Lietuvos narystė Europos kosmoso agentūroje: utopija ar labai pragmatiškas žingsnis?  (0)

Europos kosmoso agentūra (EKA) įkurta 1975 m., ir šiuo metu ji vienija 18 valstybių narių. Neseniai vykusioje tarptautinėje kosmoso konferencijoje Lietuva pasirašė susitarimą su EKA (ESA) dėl bendradarbiavimo taikiais tikslais kosmoso srityje. Kol kas tai laikoma tik Lietuvos noru prisijungti prie klubo, kuriančio kosmoso technologijas.

Tikrąja agentūros nare, specialistų manymu, Lietuva turėtų tapti 2016–2017 m., įvykdžiusi tam tikrus įsipareigojimus, įrodžiusi esanti verta narystės. Laukia namų darbai. Mokslas ir verslas turės apsispręsti, kokiose kosmoso technologijų srityse norės įsitvirtinti.

Kaip pažymėjo „Žinių amžiaus“ laidos vedėja, lietuvių noras prisijungti prie EKA ne šiaip sau kilęs: Lietuva turi kosmoso patirties, yra prisidėjusi prie oreivystės istorijos. Dar 1650 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gimęs artilerijos inžinierius, karininkas ir raketinės teorijos ir praktikos pradininkas Kazimieras Simonavičius savo knygoje „Didysis artilerijos menas“ pateikė daugiapakopių raketų teoriją. Po šimto metų įkurta viena pirmųjų Europoje Vilniaus universiteto Astronomijos observatorija. O dar po šimto metų Aleksandras Griškevičius išleido knygą, kurioje aprašė valdomąjį aerostatą, garų propelerio, Archimedo sraigto ir horizontalių sparnų idėją.

Praėjusiame amžiuje buvo įsteigta Kauno aviacijos gamykla, o 1933 m. lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas perskrido Atlanto vandenyną . Antanas Gustaitis sukūrė seriją lėktuvų „ANBO“. Ir ne tik jis. Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių konstruktoriai sukonstravo apie šimtą lėktuvų, iš kurių septyniasdešimt – Lietuvoje. 1969 m. įkurta Molėtų astronomijos observatorija.

Kalbant apie užsienio kosmoso programas, daugelis lietuvių kilmės mokslininkų, inžinierių ir lakūnų dalyvavo Sovietų Sąjungos kosmoso programoje. Daugiau kaip šimtas lietuvių mokslininkų ir inžinierių yra įtraukti į NASA kosmoso veiklas ir kosmoso misijas, tad tvirti pamatai naujų kosmoso technologijų kūrimui jau pakloti.

Buvo pertrauka, tačiau dabar, atrodo, atėjo laikas atkurti tai, kas per kelerius dešimtmečius prarasta.

Lietuvos radijo laidoje „Žinių amžius“ svečiavosi Lietuvos kosmoso asociacijos, vienijančios 22 narius, direktorius Vidmantas Tomkus ir bendrovės „Skubios siuntos“ vadovas Vladas Lašas, kuris perskrido Atlanto vandenyną mažų lėktuvu. Laidos vedėja Jolanta Jurkūnienė kalbino ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechatronikos mokslo, studijų ir informacijos centro direktorių prof. habil. dr. Ramutį Bancevičių.

Ar išties prisijungimas prie EKA reikalingas Lietuvai?

V. Tomkus. Mums reikia to, kas galėtų uždegti mūsų jaunimą. Šis kosmoso iššūkis, tikiu, galėtų būti viena iš tų krypčių, kuriomis galėtų susidomėti ir mūsų studentai.

Konferencijos metu pristatėme konferencijos metu mažojo palydovo projektą. Jis – maždaug dviejų–trijų kilogramų, trisdešimties ar dvidešimties centimetrų ilgio – skraidantis kosminis laivas. Lietuviai jį galėtų ir savo jėgomis pasigaminti. Viena vertus, tai galėtų būti lietuviškų aukštųjų technologijų simbolis, kita vertus – sužadintų jaunuomenės susidomėjimą.

Ar išties paleistume šį simbolį į kosmosą? Tai juk kainuoja.

V. Tomkus. Taip, tai kainuoja, tačiau mes čia nebūtume pirmieji. Pasauliniu mastu tokius projektus vykdė keturiasdešimt ar penkiasdešimt užsienio universitetų. Juos finansuodavo patys universitetai kaip savo mokomosios praktikos dalį. Toks projektas galėtų kainuoti apie 500 tūkst. litų.

Latviai jau seniai ruošiasi paleisti dirbtinį žemės palydovą pavadinimu „Venta – 1”. Ar mus apšovė?

V. Tomkus. Kol kas dar ne, bet estai ir latviai yra įsibėgėję, dirba bene antrus metus. Ir netgi datą numatę: kitų metų trečią ketvirtį. Teoriškai mes dar galime pasivyti, bet reikia labai paskubėti.

Ar, p. Laše, jūs pažįstate jaunuolių, kurie užsienyje studijuoja kosmoso technologijas, rengiasi dirbti kosmoso srityje?

V. Lašas. Tikrai taip, pažįstu, ir ne vieną, ir ne du. Būtų labai gerai, kad jie sužinotų, kad ir Lietuvoje galės pritaikyti žinias, dirbti kartu su lietuviais.

Manau, kad mums net nėra kitos išeities. Anksčiau ar vėliau mes tai darysime – kaip ir visas likęs pasaulis. Tai praplečia mūsų žinojimo, galimybių ribas, galų gale – kosmoso industrija yra didelis, augantis verslas.

Jūs su jais kalbėjote, ar čia jūsų versija: „kas būtų, jeigu būtų“?

V. Lašas. Jei paskelbsime, kad mes tą pasiryžę padaryti, šiuolaikiniame komunikacijų amžiuje juos greitai surinksime. Per keletą dienų atsilieps tikrų entuziastų, kuriems kalbant apie naujus kosmoso projektus, žiba akys.

Kai kalbame apie kosmosą, galvoje iškart sukasi kosmonautai. Truputį paaiškinkime, kad ne taip čia yra. Mums dar toli iki kosmonautų rengimo.

R. Bancevičius. Lietuva visą laiką stengėsi būti greta aukštųjų technologijų. Netgi sovietmečiu taip buvo. Turbūt nereikia priminti, jog buvo gaminamos aukščiausio lygio koordinacinės mašinos, elektroninės schemos... O kosmoso pramonė yra kaip tik aukšto lygio pramonė, kuri kuria didelę pridedamąją vertę.

Galbūt Lietuvoje susidaro įspūdis, kad mes būtinai leisime lietuvį į Mėnulį ar į Marsą. Daugiausia kalbama, kaip padėti pramonei tapti aukštesnio lygio. O jos pavyzdžių Lietuvoje yra išties labai daug: bendravimas su kosmoso įmonėmis, europinių projektų vykdymas... Bazė tikrai labai gera.

Galbūt pavyzdžių paminėtumėte?

R. Bancevičius. Duosiu jų iš savo veiklos. Gana seniai mūsų universitete yra vykdomi „sumaniųjų medžiagų“ tyrimai. Jų pagrindu gimsta patys įvairiausi mechanizmai – pavaros, jutikliai, transformatoriukai... Pastaruoju metu kyla labai daug idėjų, kaip visa tai panaudoti kosmose.

Štai visai neseniai konferencijoje pristačiau idėją, kaip mažus palydovus stabilizuoti ir orientuoti erdvėje. Buvo labai didelis susidomėjimas. Rengiamės tai įgyvendinti kaip vieną iš Europos Sąjungos projektų.

Kiek mūsų patirtis gali šiandien pasitarnauti kuriant kosmoso produktus?

V. Tomkus. Manyčiau, kad mes tikrai turime išnaudoti senąjį potencialą. Tuo labiau kad dar yra senųjų profesionalų – dar energingų žmonių. Ir mes tikrai turime remtis KTU, Lietuvos energetikos instituto, Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto profesorių pasiekimais, nors jų laimėjimai ir buvo 8 ar 9-ajame dešimtmetyje.

Ar tas laikotarpis – dvidešimt metų – tuščias buvo?

V. Tomkus. Jis nebuvo visiškai tuščias, tačiau jis nebuvo nukreiptas kosmoso linkme. Sakyčiau, kad gal mokslo tyrimų institucijos turi bendrą problemą – yra labai specializuotos.

Lietuvos mokslas – tikrai aukšto lygio, tačiau ne visada suranda praktinių pritaikymų. Kažkada, sovietmečiu, išradimai buvo pritaikomi, tačiau savo vietą jie atrasdavo ne Lietuvoje: jie būdavo panaudojami Maskvoje, Sibire ar kitur.

Jei dabar pradėsime kurti kosmoso technologijas, ar visa tai bus galima pritaikyti realiai, mūsų kasdieniame gyvenime?

R. Bancevičius. Garsiosios NASA Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) pavyzdys rodo, kad visa tai, kas kuriama kosmosui, vėliau paplinta ir gyvenime.

V. Tomkus. Neabejotinai. Reikėtų tai pabrėžti. Aš tik pradėjau kalbą nuo tikro palydovo, kuris tikrai skris. Tai galėtų suorganizuoti, uždegti žmones, tačiau tikroji nauda skaičiuojama tada, kai bemaž visos kosmoso technologijos ar gaminiai yra pritaikomi masiškai. Kosmoso technologijomis mes seniai naudojamės, tik gal apie tai nesusimąstome. Apie kosmosą dažnai pradedame galvoti tik tada, kai užverčiame galvas į dangų, pradedame skaičiuoti žvaigždes.

O juk tai yra ir duomenų perdavimas per palydovus, navigacinės sistemos, žemės matavimai, internetas, televizija ir daugelis kitų technologijų.

Sakysime, minėtasis Lietuvos energetikos institutas jau dirba tuos darbus. Pavyzdžiui, kuria dangas, kurios gali atlaikyti kelių tūkstančių laipsnių temperatūrą, didelius greičius, o tai yra susiję su viršgarsiniais skrydžiais. Tokios dangos gali būti panaudojamos ne tik kosmose. jos gali būti panaudojamos, tarkime, gaisro gesinimui, robotikai, kuri dirba sunkiomis, sudėtingomis sąlygomis. Ta pati atominė energetika susijusi su aukštomis temperatūromis. Tokie tyrimai yra gana universalūs.

Latviai bendradarbiavimo sutartį su EKA pasirašė praėjusiais metais. Estai taip pat perėjo prie glaudesnio bendradarbiavimo. Mes kiek vėluojame.

V. Tomkus. Iš tikrųjų esame tik pačioje kelio pradžioje. Susitarimas pasirašytas dėl bendradarbiavimo, dėl apsikeitimo ekspertais, dėl studentų stažuočių EKA, tačiau jis dar neturi jokio finansavimo. Dėl finansavimo, jo dydžio bus tariamasi papildomai.

Dabar mums tai kainuos, ar ne?

V. Tomkus. Pirmasis etapas nekainuoja, nes tai yra tik ekspertų susitikimai ir apsikeitimas informacija. Bandomasis laikotarpis, jei toks bus pasirašytas, kainuotų apie 1 mln. eurų per metus.

Suma gal ir neatrodo menka, bet reikia žiūrėti, kokios naudos galime gauti. Ta nauda galėtų būti įvairi. Galėtume panaudoti geriausius protus, geriausias žinias, sudominti jaunimą, kuris vis dažniau palieka Lietuvą ir pradeda dirbti Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, kitose šalyse. Aš irgi esu nekart bendravęs su savo vaikų kartos jaunuoliais, kurie sakydavo, kad gal grįžtų į Lietuvą, bet ką jie čia veiks.

Šnekant apie tiesioginę naudą, prisijungimą prie EKA būtų galima įsivaizduoti kaip dalyvavimą „Formulės-1” varžybose, kur aukštosios technologijos išbandomos pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis. Jei mes sugebėtume pagaminti daiktą ar sukurti technologiją, galinčią veikti kosmose, tai, be abejo, galės veikti ir žemėje. Negana to, duos didžiulių privalumų konkurencinėje kovoje.

Ar tokia kaina nepriešina mūsų visuomenės?

R. Bancevičius. Šiais laikais tai nėra labai maža suma, tačiau manau, kad tikrai reikėtų juos surasti, nes prisijungimas prie EKA pagerintų valstybės, studentų, netgi vadybos įvaizdį. Gyventojai anksčiau ar vėliau taip pat laimės.

Kodėl latviai, estai pirmieji pasirašė, o mes vėluojame?

V. Tomkus. Aš pabrėžčiau lietuvių praktinį požiūrį, kuris gal ir nėra blogas. Mes esame praktiški ir dažnai žiūrime piniginės naudos.

Apie tai keletą kartų diskutavome su NASA ekonomistu. Jis sakė, kad mes tikriausiai laimėjome, nesulaukę Vyriausybės palaikymo, finansinės paramos. Daugiausia iniciatyvos išlaidas padengė asociacijos nariai. Tik jų dėka procesas prasidėjo, tačiau neturint tikslinio Vyriausybės palaikymo, tikslinio finansavimo, viskas gali vykti gerokai greičiau, efektyviau. Tad ekonomistas ir paklausė: „Gal tai Lietuvos privalumas?"

Kalbant apie susitarimą su EKA – kokia Vyriausybės pozicija šiuo klausimu?

V. Tomkus. Visų pirma ši sutartis – yra tarptautinė. Galbūt ne tokio lygio, kaip stojimas į ES ar į NATO, tačiau tai sulyginama. Iš tiesų be valstybės pagalbos to nebūtų įvykę, tačiau reikėjo daug įtikinėti, aiškinti, kam to reikia, kodėl reikia. Susitarimas yra bendro darbo rezultatas.

Ir tai ne pabaiga. Ten yra visas sutarčių paketas dėl išorės erdvės, kosmoso erdvės naudojimo, dėl kosminių aparatų grąžinimo. Bus darbo Užsienio reikalų ministerijai, Vyriausybei, kitoms institucijoms.

Kol kas nėra jokio tikslinio finansavimo, jeigu nelaikytume, kad jau paskirstytos lėšos nacionaliniams kompleksiniams projektams, mokslo ir technologijų slėnių vystymui, tai irgi yra tos lėšos, tik panaudojamos netiesiogiai.

Iš tikrųjų EKA – daugiau ar mažiau kontraktinė organizacija, kuri perskirsto Europos šalių pinigus, skelbia konkursus, o laimėtojai gamina gaminius. Neužtenka parašyt straipsnių, patentuoti išradimų, reikia juos pagaminti ir įrodyti, kad atliks priskirtą funkciją. Šiuo atveju tai dažniausiai susiję su kosminiais skrydžiais, su žemės stebėjimu iš kosmoso. Tai yra tas praktinis elementas, kurio labai dažnai pritrūksta mūsų moksle. Kad ir tas mažasis palydovas. Studentai turėtų pradėti galvoti, kad ir Lietuvoje tokį projektą būtų galima sukurti. Taip pat jie galėtų tiesiogiai dalyvauti tame procese. Tai būtų geras akstinas susitikti su jaunuomene, studentais, įtraukti juos į mūsų – kosmonautų entuziastų – būrį.

Neseniai teko dalyvauti Tarptautinės astronautikos federacijos kongrese Čekijos sostinėje Prahoje. Per kongresą teko bendrauti su japonų universiteto atstovais, kurie šiuo metu rengia mažųjų palydovų misijos idėjų konkursą. Jie norėtų surinkti geriausias idėjas, atrasti, kuo mažieji palydovai galėtų būti naudingi visuomenei. Man pavyko tapti to konkurso regioniniu koordinatoriumi.

Konkurso idėjų pateikimo data baigiasi gruodžio 20 d. Tada mes surengsime keletą seminarų, diskusijų su VU, KTU, Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentais. Norėtume papasakoti, kas gi tie mažieji palydovai, kokios naudos jie galėtų atnešti, kaip jie galėtų būti pritaikyti mokymo procese.

Parengta pagal Lietuvos radijo laidą „Žinių amžius“

Vedėja Jolanta Jurkūnienė

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)