Kaip aptikti „planetas-klajūnes“, kuriose gali glaustis nežemiška gyvybė?  (1)

Naujausiais tyrimų duomenimis, tarpžvaigždinės planetos (vienišos kosmoso klajūnės be savosios žvaigždės) gyvybei gali būti tikras rojus. Tokie dangaus kūnai dažnai būna beveik nepastebimi, nes yra nepalyginamai blausesni už žvaigždes. Be to, arti jų nėra žvaigždžių, kurios jas apšviestų. Vis tik, kaip rodo naujausio tyrimo duomenys, šiuos pasaulius būtų įmanoma aptikti pagal jų skleidžiamą pašvaisčių švytėjimą.


Kaip ir visos kitos planetos, tarpžvaigždine erdve keliaujančios planetos-vienišės taip pat gimsta planetų sistemose. Tik jas iš „tėviškės erdvių“ aplink gimtąją žvaigždę vėliau išstumia tam tikri gravitaciniai „susistumdymai“. Tiesa, neatmetama galimybė, jog tarpžvaigždinės planetos yra ne kas kita, o tarpžvaigždinėje erdvėje savarankiškai susiformavusios sub-rudosios nykštukės. Kaip ten bebūtų, mokslininkams atrodo visai reali galimybė, jog tokių klajūnių viduje ar net paviršiuje gali egzistuoti gyvybė.

„Svarstoma, jog Žemės tipo „planetas-klajūnes“ galėtų gaubti itin tankus atmosferos šydas, sulaikantis sąlyginę planetų šilumą, – pasakoja Suomijos meteorologijos instituto Helsinkyje planetologas Heikis Vanhamakis (Heikki Vanhamaki). – Kitu atveju, jei tokios planetos turėtų dar ir palydovų, šių gravitacijos sukeliamos bangos ant planetos paviršiaus taipogi galėtų sukurti šiluminę energiją, tad po suledėjusiu „planetos-klajūnės“ paviršiumi galėtų tyvuliuoti net ir vandenynai.“

„Planetų medžiotojai“, mėgindami aptikti netiesioginį poveikį, kurį savo gimtajai žvaigždei daro egzoplanetos, yra išbandę įvairiausių metodų. Pamatyti pačias egzoplanetas yra neįmanoma – jos yra per mažos ir per blausios, jog būtų matomos teleskopais, esančiais ant arba virš Žemės.

Vienas iš būdų aptikti aplink kitas žvaigždes besisukančius pasaulius – vadinamasis radialinio greičio metodas. Jį taikant, mėginama užfiksuoti nežymų žvaigždės svyravimą, kurį sukelia aplink ją besisukančios planetos (ar planetų) gravitacija. Kitas būdas aptikti egzplanetas – fiksuoti momentus, vadinamus tranzitais. Tai epizodai, kuomet egzoplaneta atsiduria tarp stebėtojo bei žvaigždės ir labai nežymiai ją pritemdo.

Pastaruoju metu tarp mokslininkų populiarėja įsitikinimas, jog aplink tolimas žvaigždes skriejančius nežemiškos gyvybės pasaulius galima aptikti „užpelengavus“ jų pašvaisčių generuojamas radijo bangas. H. Vanhamakio skaičiavimu, toks metodas tiktų ir dairantis tarpžvaigždinių planetų.

Planetų pašvaistės susidaro, kai krūvį turinčios dalelės sąveikauja su magnetiniais laukais. Iš tarpžvaigždinių planetų sklindantis pašvaisčių švytėjimas paprastai susidaro dviem būdais: arba dėl to, jog šie pasauliai skrieja tarpžvaigždiniais plazmos debesimis, arba dėl „planetų-klajūnių“ mėnulių, skrodžiančių planetų-vienišių magnetinio lauko „sugautus“ plazmos debesų fragmentus.

Astronomas pastebėjo, jog su mėnuliais susiję pašvaisčių švytėjimai yra maždaug 100 sykių galingesni už švytėjimą, kylantį „planetai-klajūnei“ skrodžiant tarpžvaigždinę plazmą.

„Dėl mėnulių sukimosi aplink planetą, juos apgaubia elektrinis potencialas, – aiškina H. Vanhamakis. – Taip „įkrautas“ mėnulis skrodžiamo plazmos debesies daleles atakuoja elektronais, ir plazma ima skleisti radioaktyvų švytėjimą, kurį mes galime fiksuoti.“

Tad dabar egzistuojančiais ar netolimos ateities radijo teleskopais aptikti Jupiterio dydžio tarpžvaigždinę planetą „teoriškai gali būti įmanoma, tačiau itin mažai tikėtina, o matematiškai – galbūt net neįmanoma“, – reziumuoja H. Vanhamakis.

Vis tik, pastebi mokslininkas, itin palankiomis aplinkybėmis, radijo teleskopu „Square Kilometer Array“ būtų įmanoma aptikti kur kas galingesniu nei Jupiterio magnetiniu lauku pasižyminčią, labai arti didžiulį mėnulį turinčią „planetą-klajūnę“, skriejančią ne toliau kaip 185 šviesmečiai nuo Žemės. Astronomas prognozuoja, jog tokiu atstumu kosminėje erdvėje galėtų skrieti maždaug 2,8 tūkst. tarpžvaigždinių planetų.

„Mano gauti rezultatai byloja, jog vis tik egzistuoja šansai aptikti mėnulių sukeltą milžiniškos, maždaug 8 Jupiterių masės planetos-klajūnės švytėjimą, – priduria H. Vanhamakis. – Tačiau tie šansai yra labai menki.“

Aut. teisės: www.technologijos.lt
(1)
(0)
(1)

Komentarai (1)