Mirusio krionikos išradėjo kūnas taipogi užšaldytas (Video)  (5)

Klintono miestelyje (Mičiganas, JAV), iš pažiūros niekuo neišsiskiriančiame įstaigų pastate įrengta daugiau kaip šimtas didžiulių rezervuarų su skystu azotu, kuriuose taikiai plūduriuoja daugiau kaip šimtas krionikos eksperimento dalyvių. Prieš savo mirtį visi jie užpildė Krionikos instituto prašymus, kuriuose buvo pageidaujama po mirties jų kūnus užšaldyti, tikintis, jog vieną gražią dieną medikai disponuos technologijomis, kuriomis bus galima prikelti juos iš numirusiųjų. Kaip ir planuota, užšaldytųjų gretas papildys ir tik ką miręs krionikos (biologinių audinių užšaldymo) technologijos išradėjas Robertas Etingeris (Robert Ettinger).

Šių metų liepos 23-iąją dėl nenustatytų priežasčių anapilin iškeliavęs krionikos judėjimo pradininkas R. Etingeris ir pats tapo „ledinuku“. 92-iejų sulaukęs senolis Krionikos centre tarpinio poilsio atguls greta savo motinos Rėjos (Rhea), savo pirmosios žmonos Elein (Elaine) ir antrosios žmonos Mėjos (Mae) krionikos rezervuarų. Minimali skysto azoto kapo kaina – 28 tūkst. JAV dolerių.

Kitos krionika užsiimančios įstaigos ima ne mažiau 200 tūkst. JAV dolerių ir siūlo „neurokonservavimo“ paslaugą: vietoj to, kad būtų užšaldomas visas kūnas, užšaldomos tik klientų galvos. Tokios krioninio užšaldymo atmainos užmanymas – užšaldytose smegenyse likusią asmenybę ir prisiminimus ateityje perkelti į kompiuterį ar dirbtinį kūną. Pamenate portale publikuotą rašinį „Skaitmeninio nemirtingumo link. I dalis: sintetinį kūną įsigyti galėsime jau 2045-aisiais?“? Panašu, jog „neurokonservavimo“ atmaina orientuota būtent į tokio nemirtingumo trokštančiųjų segmentą.

R. Etingerį įkvėpė Nilo Džounso (Neil Jones) apsakymas „Džeimsono palydovas“ („The Jameson Satellite“). Kūrinyje pasakojama apie profesorių, kuris viską sutvarkė taip, kad po mirties negyvas jo kūnas būtų iškeltas į kosmosą. Ten po milijonų metų nė kiek nepasikeitusius palaikus aptiko robotizuotų žmonių rasė. Šie mirusio profesoriaus smegenis perkėlė į mechaninį kūną ir prikėlė jį naujam gyvenimui.

Ne mažiau svarbesnis įkvėpimo šaltinis R. Etingeriui buvo ir prancūzų biologo Žano Rostano (Jean Rostand) bandymai, kurių metu šis užšaldė ir atšildė varlės sėklą, nė kiek nepakeisdamas jos sudėties ir funkcionalumo. Ar mus galima prikelti iš mirusių mūsų kūnų, nežino niekas. Vis tik kriokonservavimas (angl. – „cryopreservation“) gyvūnijos pasaulyje yra egzistuojantis ir neišgalvotas fenomenas, kurio privalumais naudojasi ir modernioji medicina.

Nemažai gyvų sutvėrimų yra įvaldę gebėjimą ištverti nulinei artimas temperatūras, o šaltajam periodui pasibaigus – atšilti ir atgyti iš ledinio paralyžiaus. Mokslininkai smarkiai pasistūmėjo pirmyn, kai jiems medicininiais tikslais pavyko šaldymo būdu sėkmingai užkonservuoti gyvus audinius ir net ištisus žmogaus organus. „Juros periodo parko“ ir priešistorinės gyvybės gerbėjų nusivylimui, prikelti iš nebūties mamutų dar niekam nėra pavykę, nors apie tokias užmačias esame rašę.

Vaizdo siužetas apie Mičigane įkurtą Krionikos institutą. 

 

 

 


Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Saulius Žukauskas

(3)
(0)
(3)

Komentarai (5)