Į daugelį reiškinių galima žvelgti pro fizikos prizmę ar pasitelkiant mokslą bendresne prasme, ir muzika nėra išimtis. Visų pirma, fizika muziką aiškintų kaip mokslą apie oro vibracijomis sklindančius garsus. Tai redukuotas, sausas apibrėžimas, tačiau fizikos bei kitų mokslų priemaišų muzikoje galima rasti kur kas daugiau, įvairesnių, įdomiais ryšiais tarpusavyje susijusių.

Vienas populiariausių pavyzdžių galėtų būti Teslos ričių kuriama muzika.

Prie pastarosios populiarumo ir žinomumo prisidėjo ir Holivudas, konkrečiau, filmas „Burtininko mokinys“ („The Sorcerer‘s Aprentice“ 2010 m. filmas, režisuotas Jon Turteltaub).

Filmuose dažnai galima pamatyti pritaikant mokslo žinias, tačiau pasitaiko, ne taip jau retai, kad mokslinis tikslumas paaukojamas dėl meninės idėjos ir tikrovė pagražinama, kad atrodytų įspūdingiau.

Na, menas turi savų būdų pasiekti tikslus, galima tik pasidžiaugti, kad mokslas taip pat propaguojamas, integruojamas į menus.

Grįžtant prie garsų, kurie išgaunami Teslos ritėmis, tai garsai, panašūs į garsą girdimą žaibo iškrovos metu, tik jie pasitelkiami kūrinio melodijos atkartojimui. Kadangi Teslos ritėmis galima išgauti keleto aukščių garsus, todėl jos tinka nesudėtingoms melodijoms atkartoti, taip pat jomis galima išgauti ir garsų atskyrimo (staccato) ir sujungimo (legato) efektą.

Teslos ritės nėra instrumentas, tačiau jų pritaikymas muzikiniam tikslui priartina fizikos mokslą prie muzikos ir populiarina abu, taigi nauda dviguba.

XX amžius muzikoje pasižymėjo stilių gausa, dideliu permainų tempu, kol galiausiai atskilo atskiros tendencijos, autoriniai bruožai bei individualūs eksperimentai su garsu, nes pokyčiai buvo tokie greiti ir įvairūs, kad nebesiformavo vieningesni stiliai.

Žvelgiant plačiai, garso įrašymą bei stiprinimą jau galima laikyti muzikos sąsaja su mokslu, o iš to išplaukia išvada, kad visa elektroninė muzika yra tiek pat mokslas kiek muzika.

Tačiau, elektroninė muzika, sintezatoriai pastūmėjo muzikus bei kompozitorius ieškoti autentiško garso ir dar negirdėto, naujai išgaunamo skambesio. Šias idėjas įgyvendinti turėjo nauji instrumentai. Juos konstravo patys kompozitoriai, kurie geriausiai žinojo kokį skambesį norėjo išgauti, kokių instrumentų jų kūriniui dar trūksta.

Vienas tokių kompozitorių buvo Harry‘is Partchas, išradęs net keletą įdomių muzikos instrumentų. Skambesiu jie primena jau egzistuojančius instrumentus, mat naudojamos stygos (instrumentai kaip pakaitinė kitara (surrogate kithara), mėlynoji vaivorykštė (blue rainbow)) rezonuojanti medinė dalis ar net visas vargonų principas (chromelodeonas), tačiau yra ir keletas tikrai įdomiai skambančių egzempliorių.

Labiausiai dėmesį patraukia jo stikliniai instrumentai, o šiai temai geriausiai tinka debesų kameros gaubtai (sutinku, vertimas grubokas. Originaliai instrumentas vadinamas cloud-chamber bowls). Tai mediniame rėme įtvirtinti ir ant virvių pakabinti gaubtai, gauti išpjovus viršutines (kaklelius) ir apatines didelių butelių (apie 60 l talpos), naudotų debesų kameroje (cloud chamber) dalis.

Šis instrumentas labiausiai su mokslu siejasi ne dėl savo skambesio, kurį taip pat gana sudėtinga nustatyti, be specialių matavimo aparatų atskirti kiekvieno gaubto skambėjimo aukštį, tačiau dėl originalaus, dar paties H. Partcho kurto instrumento istorijos.

Jis pavadintas būtent taip, nes instrumento gamybai panaudoti gaubtai buvo paimti iš Kalifornijos universiteto radiacijos laboratorijos.

Cloud chamber arba debesų kamera buvo naudojama aptikti jonizuojančiai radiacijai. Tai tokia radiacija, kuri turi savyje tiek energijos, kad išlaisvina iš atomų ir molekulių elektronus taip juos jonizuodama. Taip susidaro subatominės dalelės, kurios juda dideliu greičiu. Šios dalelės skirstomos į alfa, beta spindulius ir neutronus.

Debesų kamera skirta šių dalelių judėjimui aptikti ir stebėti. Kamera, pripildyta vandens ir alkoholio mišinio garų (pagal skirtingus šaltinius nurodoma skirtinga sudėtis, tačiau idealiu atveju patariama naudoti alkoholį, kuo mažiau skiestą vandeniu), per kuriuos keliaudami alfa arba beta spinduliai tampa matomi dėl kondensacijos. Alfa dalelės pasižymi plačiu ir tiesiu paliekamu pėdsaku, o beta dalelių kelio žymė plonesnė, su nuokrypiais.

Debesų kameroje galima stebėti šių dalelių judėjimą, mat jos palieka šviesų pėdsaką, panašų į lėktuvo danguje paliekamą baltą ruožą.

Debesų kameros plačiai mokslui naudotos iki XX a. vidurio. Vėliau, radioaktyvių dalelių stebėjimui ėmus naudoti burbulines kameras, debesų kameros neteko savo ankstesnio populiarumo, laboratorijose jos imtos ardyti.

Štai čia pasirodė H. Partchas, susirinko panaudotą stiklinę tarą ir iš jos pagamino savo nežemiškai skambantį instrumentą.

Originalus instrumentas neišliko, nes dėl materijos specifikos, jį transportuoti ar net naudoti ilgą laiką ypatingai nesaugant yra sudėtinga. Trumpiau tariant, stiklas dūžta.

Pirmasis instrumentas sudužo, o vėliau gamintieji jau buvo tolimi jo giminaičiai, nes vienintelis šaltinis iš kurio bandyta atkurti vienetinį autorinį instrumentą, buvo ne itin tikslūs užrašai.

Visa šio instrumento istorija persipynusi su fizikos mokslu, nes ir sukurti ir atkurti jį prireikė mokslinių žinių ir tikslių apskaičiavimų, kad instrumentas skambėtų ir derėtų.

Panašių bandymų sukurti naujus muzikos instrumentus netrūksta ir šiais laikais. Mechanikos mokslas pasitelkiamas švedų grupės „Wintergatan“ kuriamuose instrumentuose.

Pirmiausiai pasirodė vaizdo įrašai su užfiksuota veikiančia pačių sukonstruota (grupės nariai Martin Molin ir Markus Sjöberg, nors vaizdo įraše matomas tik Martinas grojantis instrumentais) rutuliukų mašina.

Tai instrumentas, primenantis orkestrą dėžėje. Pagrindinis principas yra metalinių rutuliukų cirkuliacija. Krisdami iš aukštai jie užgauna numatytas instrumento vietas ir taip sukuria norimus garsus, tada jie į vandens malūną panašiu ratu užkyla į viršų ir vėl krenta žemyn, tad kol atlikėjas suka ratą ir cirkuliacija vyksta, tol galima groti rutuliukais.

Instrumente sukonstruoti keli instrumentai, kaip vibrafonas, bosinė gitara, cimbolai, keletas mušamųjų iš būgnų rinkinio, kokiais grojama, pavyzdžiui, per roko koncertus.

Ši grupė naudoja dar bent vieną savo išrastą instrumentą, pavadintą muzikos dėžute (music box), ir ją derina su kitais, plačiau naudojamais instrumentais.

Tokie eksperimentai pagyvina ir muzikos kūrimo ir atlikimo procesus bei įneša naujo skambesio į jau visko girdėjusio šiandienos melomano grojaraštį.

Dar vienas įdomus, labiau mokslinis nei muzikinis Aistės Noreikaitės išradimas yra pojūčių šalmas. Šis išradimas šliejasi prie biomokslų ir neuromokslų, tačiau tai tik dar labiau intriguoja. Šio šalmo veikimo principas – EEG (elektroencefalografas).

Tai prietaisas, nuskaitantis šalmo dėvėtojo smegenų bangas, o šalmo tikslas yra paversti gautus duomenis garsais.

Atsižvelgiant į tai, kurios iš penkių smegenų bangų būsenų yra šalmą dėvintis žmogus, skleidžiamas atitinkamai suprogramuotas garsas, pavyzdžiui, žmogui susikaupus girdimas garsas pasidaro ritmingas. Kintant smegenų bangoms keičiasi ir garsas.

Pavyzdžių galima rasti ir dar daugiau, bet svarbiausia – pagrindinė mintis.

Aistė Noreikaitė, šalmo kūrėja, teigia ir pati besidominti muzikos ir mokslo sričių sąlyčio taškais ir tai tik įrodo, kad tarpdiscipliniškumas tampa vis aktualesne tendencija. Amžių amžius žvelgus į skirtumus galbūt jau laikas intensyviau paieškoti menų ir mokslų panašumų ir būsimos naudos iš to visoms pusėms.

Pradžia gera, o ką dar gali išrasti mūsų, žmonių, kūrybingieji protai?

Gražina Montvidaitė

Komentarai ()