Česlovas Iškauskas. Kada įžengsime į Marsą?  (7)

Kas nėra kada nors gyvenime užvertęs galvą į naktinio dangaus platybes ir tyrinėjęs paslaptingą tamsią kosmoso gelmę? Linksmo būdo žmonės mėgsta pajuokauti: dėl gamtinių reikalų atlikimo ypatybių tai dažniau daro vyrai… Šiaip ar taip, dažniausiai mes žvelgiame į Mėnulį, žvaigždynų figūras, rečiau plika akimi įžiūrime kokią planetą.

Su kuo valgomas tas Marsas?

Raudoną Marso tašką taip pat rasime nelengvai. Jis niekada danguje neatrodo toks didelis kaip Mėnulis, tik kartais būna rusvas, kartais šviesesnis. Net pernai rugpjūtį, kai pasklido gandas, jog Marsas 27 dieną gali būti priartėjęs prie Žemės arčiausiai per 60 tūkst. metų, daugeliui, žvelgiančių į naktinį dangų, teko nusivilti: šis pokštas buvo paskleistas dar 2003 m. paskelbto pranešimo pagrindu…

Kas gi tas Marsas? Susipažinkime

Jeigu kalbėsime paprasta žmonių kalba, tai – ketvirtoji Saulės sistemos planeta, vienas artimiausių Žemės kaimynų. Rausva, kraują primenanti spalva lėmė jos vardo susiejimą su kruvinuoju karo dievu Marsu. Aukštaičiai ją vadino Saulės dukra Žiezdre. Planeta beveik 10 kartų lengvesnė už Žemę ir beveik du kartus už ją mažesnė. Kai Marsas būna arčiausiai Žemės (o tai iš tiesų nutinka kartą per metus), jo spindesys tampa itin ryškus. Tai viena iš penkių planetų, turinčių kietą paviršių. Iki šiol Marsas kelia ypač didelį mokslininkų susidomėjimą. Seniau žmonės buvo beveik tikri, kad Marsas yra kupinas gyvybės, todėl atsirado daugybė fantastinių pasakojimų apie marsiečius, o Carl'o Sagan'o knygos bei Steven'o Spielberg'o filmai tik dar labiau sužadino vaizduotę. Deja, pirmieji kosminiai aparatai atrado tik vientisą raudoną dykumą ir retą atmosferą, kurioje maža deguonies.

Be apsauginės aprangos žmogus Marse negali išgyventi net keleto minučių. Bet, lyginant su Merkurijum ar Venera, šios planetos tyrinėjimo sąlygos palankesnės. Pavyzdžiui, Žemėje yra tokių kampelių, kur gamtos sąlygos kone prilygsta marsietiškoms. Sakykime, atmosferos slėgis maždaug 34 668 metrų aukštyje panašus į slėgį Marso paviršiuje. Žemiausios temperatūros Arktyje ir Antarktidoje tokios pat kaip Marse. Žemėje irgi yra dykumų, dykviečių, panašių į Marso landšaftą.

Visi kiti Raudonosios planetos rodikliai ne tokie palankūs Žemės žmogui. Marso atmosfera yra apie 100 kartų retesnė negu Žemės, bet ir ten to pakanka, kad susidarytų sezonai, vėjų sistema, debesys, kitaip sakant, klimatas. Marsas 1,523 karto toliau nuo Saulės, jo plotas sudaro 28,4 proc. Žemės paviršiaus (beveik kaip Žemės sausumos plotas), o planetos skersmuo 2,107 mažesnis už Žemės. Žemės masė net 10 kartų didesnė už savo konkurentės, nes šios tankis 70 proc. mažesnis. Todėl žmogus Marse jaustųsi taip, tarsi jo svoris sumažėtų 60 proc., kitaip sakant, jis beveik skraidytų. Jeigu numesi daiktą ant Marso paviršiaus, tai jo kritimo greitis bus lėtesnis negu Žemėje. Kaip ir mūsų planeta, Marsas sukasi aplink savo ašį iš vakarų į rytus, ir Marso para trunka 24 val. 39 min. 35 sek. Bet metai Marse trunka net 686,96 „žemiškų“ parų. Jau minėjome, kad abi planetos savo orbitomis skrieja aplink Saulę, todėl atstumas tarp jų keičiasi – nuo 50 mln. km iki 400 mln. km. Dėl didelio orbitos nuokrypio Marso paviršiuje yra dideli temperatūrų skirtumai: vasarą ekvatoriuje būna apie 30 ⁰C karščio, o žiemą ašigalyje – iki -123 ⁰C šalčio. Dėl to vidutinė metų temperatūra visada yra žemiau nulio.

Bet svarbiausia štai kas: Marsas irgi turi savo atmosferą. Taigi ji apsaugo nuo Saulės ir kosminės radiacijos, taip pat gali būti naudinga aerodinamikoje, stabdant kosminius aparatus. Neseni NASA tyrimai parodė, kad Marse yra vandens, nors jo neaptikta skystame pavidale paviršiuje. Kitaip sakant, jame yra tam tikros sąlygos gyvybei atsirasti ir egzistuoti. Dėl skirtingo atmosferos slėgio žmonės Marse turės nešioti skafandrus, stovyklose įrengti perėjimo šliuzus. Jame anglies dvideginis sudaro 95 proc. visos atmosferos, o CO₂ parcialinis slėgis 52 kartus didesnis negu Žemės paviršiuje. Bet tai netrukdys auginti augalus, nors 2008 m. netoli Šiaurės ašigalio nusileidęs amerikiečių „Opportunity“ aparatas ištyrė, kad vadinamoji Marso dirva nepalanki natūraliai augmenijai.

Marsas turi du savo palydovus – Fobosą ir Deimosą, kurie skrieja arčiau Marso, negu Mėnulis nuo Žemės.

Ambicinga imitacija

Šiaip ar taip, šie duomenys tarsi paaiškina, kodėl nuo seno mokslininkų žvilgsniai nukrypo į šį dangaus kūną.

O dabar – apie pirmąjį imitacinį skrydį į Raudonąją planetą, kuris, kaip aiškina svetainė Mars500.ru, per keliasdešimt metų gali virsti visai realia kosmonautikos idėja. Dar 2007 m. rudenį prasidėjęs projektas „Mars-500“ susideda iš trijų dalių. Dabartinis – trečiasis – trunka 520 parų. Jis buvo pradėtas pernai birželio 3-iąją ir bus baigtas šių metų lapkričio 5-ąją. Per jį sukuriamos artimos skrydžio į Marsą ir išsilaipinimo jame sąlygos, kuriose vyksta tyrimas „žmogus – aplinka“. Taigi renkama informacija apie sveikatos būklę ir astronautų darbingumą: buvimo uždaroje erdvėje trukmė, autonomiškumas, ryšio su Žeme trukdžiai, resursų ribotumas. Taip pat tiriamas medicininis kosmonautų aprūpinimas ilgos trukmės skrydžiuose, šiuolaikinių technologijų, žmogaus apsaugos sistemų lygis. Siekiant psichologinės paramos kosmonautams, bus surengtas šachmatų turnyras tarp ekipažo ir A. Karpovo.

Taigi vasario 12 d. šešių kosmonautų – trijų rusų, prancūzo, italo ir kino – ekipažas pasidalijo į dvi grupes: du rusai ir prancūzas liko „kosminiame laive“, o italas, kinas ir rusas perėjo į modulį, iš kurio pirmadienį Aleksandras Smolojevskis ir Diego Urbina beveik dviem valandoms „išsilaipino“ Marse. Čia jie paliko šalių, dalyvaujančių eksperimente, vėliavėles, pasveikino rusų ir anglų kalbomis, išnešė iš modulio tyrimams reikalingą aparatūrą, aktyvavo tyrimo kompleksą, po to pailsėję paėmė paviršiaus mėginius, dirbo su magnetometru.

Iš viso bus trys tokie išsilaipinimai. Vasario 18-ąją tai padarė kiti du kosmonautai. Eksperimente buvo ir nenumatyta situacija: vienas tyrėjas nugriuvęs susižeidė ranką, antrasis turėjo jam suteikti pagalbą ir nugabenti į modulį. Bandymų metu išbandomi nauji skafandrai „Orlan-M“, kuriuos patobulino specialistai – sumažino jų svorį, padarė lankstesnes kojas ir kt. Iš viso skrydžio ir išsilaipinimo imitacija truks trejus metus.

Eksperimentas vyksta Rusijos medicinos ir biologijos tyrimų centre prie Maskvos, o jo eiga transliuojama Koroliove įsikūrusiame Skrydžių valdymo centre. Jis nėra slaptas: dar neregėtą Marso užkariavimo bandymą galima stebėti per „YouTube“ (http://mars500.imbp.ru/).

Žlunga kosmoso tyrimo planai

Štai tokia „techninė“ šio milžiniško eksperimento esmė. Politine ir ekonomine prasme, aišku, jie nuostolingi. Visuotinio nepritekliaus laikais kone visos šalys, turinčios ambicijų tirti kosmosą, apkarpė tokių tyrimų biudžetus.

Štai JAV kosminių tyrimų agentūra NASA dar prieš metus paskelbė, kad šių metų kosmoso tyrimų biudžetas yra smarkiai mažinamas. Ypač – ambicingi, 2004 m. pradėtai programai „Žvaigždynas“ (Constellation). Į ją įeina astronautų grįžimas iki 2020 m. į Mėnulį, jo bazės įkūrimas ir net išsilaipinimas Marse. Nors B. Obama Kongresui pasiūlė tęsti Tarptautinės kosminės stoties (TKS) veiklą, jis reikalauja atsisakyti iki 2020 m. planuojamo dar vieno amerikiečių astronautų išsilaipinimo Mėnulyje. Kaip vasarį skelbė interneto svetainė „Space.com“, astronautų skraidinimas TKS ir grįžimas į Žemės orbitą turi būti vykdomas ne Nacionalinės aeronautikos agentūros (NASA) jėgomis, o komerciniais privačių bendrovių kosminiais aparatais. Vašingtonas neatsisako savo kosminės ekspansijos, bet dabar jo ambicijos apsiriboja vadinamųjų „benzino kolonėlių“ – kosminių aparatų papildymo kuru – sistemos modernizavimu.

JAV vietą netruks užimti kiti. Turima galvoje ne tik Kinija, Indija ar Rusija, kurios įrengtai TKS lėšų davė tiek Amerika, tiek kai kurios Europos šalys, pavyzdžiui, Prancūzija. Dar įsisiautėjant finansų krizei, 2008–ųjų lapkritį, ES susitarė dėl 10 mlrd. eurų skyrimo Europos kosmoso vystymo programai, teigdama, kad tokios investicijos į aukštąsias technologijas išjudins ekonominio sąstingio apimtas rinkas. Kaip skelbė BBC, lėšos yra skiriamos remti Europos kosmoso agentūros veiklą.

Europos kosmoso agentūra (ESA, European Space Agency) vienija 18 šalių: 15 ES senbuvių bei Šveicariją, Norvegiją ir Čekiją. Didžiausią finansinį indėlį į agentūros veiklą įneša Vokietija, skirdama 2,7 mlrd. eurų, ir Prancūzija – 2,3 mlrd. eurų. Nemaža lėšų dalis yra skirta Tarptautinės kosminės stoties projektui, kurios likimas po 2015 m. dar neaiškus. Pagrindinis kosminės stoties projekto iniciatorius yra JAV, kurios teigia, kad po 2015 m. gali nustoti remti šį projektą. Tuo metu olandai siekia gauti ES finansavimą kitam savo proteguojamam projektui – klimato stebėjimo palydovui. Šis palydovas (vadinamas „Tropomis“) turės stebėti troposferos lygmenį Žemės orbitoje. Tai ypač svarbu dabar, verdant diskusijoms apie klimato kaitą ir išsiveržus Islandijos ugnikalniui.

Garsus televizijos kompanijos „NBC News“ analitikas, 22 metus dirbęs NASA, Jamesas Obergas nurodo, kad tam tikrą karinį aspektą į kosmoso tyrimus įneša vis spartėjanti Kinijos, taip pat Taivano, Indijos, Pietų Korėjos intervencija. Tačiau tebėra neaišku, kaip šią kosminę partnerystę paversti mokslo pažanga, pavyzdžiui, išvengiant klimato atšilimo padarinių.

Lietuva irgi varžosi dėl kosmoso

Gali atrodyti juokinga, ypač šiais nepriteklių laikais, tačiau ir Lietuva turi ambicijų prisijungti prie kosmoso užkariautojų. Na, žinoma, kalbama ne apie išsilaipinimą Mėnulyje ar Marse. Tik 2007 m. ji pradėjo svarstyti galimybę įsitraukti į Europos kosmoso programos veiklą. Kaip pranešė svetainė www.mokslasplius.lt, dar 2007 m. pradžioje iš šešių šalies ministerijų atstovų buvo sukurta Kosmoso klausimų Lietuvoje koordinavimo grupė, kuri apibrėžė Lietuvos verslo ir mokslo interesus Europos kosminės veiklos srityje bei svarstė Lietuvos įsitraukimo į Europos kosminę programą poreikį ir tikslingumą. Darbo grupė numatė patikslinti Lietuvos „kosminį“ potencialą, t. y. išaiškinti visas suinteresuotas šia veikla įmones ir mokslininkų grupes, aktyviai dalyvauti rengiant Europos kosmoso politikos gaires ir Europos kosmoso programą, reguliariai informuoti Lietuvos visuomenę, politikus, akademinės bendruomenės ir verslo atstovus apie galimybes įsitraukti į šią programą, parengti Lietuvos kosmoso politikos gairių projektą, pateikti siūlymus dėl Lietuvos dalyvavimo Europos kosmoso programoje kelių ir būdų.

Jau pateiktos kelios paraiškos stoti į Europos kosmoso agentūrą. Kaip pernai rugpjūčio 11 d. pranešė Žinių ekonomikos forumo bei Lietuvos nacionalinės kosmoso asociacijos (ji įsteigta 2009 m. birželio 26 d., nuo liepos 7 d. tapo Lietuvos kosmoso asociacija, http://space–lt.eu/ ) leidžiamas elektroninis žurnalas „Lietuvos kosmoso sektoriaus naujienos“, 2010 m. liepos 26 d. Prezidentė D. Grybauskaitė dekretu Nr. 1K–431 įgaliojo ūkio ministrą Dainių Kreivį pasirašyti Vyriausybės ir Europos kosmoso agentūros susitarimą dėl bendradarbiavimo kosmoso srityje taikiais tikslais.

Iš tikrųjų įstoti į ESA yra sudėtinga ir trunka mažiausiai aštuonerius metus. Lietuvos narystė Europos kosmoso agentūroje yra dar tik siekiamybė. Šiuo metu su šia tarptautine organizacija kalbamasi tik dėl bendradarbiavimo, t. y. dėl stojimo į šią organizaciją procedūros pirmojo etapo, kurio trukmė – maždaug treji metai. Vienas toks etapas jau žlugo 2009-ųjų pabaigoje. Dabar paduota nauja paraiška, ir įstoti į ESA planuojama iki 2021 metų.

Agentūros specialistams reikia įrodyti, kad ESA nare tapti pretenduojanti šalis bus naudinga ir kad jai pakanka kompetencijos dalyvauti kosminiuose projektuose.

Tai ir nemaža finansinė našta. Dabar Europos kosmoso agentūros nario mokestis siekia 10 mln. litų. Tokią sumą Lietuvai reikėtų mokėti tik 2019 metais, o per 2010–2011 m. būtų tekę investuoti po du milijonus litų. Taigi vien Lietuvos noro viešpatauti kosmoso platybėse, kai galingosios valstybės iš jų traukiasi, gali nepakakti, jeigu apskritai tokios ambicijos neatrodys apgailėtinos.

Tačiau LKA prezidentas Vidmantas Tomkus optimistas. Jis sako, kad pernai gegužės 5 d. Taline vykusi tarptautinė II Baltijos šalių palydovinių ryšių konferencija, svarsčiusi palydovinės navigacijos, Žemės stebėjimo iš kosmoso bei palydovinių ryšių problemas, parodė, jog Lietuva nesivelka uodegoje. Jos indėlis, įstojus į ESA ir suvienijus mokymo, mokslo institucijų, verslo, telekomunikacijų įmonių pastangas, bus juntamas pasauliniu mastu. Kada – parodys ateitis. Žinoma, tolima.

Aut. teisės: Iškauskas.lt
Autoriai: Česlovas Iškauskas

(0)
(0)
(0)

Komentarai (7)