„Apollo 17“ pargabentose Mėnulio uolienose – stebėtinai daug vandens  (7)

Manyti, jog Mėnulis – išdžiuvęs it mumija, būtų ne visai teisinga. Po dulkėtu jo paviršiumi yra vandens – ir gana nemažai. Maža to, naujausios Mėnulio uolienų analizės duomenys rodo, jog jose vandens yra tiek pat, kiek ir viršutiniuose iš beveik išsilydžiusių uolienų sudarytuose Žemės mantijos sluoksniuose.

„Pastaruosius trejus metus geochemikai ir planetologai Mėnulyje itin aktyviai tyrinėjo ir ieškojo vandens turtingų teritorijų, – primena Kalifornijos technologijų instituto Pasadenoje specialistas Džonas Eileris (John Eiler). – Tačiau šio tyrimo rezultatai kvestionuoja visus ankstesnius tyrimus.“ 2008 m. Alberto Salas (Alberto Saal) iš Brauno universiteto (Rod Ailendas, JAV) su kolegomis mažyčiuose vulkaninio stiklo gabalėliuose, kuriuos iš Mėnulio pargabeno „Apollo 15” ir „Apollo 17” misijos, aptiko nedidelius vandens kiekius (santykiu 50 su 1 mln). Šie Mėnulio paviršiaus fragmentai susiformavo maždaug prieš 3 mlrd. metų, kai palydovo paviršiuje veikę ugnikalniai spjaudėsi lava. Tiesa, tyrėjų grupės atradimą daugelis mokslininkų tuomet vertino gana skeptiškai. Naujausia „stiklo rutuliukų“ iš Mėnulio analizė parodė, jog vandens šiuose Mėnulio uolienų fragmentuose yra bent dešimt kartų daugiau, nei buvo pranešta 2008-ųjų tyrimo ataskaitoje. Dabar vandens aptikta santykiu nuo 615 iki 1410 iš 1 mln. Viršutinių Žemės mantijos sluoksnių uolienose vandens santykis yra nuo 500 iki 1000 iš 1 mln. Šįkart Eriko Hauri vadovaujami tyrėjai iš Karnegio instituto (Vašingtonas, JAV) analizavo kitas uolienų fragmentų dalis, kurios vadinamos išsilydžiusiomis inkliuzijomis (angl. k. – „melt inclusions“). Tokių pasitaiko kadaise skystu būviu pasižymėjusiose uolienose. Išsilydžiusias inkliuzijas – ir jose kadaise atsidūrusį vandenį – nuo milžiniškų slėgio pokyčių ugnikalnių išsiveržimų metu apsaugojo uolienų kristalai, kuriuose minėti geologiniai mikrodariniai yra „įkalinti“.

Brauno universiteto baigiamojo kurso studentas Tomasas Vainraichas (Thomas Weinreich) „išnaršė“ tūkstančius stiklo fragmentų titano turtingo „oranžinio grunto“ mėginiuose, kuriuos Mėnulyje aptiko, surinko ir Žemėn pargabeno „Apollo 17” misijos astronautas Harisonas Šmitas (Harrison Schmitt). Mėginiuose pavyko aptikti dešimt išsilydžiusių inkliuzijų. Mokslininkai vandens molekules iš inkliuzijų išgavo cezio jonų lazerio spinduliu, o molekulių kiekį išmatavo masės spektrometru. Požymiai, jog Mėnulio uolienose apskritai yra vandens, yra gana netikėti bei prieštarauja Mėnulio formavimosi procesus aiškinusioms teorijoms. Iki šiol buvo manoma, jog prieš maždaug 4 mlrd. metų Marso dydžio dangaus kūnas rėžėsi į protožemę, išmušdamas didžiulį kiekį medžiagos, kuri vėliau „susibėgo“ į Mėnulį. O tokio kataklizmo metu visas uolienose, iš kurių susiformavo Mėnulis, buvęs vanduo turėjo išgaruoti. „Jei tokie vandens kiekiai yra viso Mėnulio paviršiaus uolienose, tuomet gerokai susvyruoja Tėjos susidūrimo su Žeme teorijos pamatai, – teigia A. Salas. – Kokiu būdu uolienose atsidūrė vanduo – klausimas, į kurį žmonėms dar reikės atsakyti.“

Anot Dž. Eilerio, nauji atradimai nereiškia, jog Mėnulis yra persisunkęs vandeniu nelyginant melionas. „Tie stiklo fragmentai Mėnulio grunte yra gana reti, – pabrėžia mokslininkas. – Jie nėra vyraujanti Mėnulio grunto sudedamoji dalis. Tad laikyti Mėnulį kūnu, kuriame yra apstu vandens, taipogi būtų neteisinga. Vis tik tai yra požymiai, jog Žemės palydove egzistuoja teritorijų, kuriose vandens yra.“

Priminsime, jog 2009 m. pabaigoje NASA zondas „Lunar Crater Observing and Sensing Satellite“ (LCROSS) 9 tūkst. km/h greičiu rėžėsi į kraterį, žiojintį netoli pietinio poliaus, o po planuoto smūgio nuo Mėnulio paviršiaus kartus su dulkėmis ir nuolaužomis pakilo mažiausiai 120 litrų sušalusio vandens.

Mokslininkai buvo linkę manyti, jog tokie sušalusio vandens telkiniai Mėnulio ašigaliuose yra išorinės kilmės ir į palydovą tą vandenį atnešė meteoritai ar kometos. Tačiau E. Hauri tyrimo rezultatai suponuoja kitą galimybę: galbūt ankstyvajame Mėnulio formavimosi periode vulkaniniai išsiveržimai galėjo suformuoti vandens turtingą debesį – laikiną atmosferą, iš kurios vandens dalelės kritulių pavidalu nusėdo ant Mėnulio paviršiaus ir sušalusios tamsiausiose bei šalčiausiose Mėnulio kertelėse išliko ligi pat šių dienų.

Anot A. Salo, kitas žingsnis šios krypties Mėnulio tyrimuose – įvertinti vandenilio izotopų sudėtį Mėnulio ašigalių lede ir ją palyginti su vulkaninės kilmės Mėnulio stiklo fragmentų sudėtimi. Jei sudėtys daugmaž panašios, tai reikštų, jog ledas Mėnulyje yra vulkaninės kilmės. Jei sudėtys reikšmingai skirtųsi, būtų labiau tikėtina, jog vandenį į Mėnulį atnešė meteoritai ir kometos.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (7)