„Sugrįžti į sceną“ ruošiasi dingusi Jupiterio tamsioji juosta  (2)

Jupiterį stebintys astronomijos mėgėjai šiemet spėjo pastebėti, kad pradingo prieš tai blykšti ėmusi šiaip jau tamsi Pietinė ekvatorinė juosta (PEJ). Tačiau pastarieji profesionalių ir mėgėjų astronomų stebėjimai bei fotografijos rodo, kad PEJ srityje kažkas vyksta. Mokslininkai spėja, kad šitaip „sugrįžti į sceną“ ruošiasi pražuvėlė tamsioji PEJ juosta. Astronomai tvirtina, kad nauji planetos stebėjimai leis geriau suprasti tarpusavio sąveiką tarp Jupiterio vėjų ir debesų cheminės sudėties.


„Jupiteris tamsiąją savo juostą šviesesnėmis „užmaskavo“ todėl, kad įprastiniai sausi ir visus debesis regione išvaikantys vėjai, pučiantys ašigalių kryptimis, ėmė ir nuslopo, - komentuoja astronomas Glennas Ortonas. – Infraraudonųjų spindulių ruože mes tikėjomės pamatyti, jog tamsesnė medžiaga, susiformavusi į vakarus nuo ryškios dėmės, iš esmės yra pradžia proceso, kurio metu prasisklaidys debesų šydas. Kaip tik tai mes ir išvydome.“ Šviesiųjų debesų sluoksnis yra sudarytas iš balto amoniako ledo. Pakilę į didesnį aukštį, šviesieji debesys pridengia tamsesnius, rusvo atspalvio atmosferos darinius, kurie Jupiterio dangumi plaukia žemesniame aukštyje. Kas keletą dešimtmečių PEJ įgyja absoliučiai baltą spalvą ir tokiu pavidalu išbūna, kaip spėjama, nuo vienerių iki trejų metų. Šis reiškinys ilgus metus kėlė aistringus astronomų ginčus. Toks ekstremalus išvaizdos pasikeitimas būdingas tik Pietinei ekvatorinei juostai – analogų šiam reiškiniui nėra nei Jupiterio atmosferoje, nei visoje Saulės sistemoje. Tiesa, pastebėta ir ne tokių ryškių Jupiterio išvaizdos pokyčių. Pradingus PEJ, tamsesnį atspalvį įgijo ir žymioji Didžioji Raudonoji Jupiterio Dėmė. G.Ortono nuomone, gigantiškosios Jupiterio atmosferoje siautėjančios audros, kurios plotas yra triskart didesnis už Žemę, tamsiai raudona spalva netrukus turėtų pradėti blukti. Taip gali atsitikti, kai vėl atsiras PEJ. Nežymus Pietinės ekvatorinės juostos blukimas buvo pastebėtas ir 2007 m., kai NASA zondas „New Horizons“, keliaujantis Plutono link, praskriejo pro Saulės sistemos karaliumi vadinamą dujinį milžiną. Po kelių mėnesių juosta atgavo įprastą spalvų sodrumą. Tačiau tada PEJ visiškai pradingusi nebuvo. Paskutinįsyk PEJ buvo visiškai pradingusi 1989 m., o vėl atsirado 1990 m. Fenomenas pasikartojo 1993 m. – mokslininkai mano, kad abu šiuos atvejus reikėtų priskirti vienam, „dvigubam“ juostos pradingimo ciklui. Tokie ciklai buvo užfiksuoti ir ankstesnėse XX a. darytose nuotraukose, tad manoma, jog šis Jupiterio atmosferos fenomenas yra pastovus. Mokslininkus itin sudomino pastarasis PEJ dingimo atvejis, nes dabar šį reiškinį galima stebėti itin moderniais instrumentais. Moderni technika leis tiksliau nustatyti reiškinio dinamiką ir cheminius ypatumus. Jupiterio link nukreipti „sunkiąją optinę artileriją“ iš Havajų observatorijų (Kecko ir Gemini) paskatino astronomų mėgėjų pastebėti pokyčiai Jupiterio atmosferoje. „Man smarkiai pasisekė, kad pavyko pastebėti tą žybsnį, - džiaugiasi pokyčius PEJ srityje pirmasis pastebėjęs astronomas-mėgėjas Christopheris Go iš Filipinų. – Tą vakarą buvau susirinkime ir vėlai grįžau. Žybsnį pastebėjau pačiu laiku, vos jis prasidėjo ir ėmė intensyvėti. Jei stebėjimus būčiau pradėjęs anksčiau, ko gero, „žybsnio“ būčiau nesulaukęs.“
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(1)
(0)
(1)

Komentarai (2)

Susijusios žymos: