Ar vertikalūs miestų ūkiai išspręstų problemas, kurias sukėlė intensyvioji žemdirbystė?  (9)

Įsivaizduokite, sutikote gatvėje seną pažįstamą, o šis ir sako: „Stengiuosi gyventi ekologiškai.“ Tai, kad galbūt pamanėte, jog jūsų bičiulis rūšiuoja šiukšles, nenaudoja indų ploviklio, taupo vandenį ir elektrą, o gal perka specialiomis etiketėmis pažymėtą maistą, visai nereiškia, jog esate arti tiesos.

Jeigu vienam atrodo, jog norint savo gyvenimo būdą pavadinti darniu aplinkai užtenka atsisakyti keleto netikusių įpročių, tai kitas būtinai manys, jog šių žingsnių negana. Kol vieni apsiriboja tuo, kad plastikinį pirkinių maišelį pakeičia į medžiaginį, kiti keliasi gyventi į kaimą, namuose kepa duoną ir verda muilą. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Žodžiais „darnus“, „ekologiškas“ imama žongliruoti iki pasiutimo. Šiame žaidime įdomi maisto gavybos tema.

O kas toliau?

Akivaizdu, kad tradicinė, intensyvi žemdirbystė pamažu prieina liepto galą. Vis dažniau kalbama apie tokio ūkininkavimo keliamas problemas: miškų nykimą, nualintą dirvožemį, suardytą biologinę pusiausvyrą, taršą cheminėmis medžiagomis, vandens išteklių eikvojimą, didžiulių žemės plotų skurdinimą ir gausų, tačiau bevertį derlių. Ieškoma įvairių sprendimų. Kas keliasi į kaimus, kas imasi ekologinės žemdirbystės. Bėda tik viena: milijonų, gyvenančių miestuose, šitaip neišmaitinsi. O dar ir prognozuojama, kad iki 2050 m. miestuose gyvens apie 80 % pasaulio gyventojų, kurių skaičius išaugs iki 9 milijardų. 50 % padidėjusiam gyventojų skaičiui išmaitinti prireiks 10 mlrd. hektarų naujos žemės. Jei ir toliau bus ūkininkaujama tradiciniu būdu, ką valgysime?

Žemdirbystė be žemės

Atsakymą diktuoja Kolumbijos universiteto mikrobiologijos ir aplinkosaugos mokslų profesorius Dickson’as Despommier, 11 metų kartu su savo studentais audęs, anot jo, pasaulį turėsiančią pakeisti viziją, kuri praėjusių metų spalį pasirodė knygos „Vertikalus ūkis“ (angl. Vertical Farm) pavidalu. Profesorius siūlo ūkininkavimą perkelti į miestus, atplėšti nuo žemės ir iškelti į orą. Vertikalus ūkis – tai dangoraižis miesto centre, kurio aukštuose įkurti ne biurai ar apartamentai, bet daržovių „laukai“, vaismedžių sodai ar net viščiukų ferma. Kaip teigiama, šie miestų ūkiai išspręstų problemas, kurias sukėlė intensyvioji žemdirbystė, leistų atsigauti nualintiems žemės plotams, biologinei įvairovei, naudotų atsinaujinančius energijos išteklius, o mėlynasis planetos auksas būtų tausojamas įdarbinant lietaus vandenį.

Tokiame ūkyje nenaudojami nei herbicidai, nei pesticidai ar trąšos, nereikalinga ir tradicinė žemės ūkio technika, išskirianti gausų anglies dvideginio kiekį. Viskas labiau primena sterilią laboratoriją, o patys „ūkininkai“ čia – ne stambiapečiai vyrukai moliu apkibusiais guminiais batais, bet laibapirščiai mokslininkai baltais chalatais. Dirvožemis vertikaliame ūkyje nenaudojamas. Kad augalai sėkmingai augtų ir duotų derlių, jiems pakanka vandens ir jame ištirpusių mineralinių medžiagų, t. y. taikoma hidroponika. Eksperimentuojama ir su dirbtiniu apšvietimu, pasitelkiamos kitos modernios technologijos.

Daug maisto mažoje teritorijoje

„Visam Niujorkui pamaitinti užtektų 160 tokių pastatų“, – teigia profesorius D. Despommier. Vertikalaus ūkio šalininkai nesuka sau galvų dėl didesnio nei įprasta maistingųjų medžiagų kiekio, duodamo augalams. Jiems aktualiau – didėjančios gamybos apimtys ir tai, kad 30 aukštų pastate būtų galima išauginti maisto 50 tūkst. žmonių. Siekis pagaminti maisto kuo didesniam skaičiui vartotojų išnaudojant kuo mažiau teritorijos ir garantuojant produkcijos lokalumą, šitaip sumažinant arba visai panaikinant su maisto pervežimu susijusias aplinkosaugos problemas, buvo viena pagrindinių vertikalaus ūkio modelio sukūrimo priežasčių.

Anot profesoriaus, vertikalūs ūkiai suteiktų miestams daugiau savarankiškumo, šio modelio teikiamus privalumus turėtų įvertinti tokios šalys, kaip Islandija, kur gamtinės sąlygos atšiaurios, ar žemė miestuose yra aukso vertės, o norinčiųjų valgyti yra milijonai, kaip Indijos, Kinijos ar Japonijos metropoliai.

Tampa tikrove

Vertikalūs ūkiai vadinami moderniu ir darniu ūkininkavimo modeliu, patenkinsiančiu visus ateities miesto gyventojų poreikius ir nedarysiančiu žalos aplinkai. „Pasaulis taptų geresne vieta, jei imtumės vertikalaus ūkininkavimo“, – savo idėja tiki profesorius D. Despommier. Juo tiki ir olandai. Nors PlantLab statybos Olandijoje dar nebaigtos, tačiau pirmosios daržovės čia jau auginamos.

Eksperimentuojant su dirbtiniu LED apšvietimu, taikant tiksliai nustatytą šviesos dažnį matomame raudoname ir mėlyname spektre, olandams jau pavyko padidinti derlingumą net tris kartus. Korėjiečiai ir japonai taip pat tiki. Seule šių metų kovą buvo atidarytas trijų aukštų vertikalus ūkis, kuriame naudojant LED apšvietimą daugiausiai auginamos lapinės daržovės, čia pat siekiama pradėti auginti ir žuvis, Kijote įsikūrusiame keturių aukštų angaro tipo ūkyje bandomos įvairiausios automatinio auginimo technologijos. O kas gi tuomet netiki?

Gyvenimas mieste – ne kliūtis

Netiki tie, kurie mano, jog gamtos nepergudrausi, o pats darniausias ir ekologiškiausias būdas gauti maisto yra patiems jo užsiauginti. Net ir tada, kai gyveni mieste, neturi žemės, nemoki nei kasti, nei sėti. Juk nėra padėties be išeities, o labai norint ir meškas cirke šokdint išmokoma. Optimistai, nepanorę pasiduoti varžančioms miestų sąlygoms, rado sprendimą – dalijimąsi žeme. Šis nesavanaudiškos ir savanoriškos žmogaus veiklos reiškinys veikia tarsi priešnuodis susiskaldžiusiai ir susvetimėjusiai visuomenei, paskendusiai begaliniame vartojime. Turintieji dirbamos žemės lopinėlį, tačiau nesuspėjantys, o gal jau ir nebeturintys jėgų jame suktis geranoriškai pasidalina juo su tais, kurie trykšta noru, tačiau neturi galimybių veisti savo daržo ar sodo. Žemės turėtojas naudos nesiekia, jis dalijasi iš idėjos, tikėdamas, jog veikdami drauge žmonės gali pasiekti kur kas daugiau nei po vieną.

Grįžta prie žemės

Dalijimosi žeme virusas sparčiai plinta Europoje ir vis labiau panašėja į judėjimą, vienijantį tuos, kuriems nusibodo būti stambiųjų maisto gamintojų įkaitais, skatinamais be saiko vartoti neaišku ką ir iš kur. Viskas prasidėjo Anglijoje, 2009-aisiais, žurnalisto, populiaraus kulinarinės programos vedėjo ir sveiko maisto entuziasto Hugh Fearnley Whittingstall galvoje. Pasinaudojus televizija, jam pavyko įkvėpti miestiečius imtis daržininkystės, o kad idėja sėkmingai virstų tikrove, buvo sukurta interneto svetainė, kurioje norintys auginti, susitinka su norinčiais pasidalyti savo žeme, patarti ar pamokyti. Dalijimosi žeme (angl. landshare) tinklalapis nuo 2009-ųjų išaugo į daugiau nei 60 000 augintojų, besidalijančių ar tiesiog norinčiųjų padėti, bendruomenę. Žmonės vieni su kitais dalijasi ne tik žeme, išaugintu derliumi, žiniomis ir patarimais, bet ir savo laiku, jei daugiau nieko pasiūlyti negali.

Kalbama, jog dalijimasis žeme jau keičia visuomenės požiūrį į saugesnio ir sveikesnio maisto prieinamumą. Jis pasiekiamas, įmanomas, užtenka tik nustoti jaustis nieko padaryti negalinčiomis, didžiųjų nuodijamomis aukomis ir imti veikti drauge. Kuris iš šių būdų atrodo darnesnis, teiskime patys, juk abu dabinasi šiuo populiariu žodžiu. Pasitikėti naujausiais mokslo išradimais ir atiduoti savo gyvenimą į žmonių baltais chalatais rankas ar grįžti prie tūkstantmečių patikrinto gyvenimo būdo ir būti atsakingam už kiekvieną savo veiksmą – kiekvienam spręsti pagal savo būdą.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    O nesinorėtų... 8
  • Ta akimirka žavinga
    Sandriškių ąžuolas 10
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    H. Radauskas. Po rudens medžiu 11
  • Miškas ir mes
    Valstybiniai miškai po vėtrų – nepalūžę 12
    N. Petrošiūtė. Užaugo kartu su miškais 16
    Kas naujo pasaulyje 23
  • Pokyčių verpetuose
    V. Skafaru. Darnios žemdirbystės keliai 24
    D. Augutis. Miškas – bioįvairovės prieglobstis 27
  • Savas miškas
    V. Ribikauskas. Vėl metas prisiminti savo miškus 30
  • Pažintis
    L. Juodvalkienė. Pomėgis papildo profesiją 33
  • Baldai
    S. Stonkienė. Vidaus rinka – krizės gniaužtuose 36
  • Medis versle
    Skelbimai 40
  • Technika
    Nauja technika – didesnės galimybės 46
    Panašu į kraujo tyrimus 48
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Paskutinis mano briedis 50
  • Knygų lentyna
    B. Kačkus. Medžiotojų vaišės: valgiai ir gėrimai 53
  • Mūsų žosmė
    Apie hibridus 53
  • Pirma buvo žodis
    A. Guščius. Kaip gyvename Lietuvoje? 54
  • Būkime sveiki
    D. Červokienė. Kol dar vilnija viržių žiedai 56
  • Laisvalaikis
    I. Požėlienė. Į Australiją – nepakartojamų įspūdžių 58
  • Medis ir aplinka
    N. Petrošiūtė. Skrydis pakirptais sparnais 62
  • Miško pavilioti
    V. Kasperavičius. Tiltų miškuose – jotvingis nuo Metelių 64
  • Mano medis
    R. P. Vaitiekūnas: svarbiausi impulsai kūrybai – tikrovė ir gamta 68
  • Juokai 69

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Žurnalas
Autoriai: Viktorija Skafaru

(3)
(0)
(2)

Komentarai (9)