Žiedais pasitinka mus pavasaris, žiedais rudeniop palydi vasara - gražu mūs Lietuvoj. Tik ne visiems tomis grožybėmis tenka džiaugtis: daugelis jas temato tik pro lango stiklą ar lietingą dieną, iškišę nosį į lauką, paglosto žvilgsniu. Ir kodėl gi taip atsitinka? Net nepagalvotumėt, kad kartais tokia nekalta augalo dalelė - žiedadulkė žmonėms gali sukelti tiek gyvenimo nepatogumų. Tai toji žiedadulkė, kad ir kokia graži bebūtų, tarsi maža bombelė, nutūpus ant akių ar nosies gleivinės, vaizdžiai tariant, sprogsta ir sukelia alerginę reakciją, įžiebia tikrą alergijos gaisrą.

Taigi, patyrinėkime. Kas gi toji žiedadulkė? Jau prieš 100 metų buvo nustatyta, kad žiedadulkės yra alergenai. Žiedadulkės – tai augalo mikrosporos. Jos plinta įvairiais būdais: a) jas platina vabzdžiai ir paukščiai, ypač ryškiai žydinčių, kvepiančių augalų; b) jas taip pat išnešioja vėjas – lengviausiai su vėju pakyla išdžiūvusios, sausos žiedadulkės; c) patenka į gyvenamuosius būstus su dulkėmis.

Manoma, kad vienas augalas išbarsto apie 109 žiedadulkių. Augalų žiedadulkių struktūra geriausiai matoma pro elektroninį mikroskopą. Jos viena nuo kitos labai skiriasi. Iš išorės žiedadulkes dengia apvalkalas, viduje yra intina ir protoplastai, kuriuose slypi visa augalo genetinė informacija. Išoriniame apvalkale – ekzinoje yra daugybė kiaurymių.

Žiedadulkės būna nuo 10 iki 50μm dydžio. Žiedadulkės alerginė medžiaga yra intinoje – tai baltymas. Tas baltymas gali būti alergenu. Alergenas – tai antigenas, sukeliantis alerginę reakciją. Antigenas – tai svetima organizmui medžiaga, ir atsiradusi organizme arba į jį patekusi iš išorės, sužadinanti specifines imunines - humoralines ar/ir ląstelines - reakcijas. Alergenais gali būti visos medžiagos, esančios žmogaus aplinkoje, išskyrus fizinius veiksnius (šaltį, ultravioletinius spindulius, karštį, drėgmę ir t.t.).Dažniausiai alergenai yra baltyminės kilmės medžiagos, kurių molekulinė masė yra nuo 5000 iki 50 000 daltonų.

Alergeno aktyvumas priklauso nuo jo molekulių cheminės sandaros ir antigeninės determinantės – tos molekulės dalies, prieš kurią gaminasi antikūnai. Dalis alergenų yra nedidelės molekulinės masės, paprastos cheminės sudėties medžiagos, vadinamos haptenais. Jos tampa visaverčiu alergenu tik organizme susijungusios su baltymais. Dauguma haptenų yra cheminės medžiagos, vaistai.

Alergenuose yra daugybė antigenų, sukeliančius nevienodo stiprumo imuninį atsaką. Pavyzdžiui, svarbiausias ambrozijos žiedadulkių alergenas yra antigenas E. Dabar yra žinoma virš 40 žiedadulkių Svarbiausi, didžiausi antigenai sukelia stipriausią IgE sintezę.

Alergenai turi kitas sudedamasias dalis: epitopą B limfocitui, epitopą T limfocitui ir agretopą – molekulės dalį, susijungiančią su antigeną pateikiančios ląstelės (APL) membranoje esančiomis HLA-D klasės molekulėmis (dezetopu). Epitopas – tai antigeno (ar alergeno) dalis, specifiškai sąveikaujanti su antikūno Fab fragmento aktyviuoju centru ar T limfocito paviršiaus receptoriumi (TCR).

Epitopai yra linijiniai (aminorūgščių sekos) ir konformaciniai (sudaryti iš tretinės baltymo struktūros). Vieni epitopai sukelia IgE, kiti IgG sintezę, dar kiti lemia lėtojo tipo ląstelinį atsaką. Jei du alergenai turi panašios struktūros ar tapačius epitopus, jie gali sąveikauti su tais pačiais antikūnais, dėl to įvyksta kryžminės reakcijos. Panalergenai – tai alergenai , kurie sutinkami daugelyje biologinių objektų. Jų pavyzdžiai pateikti lentelėse.

Profilinas turi labai didelę kryžminio reagavimo gebą ir sutinkamas tiek augalų: beržo, pelyno, sienžolės, platano, alyvmedžio, ambrozijos žiedadulkėse tiek tarp maisto: obuolio, saliero, morkos, meliono, kivio. Jo turi ir lateksas. Manoma, kad vienas augalas išbarsto apie 109 žiedadulkių. Žiedadulkės sukelia šienligę. Pakanka kelių žiedadulkių, kad prasidėtų ligos simptomai. Kai kuriose pasaulio šalyse sudaromi alergizuojančių augalų žydėjimo kalendoriai, tačiau jie kasmet skiriasi, nes priklauso nuo sezono trukmės, oro temperatūros ir drėgmės. Europos žiedadulkių monitoringo tinklo žiedadulkių koncentracijos tyrimų rezultatai (www.polleninfo.org).

Lietuvoje yra šie augalų žydėjimo periodai: 1) medžių; 2) pievų žolių; 3) piktžolių.

Pavasarį Lietuvoje alergiją dažniausiai sukelia beržo, lazdyno, ąžuolo, alksnio žiedadulkės. Šie medžiai žydi kovo - gegužės mėnesiais.

Beržas turi virš 36 antigenų, svarbiausi yra: Bet v1, Bet v2 (profilinas), Bet v3, Bet v4, Bet v5, Bet v7 ir daugybę izoformų. Kadangi didieji obuolio, abrikoso, persiko ir vyšnių alergenai yra struktūriniai Bet v1 homologai yra galimos kryžminės reakcijos su lazdyno riešutais, mango vaisiumi, morka, žemės riešutu, paprika, anyžiumi, salieru, pelyno, motiejuko ir ambrozijos žiedadulkėmis.

Pušų žiedadulkės, nors jų išdulka labai daug, nėra alergeniškos ir šienligės nesukelia Alergenai yra ne tik medžio žiedadulkės, bet ir visas medis, jo vaisiai, uogos (dėl bendrų antigenų).

Jautriems lazdyno žiedadulkėms asmenims riešutai gali sukelti šienligės arba alergijos maistui būdingus simptomus, pasireiškiančius staiga prasidėjusiu viduriavimu, gerklės perštėjimu, dilgėline. Yra nustatytas lazdyno Cor a 1 alergenas.

Alergija lazdyno žiedadulkėms Lietuvoje yra ypač dažna. Lietuvoje augantys medžiai, tokie kaip klevas, drebulė, ąžuolas, kaštonas, liepa, eglė, pušis retai sukelia alergines reakcijas, nors jau yra išskirti jų alergenai. Jautrūs ąžuolo žiedadulkėms asmenys negali gerti konjako, kuris brandinamas ąžuolinėse statinėse. Galimos kryžminės ąžuolo reakcijos su gingkmedžiu.

Lietuvoje dažniausiai alergiją sukelia šių žolių žiedadulkės: šunažolės, motiejuko, pašiaušėlio, miglės, eraičino, rugių, avižuolės, dirsės, įvairių kitų varpinių augalų. Šios žolės dažniausiai žydi gegužės - liepos mėnesiais ir mūsų respublikoje yra pagrindiniai šienligės sukėlėjai. Didžiausia žiedadulkių koncentracija būna paryčiais, o šienligei sukelti pakanka 25 - 50 žiedadulkių. Šaltu, lietingu oru žiedadulkės nusėda, todėl jų koncentracija ore būna mažiausia.

Motiejukas vienas labiausiai paplitusių miglinių (Poaceae) šeimos augalų. Jis turi 28 antigenus, kurių 13 yra alergenai ir jungiasi su IgE išskirti alergenai. Kryžmiškai reaguoja su visomis žolėmis: rapsu, avižų, rugių, kviečių, miežių, kukurūzų žiedadulkėmis. Turi profilino, kuris randamas beržo ir pelyno žiedadulkėse. Motiejuko alergenai yra vieni išsamiausiai ištirtų alergenų. Rasti 26 miglės žiedadulkių alergenai, o vienas jų komponentas Poa p 10 yra profilinas, identiškas salierų profilinui. Kryžminės reakcijos vyksta tarp įvairų žolių žiedadulkių. Šunažolė labai dažna pievų žolė, ja daugiausiai užsodintos Lietuvos kultūrinės pievos Šunažolės alergenai telkiasi ne tik žiedadulkėse, bet ir lapuose bei stiebe. Kryžminės reakcijos vyksta ne tik su kitomis Poaceae augalų žiedadulkėmis bet ir net 95 proc. atvejų su javais. Galimi bendri antigenai su šunažolės , pelyno ir ambrozijos alergenų su obuolio minkštimo alergenais.

Kultūriniai rugiai turi 30 baltymų, kurie yra potencialūs alergenai, 7 iš 17 jų apibūdinti kaip kaip didieji alergenai, išsamiai ištirtas tik Sec c5. Rastos kryžminės reakcijos su saulėgrąžų, kukurūzų alergenais. Rugių žiedadulkių ir ruginių miltų alergenai yra identiški. Iš rugių išskirtos endochitinazės, endobeta-1,3- gliukanazės ir į taumatiną panašūs baltymai. Panašūs baltymai randami žiemkenčių rugių lapuose. Šie baltymai neleidžia susidaryti ledo kristalams.

Piktžolių žiedadulkės yra labai alergeniškos. Stipriausias žinomas žolių žiedadulkių alergenas yra yra ambrozijos alergenas. Ambrozija paplitusi Šiaurės Amerikoje, kai kuriuose Rusijos Krasnodaro stepių rajonuose. Ji pradeda žydėti vėlai – liepos pabaigoje ir rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais. Manoma, kad vienas iš ambrozijos žiedadulkių alergenų yra profilinas, todėl yra galimos kryžminės reakcijos su agurkinių šeimos atstovais: agurkais, melionais, cukinijomis, arbūzu. Aprašomos kryžminės reakcijos su persimonu, rūgštyne, saulėgrąža. Sienžolė, paplitusi Europoje piktžolė, Lietuvoje neauga. Lietuvoje alergeniškiausios yra šios piktžolės: kietis arba pelynas (žydi liepos gale - rugpjūčio mėnesį), varputis, balanda. Išskirti pelyno alergenai: Art v 1 – 47 kDa baltymas, Art v 2- 34-38 kad glikoproteinas ir Art v 3 – 10 kDa lipidus pernešantis baltymas ( lipid transfer protein – LTP ). Pelynai, arba kiečiai, sukelia kryžmines reakcijas su ramunėlėmis, ramunėmis, gerberomis ir kitais astriniais ( graižažiedžiais).Yra aprašytos kryžminės reakcijos tarp pelyno, salierų, morkos ir Apiaceae šeimos ( anyžiaus, koriandro, krapų, kmynų) prieskonių taip vadinamasis salierų-morkų- pelyno – prieskonių sindromas. Rasti bendri alergenų epitopai tarp pelyno ir garstyčių bei pistacijų riešutų. Dauguma šių žolių priklauso tai pačiai šeimai, todėl galimos kryžminės reakcijos tarp jų.

Alergija žiedadulkėms pasireiškia liga, vadinama šienlige arba polinoze (gr.polen – žiedadulkė). Tai alerginis susirgimas, kuri dažniausiai pasireiškia alergine sloga ir alerginiu akių junginių uždegimu. Šiai ligai yra būdingas simptomų sezoniškumas, t.y. ligos simptomai pasikartoja kasmet tuo pačiu metu. Paprastai šienligės metu pažeidžiamos abi akys. Ligai būdingas niežulys, junginių paraudimas, pabrinkimas, vandeningos išskyros (ašarojimas), vokų paraudimas ir patinimas. Kartu yra ir alerginio rinito simptomai: čiaudulys, vandeningos išskyros iš nosies, niežulys, nosies užburkimas) – visa tai dar vadinama tai vadinama alerginiu rinokonjunktyvitu. Šienligė gali būti susijusi ir su kitomis alerginėmis ligomis – bronchine astma, atopiniu dermatitu.

Literatūros šaltinis - Klinikinė alergologija: vadovėlis / R. Dubakienė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011. - 368 p.: iliustr.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Konstanta.lt

Autoriai: Rūta Dubakienė

Komentarai ()