiduokime nerimui ir sutrikimui… Kad ir kokios bebūtų to priežastys… Tiesiog mylėkime žmones šalia mūsų… Būkime švelnūs ir geri jiems – nuoširdžiai… Nes visos tos „teorijos“, visos „konspiracijos“, visi tie „susipainiojimai“ ateina ir praeina – o meilė, draugystė ir šviesa lieka amžiams… Būkime stipresni už visa tai!!!!!!!!!!!!!!..

Kantrybės, gilios ramybės ir šypsenos visiems, brangi žmonių šeimyna!!! Na, ką darysi… Ką darysi… Buvo ir bus tų, kuriems Žemė plokščia – buvo ir bus tokių, kuriems ji net piestu stovi – bet!.. Visi mes atvyksime į sąmoningumą – anksčiau ar vėliau. Kartu. Visi esame toje pačioje siūbuojančioje valtyje – viena komanda vandenyne neišsemiamos nežinomybės ir nuostabos…

…su meile –

tiesiog kaimynė ant besisukančio gaublio

Komentarai (12)