Abigail Tucker. Mistiškieji mustangai (Video)  (12)

Kilę iš prieš kelis šimtus metų ispanų konkistadorų į Šiaurės Ameriką atvežtų arklių, laukiniai arkliai mustangai tebeklajoja po kadaise „laukiniais“ vadintus Amerikos vakarus. Šiandien jų kaimenes sudaro keliasdešimt tūkstančių individų, tuo tarpu XIX amžiaus viduryje jų būta du milijonai.


Kartą, lankydamasi Pietų Dakotos valstijoje įsteigtoje teritorijoje mustangams saugoti, fotografė Melissa Farlow netikėtai pasiklydo rūke. Gerokai paklaidžiojusi – tada jai atrodė, jog valandų valandas – ji pajuto greta kažką esant. Tiksliau – išgirdo tylų ir ramų žvengimą. Tai buvo mustangai. Jie stovėjo visai greta, apie dvidešimt pėdų nuo jos, slepiami rūko. Kitą kartą, kai Farlow fotografavo mustangų kaimenę atokiame kalnų regione Oregono valstijoje, iš pelyno krūmų iššoko ir ėmė jos link artėti įsiutęs keršis. „Net nepajutau, kaip atsisėdau“, – pasakojo Farlow. Šitai, beje, suveikė. Įsitikinęs savo pranašumu, prunkšdamas ir trypdamas kanopomis, eržilas pasitraukė. Netrukus fotografę apsupo ir ėmė nosimis baksnoti kaimenės kumelės su kumeliukais.

Dalį savo vaikystės Farlow praleido Petų Indianoje. Ji mėgo jodinėti žemaūgiais arkliukais ir Kentukyje fotografuoti žvilgančio kailio grynakraujus jojimo arklius. Tačiau praleidusi keletą mėnesių tarp mustangų ji suprato, kad tai vis dėto ypatingi arkliai – eiklieji tremtiniai iš tvoromis atidalyto pasaulio, gyvoji Laukinių Vakarų emblema.

Mustangai – tai sulaukėję kadaise į Šiaurės Ameriką ispanų konkistadorų atgabentų žirgų palikuonys. Pavadinimas „mustangas“ yra kilęs nuo ispaniško žodžio mestengo, reiškiančio „paklydėlį, benamį“. XVII amžiaus viduryje prerijose gyvenę indėnai ėmė gaudyti šiuos „paklydėlius“ ir juos jaukintis. Dakotai šiuos arklius vadino sunka wakan, arba šventaisiais šunimis. Išties, mustangai iš pamatų pakeitė Šiaurės Amerikos indėnų kultūras – jais buvo jojama įspūdingose varžybose, medžiojama, kaunamasi. Baltieji kolonistai taip pat gaudė mustangus. Jaukino juos ir kariuomenė. Galima prisiminti įžymųjį George'o Armstrongo Kasterio Septintąjį kavalerijos pulką, kovojusį su indėnais ir galų gale skaudžiai jiems pralaimėjusį prie Little Big Horn.

Tūlas XIX amžiaus Teksaso bastūnas taip pasakojo apie kartą matytas gausias mustangų kaimenes: „Kiek akis užmatė, visos prerijos buvo pilnos mustangų.“ Pasak jo, prireikė kone valandos, kol jie dingo iš akiračio. Manoma, kad XIX amžiaus pabaigoje vakarinėje JAV dalyje klajojo apie 2 milijonus mustangų. Mustangai buvo naudojami ir kitiems tikslams. Iki XX amžiaus pradžios mustangus gaudydavo ir skersdavo mėsai (paprastai eksportui į Europą), tam tikras dalis naudodavo klijams gaminti, o iš kumeliukų odos dirbdavo apsiaustus. Jų gaudymui pasitelkdavo lėktuvus, galų gale šaudydavo vedami „sportinio intereso“. Kaip ir bizonus. Dar kiek, ir mustangų būtų nebelikę. Tūla Velma Johnston, Reno mieste, Nevados valstijoje dirbusi banko sekretore, vieną 1950-ųjų metų dieną, grįždama iš darbo, pamatė sunkvežimius, pilnus į skerdyklas gabenamų mustangų. Ilgos kelionės metu arkliai buvo skaudžiai sužaloti, ir Johnston su siaubu matė iš sunkvežimių kėbulų besisunkiantį kraują. Visą likusį gyvenimą ši moteris – JAV ji tapo žinoma kaip „Laukinių arklių Annie“ – pašventė kovai, kad mustangai galėtų gyventi laisvėje nekliudomi. Galų gale 1971 metais buvo priimtas specialus aktas (Free-Roaming Horses and Burros Act), gynęs mustangų kaimenes, gyvenusias valstybinėse žemėse. Tada JAV buvo likę septyniolika tūkstančių mustangų. Šiuo metu mustangų yra apie 37 tūkstančiai. Jie klajoja po 30 milijonų akrų (apie 15 milijonų hektarų) teritoriją. Daugiausia jų yra Nevadoje, Kalifornijoje, Jutoje, Vajominge ir Oregone. Pusė jų klajoja Nevados valstijoje. Čia jų tiek daug, kad iškilo tam tikrų problemų. Per stiprus nuganymas gali sukelti dirvos eroziją ir užteršti vandenis, taip pat sudaryti sąlygas invazinių augalų rūšių, tokių kaip dirsės, išplitimui. Tokiu atveju sumažėtų maisto ne tik patiems arkliams, bet ir kitiems paukščiams ir gyvūnams: virbėms, snieginėms avims, elniams ir naminiams galvijams. Žemės valdybos (BLM) pareigūnai, kurie yra atsakingi už šioje teritorijoje gyvenančius mustangus, nutarė jų skaičių sumažinti iki 12 tūkstančių, o likusius – iškelti arba parduoti. Taip pastarąją žiemą šiaurės vakarų Nevados kalnuose pasitelkiant malūnsparnius buvo sugaudyta apie 2500 mustangų. Pagauti mustangai yra parduodami privatiems savininkams. Vieno mustango kaina siekia apie 125 dolerių. Kadangi šie arkliai gyvena ilgai, apie 25–30 metų, o juos išlaikyti yra brangu, pirkėjų netruko sumažėti. 2005 metais jų įsigyta 5700, 2009 metais – 3500. Imtasi ir kitų veiksmų mustangų populiacijai sumažinti. Agentūros darbuotojai daliai patelių leido kontraceptinius vaistus, ėmė kastruoti eržilus. 2008 metais agentūra buvo nutarusi pritaikyti eutanaziją seniems ir sergantiems arkliams, tačiau, visuomenei pasipriešinus, šio sumanymo atsisakyta. Šiuo metu daugiau nei 34 tūkstančiai senų mustangų leidžia paskutines savo dienas aptvertuose valstybei priklausančiuose žemės sklypuose; praėjusiais metais šiems mustangams išlaikyti skirti 29 milijonai dolerių. Mustangų gynėjai savo ruožtu teigia, kad idėja laikyti laukinius gyvūnus uždarytus yra atstumianti. Anot tarptautinės organizacijos, besirūpinančios mustangais ir asilais, prezidentės Karen Sussman, BLM „į laukinius gyvūnus jie žiūri tarsi į gyvulius“. Ji mano, kad mustangai turėtų būti traktuojami kaip laukinės gamtos dalis.

„Motina gamta gali būti labai žiauri“, – argumentuoja BLM atstovas Tomas Gorey‘us. Jo nuomone, vietovėse, kuriose yra pernelyg daug mustangų, iškyla pavojus kitiems gyvūnams – jie gali imti kristi iš bado. „Palikti gamtą savieigai? Žmonės nėra linkę taip elgtis, – sako Gorey'us. – Mes taip pat.“

Pačiai Farlow teko fotografuoti keletą mustangų gaudynių. Dalyvavo ji ir didžiosiose gaudynėse Džeksono kalnuose. Ji pastatė savo nuotolinio valdymo kameras reikiamoje vietoje ir nuo kalno stebėjo, kaip mustangai, virš jų burzgiant dviems malūnsparniams, buvo genami į aptvarą.

Tarp mustangų buvo įmaišytas ir vienas prijaukintas žirgas, visų vadinamas Judu. Mustangai nusekė paskui Judą į aptvarą, o žmonės užkėlė vartus... „Tai užima kvapą, – sako Farlow. – Kai kurie iš tų arklių yra tokie gražūs, kad norisi jiems sušukti: „Apsisukit ir sprukite!“

Abigail Tucker yra etatinė „Smithsonian magazine“ darbuotoja, besidominti liūtų, banginių ir beždžionių gyvenimu. Melissa Farlow – laisvai samdoma fotografė iš Pensilvanijos.

Smithsonian magazine išspausdintą Abigail Tucker straipsnį išvertė ir parengė Zigmas Vitkus

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt
Autoriai: Abigail Tucker
(8)
(0)
(8)

Komentarai (12)