Z.Butkevičius. Lietuvai grasina naujos erkių ligos: babezija ir erlichija  (2)

Kartais praverčia staigus smūgis kakton. Imi ir apsidairai. Šiaip gana skeptiškai žiūrėjau į gana didelę paniką, kurią įvairiausiais būdais kėlė ir kelia reklama ir farmacijos atstovai dėl erkių platinamų ligų. Gal dėl to, kad nuo basakojės vaikystės ir mane, ir mano draugus išbandė šimtai erkių. Ir nieko.

Na, vėliau, dažnėjant erkinio encefalito ar Laimo ligos atvejams, pasakydavau – gal nuo to laiko, kai baigėsi mūsų kaimo basakojės vaikystės, praradome imunitetą, lydėjusį žmoniją tūkstančius metų? Jei erkės būtų buvusios tokios baisios, turėjome išnykti.

Dėl laukinės gyvūnijos nė galvos nesukau – ten pusiausvyra yra beveik visada nusistovėjusi.

Sakykime, kad ir vilkų gyvenime. Vadoje vidutiniškai būna penki vilkiukai. Bet vasaros pabaigoje vilkai medžioklės mokslo mokytis išsiveda du tris. Kur dingo kiti? Žvirbliai užkapojo? Gal ir erkės ne vieną mažylį priveikė. Bet taip buvo ir bus. Ir erkės gyvens, ir vilkai.

O aš žiūriu – kelinta diena šuo guli vos ne paslikas. Ir šiaip nejudrus, dabar – visai apsnūdęs. Nei ėsti nebenori, nei į lauką tolėliau nuo namų eiti. Tylus įtarimas – jau senatvės link, ar nebus įsimetęs koks vėžys? Šunys tyliai kenčia, žodžiais nepasakys. Bet yra universali skausmo reakcija – kiečiau pamaigydamas nugarą, stuburą, krūtinę, pilvą rankų pirštais būtinai pajusi skausmo virpulį, jei tik kažkur yra jo židinys.

Išmėginau – nieko.

Pas veterinarą važiavau galvodamas, ar tai nebus paskutinė mano taksiuko kelionė. Nes žinojau – jei išsikerojęs vėžys, jokių operacijų nedarysiu. Tai tik gyvūno kankinimas ir vaidinimas – padariau, ką galėjau...

Nieko nepadarei, tik pratęsei kančią. Šuo rytdienos neplanuoja.

Taigi para – veterinarijos klinikoje, tyrimai. Ir išvada – erlichiozė. Erlichijos naikina baltuosius kraujo kūnelius. Jei kitos ligos neapipuolusios, jei liga neužleista, jei gyvūnėlis labai nenusilpęs – išgydoma.

Erlichiozės atvejų Lietuvoje kol kas užfiksuota palyginti nedaug. Ir su liga dažniau susiduria veterinarai – praktikai, o ne akademinės įstaigos.

- Daugiausia duomenų sukaupta JAV. Ne tik apie erlichiozę, bet ir apie kitas erkines ligas, - pasakoja veterinarijos gydytojas Vidas Kavaliauskis. – Ėmė sirgti ir gaišti Vietnamo kare dalyvavę tarnybiniai šunys. Likę gyvi užkratą parvežė namo, į JAV. O ten tyrimams buvo galima skirti milijonus dolerių.

Teisybę pasakius, man nesunku įsivaizduoti turtingą amerikietę, kuri nepagailės milijono laboratorijai, kad tik pagytų jos mylimas šunelis...

Kaip sakė V. Kavaliauskis, šiaip erlichijos – šiltųjų, tropinių, subtropinių kraštų gyventojos. Jų ten daugiausia, bet vietiniai žinduoliai nuo amžių prisitaikę. Dabar plinta ir kitur, nes po pasaulį plačiau važinėja ir žmonės, ir jų gyvūnėliai. Gydytojas prisimena: pažįstamas žmogus su savo šuneliu metus gyveno Turkijoje. Grįžo – o šuo – jau tikras ligonis. Kuo serga – sunku pasakyti. Iš pradžių kito veterinarijos gydytojo patarimu griebėsi antibiotikų, nes požymiai rodė chronišką rinitą, kitaip tariant slogą. Kol duodavo antibiotikų – lyg pagerėdavo, vos nutraukdavo kursą - ir vėl tas pat.

-Laboratorinių tyrimų priemonių ir metodikos dar neturėjome, - sakė V. Kavaliauskis. -Todėl apžiūrėjęs šunį ir sužinojęs jo istoriją pamėginau atspėti diagnozę, ėmėme gydyti nuo erlichiozės. Ir pataikėme. Taigi gydžiau nuo diagnozės, o ne nuo ligos... Dabar ligos nustatymo priemonės ir metodai visiems žinomi. Vaistai – irgi.

Tačiau erlichiozė dar nedažna. O štai maždaug nuo 2003 metų babeziozė plinta labai smarkiai.

Pavasarį, kai erkės būna pačios aktyviausios, V. Kavaliauskis per mėnesį turi apie 20 – 30 pacientų. Vasarą aprimsta, rudenį – ligonių vėl padaugėja, nes prieš žiemą erkės suaktyvėja.

Gaila, kad po pirmojo antpuolio liga vėl gali pasikartoti. Imunitetas neįgaunamas. V. Kavaliauskis turi pacientą, kuris jau trečius metus iš eilės kiekvieną pavasarį gauna babeziozę...

Babeziozė pas mus (ir aplinkiniuose kraštuose) – ne naujiena. Naujiena – susirgimų gausėjimo pliūpsnis. Ir štai čia susiduriame su klausimu – kodėl?

Pačioms erkėms nei erkinis encefalitas, nei Laimo liga, babeziozė ar erlichiozė – nė motais. Joms skaudžiausiai per pakinklius užduoda šaltos žiemos; jei sniego mažai – tikra pražūtis. Daugybė nebesulaukia pavasario. Praėjusi žiema buvo šalta, bet ir snieguota. Sniegas erkėms palankus – patalas. O šiaip jau turėjome virtinę gana švelnių žiemų, kurias erkės pergyvena nesunkiai. Taigi – natūralus skaičiaus padidėjimas dėl šylančio klimato. Kad jis mūsų platumose šyla jau tūkstančius metų, visi žinome. Nereikia laukti, kol pamiškių pievaitėse ims braidyti žirafos ir skabyti liepžiedžius.

Tačiau pirmoji tuos klimato pokyčius pamato įvairiausia smulkmė, tarkim, kad ir tie pirmuonys ar bakterijos, virusai. Paskiau atsiranda šiltųjų kraštų vabzdžių, dar po kiek laiko – ir visiems pastebimų padarų, pavyzdžiui, paukščių. Antai prieš 50 metų tie gražieji balandėliai, dabar sukantys lizdus vos ne visų mūsų miestų miestelių eglėse, kai jie ėmė perėti Pietų Lietuvoje, buvo dyvų dyvai. Dabar nukeliavo ir į Latviją, gal net Estijon. Užsigrūdino? Ne. Tiesiog gamta jiems leido čia įsikurti.

Baltaveidžiai broliai jėga, karu įveikę indėnus tik vėliau suprato, jog šautuvų nė nereikėjo – indėnai paskiau krito kaip rudens musės nuo ligų, kurias užnešė europiečiai ir prie kurių jau buvome pripratę.

Neturėtų kilti abejonių, jog į mūsų duris dažniau išgirsime stuksenimą ir iš pradžių nedrąsų balselį – „Labas, aš jūsų teta“. (Berods buvo toks rusų filmas). Tų tetulių bus ne viena. Dauguma jų išdrąsės ir ims šeimininkauti. Taigi galėčiau pasigirti, kad į mano namų duris jau pasibeldė tetulė erlichija, apie kurią dar visai neseniai nė girdėte nebuvau girdėjęs.

Mums kol kas pavojingiausias erkinis encefalitas, Laimo liga, bet jau kalbama (ir rašoma), kad žmonėse įsikuria babezijos ir erlichijos. Šios kol kas didesnių bėdų nepridaro. O kalbant apie tai, kodėl taip plinta erkiniai užkratai, dar verta prisiminti, kad ne tik klimato kaita kalta. Užkratus platina mūsų šunys ir katės. Sumitusi erkė tuos užkratus perduoda savo palikuonims. Šuo, turėdamas užkrato, gali ilgokai vaikščioti. Ir sveikut sveikutėlė it ridikiukas erkė, pasiurbusi jo kraujo, gauna ne tik maisto, bet ir premiją – užkratą, kurį šimtus kartų pagausina paleisdama į gyvenimą savo vaikučius. Šie, įsikibę į sveiką šunį, su seilėmis į jo kraują paleis užkrato dozę. Štai tau ir susirgimų geometrinė progresija.

Žygio prie Juodosios jūros dalyvis Alšis buvo išlandžiojęs visus Alšėnų apylinkių viksvynus, krūmynus, susirinko visų ten gyvenusių erkių užkratus. Ir nieko. Jo giminė taip nuo amžių gyveno. O štai Ukrainos stepėse jį pasigavo erkutė, turėjusi babezijų. Ir padovanojo. Tik per stebuklą Alšį pavyko išgelbėti.

Kai kas sako, kad norint sukelti babeziozę, erlichiozę ar kitokį erkinį susirgimą, erkė turi laikytis įsikibusi, išskirti seiles maždaug dvi paras.

Netikiu.

Maliarinis uodas tą padaro per kelias sekundes.

Smulkiau pokalbio su veterinarijos gydytoju V. Kavaliauskiu neatpasakoju dėl to, jog kiekvienas, užmetęs akį į šį rašinį, apie erkines ligas, simptomus, gydymą ras internete.

...Kačių augintojai turėtų teisę užpykti – kodėl nerašau apie jas, apie jų babezijas ar erlichijas?

Tai kad neturiu ką rašyti. Apie kačių erlichiozę neteko girdėti; babezioze suserga, bet kažkodėl rečiau nei šunys. Atrodo, ir perneša lengviau.

Kaip ten žmonės sako? Kiek gyvybių turi katė? Devynias?

Aut. teisės: Grynas.lt
Grynas.lt
Autoriai: Zenonas Butkevičius

(1)
(0)
(0)

Komentarai (2)