Plačiai paplitusi nuomonė, jog Žemėje karaliavusius dinozaurus prieš maždaug 60 mln. metų nuo planetos paviršiaus nušlavė iš kosmoso pragarmių atklydęs didžiulis uolų luitas. Tačiau Prinstono universiteto mokslininkai šia teoriją nusiteikę palaidoti. Naujausio jų tyrimo rezultatai byloja, jog kosminį dinozaurų žudiką aplenkė nepalyginamai žiauresnis vietinis „budelis“ – Indijos pusiasalyje išsiveržęs trijų Prancūzijų dydžio superugnikalnis. Vaizdžiai tariant, meteoritas atliko tik vargu ar reikalingo „kontrolinio šūvio“ funkciją.

G. Keler vadovaujama tyrėjų grupė Indijos nuosėdinėse uolienose aptiko ir meteoritų bombardavimo požymių. Žurnalo „Earth and Planetary Science Letters“ spalio numeryje rašoma, jog meteoritų smūgių laikmetis taipogi sutampa su masinio gyvybės išmirimo periodu. Tačiau tai gali reikšti, jog meteoritai galėjo tik pribaigti paskutinius gyvybės likučius, stebuklingu būdu išgyvenusius Dekano Trapų pragarą Žemėje.

Remdamiesi Megalajos (Meghalaya) provincijoje (Indija), maždaug už maždaug 950 km į rytus nuo Dekano Trapų rastomis nuosėdomis, mokslininkai priėjo išvadą, jog Žemė tuo metu buvo reto atšiaurumo vieta, kurią niokojo rūgštūs lietūs ir didžiuliai globalinės temperatūros svyravimai.

Anot G. Keler, Prinstono universiteto mokslininkų atradimai pagaliau galėtų užmarštin ištremti plačiai paplitusią teoriją, kurioje postuluojama, jog kreidos-terciaro periodo masinis rūšių išnykimas (siejamas su dinozaurų išmirimu) buvo sukeltas vien tik gigantiško meteorito, kuris į Žemę rėžėsi dabartinės Meksikos apylinkėse.

Meteorito smūgis, kuris, kaip manoma, Žemėn galėjo smogti maždaug antrosios Dekano aktyvumo fazės laikotarpiu, buvo 2 mln. sykių galingesnis už vandenilinės bombos sprogimą ir į atmosferą pakėlė nepaprastai daug dulkių – neva būtent tai planetoje išprovokavo radikalius klimato pokyčius ir masinį išmirimą.

„Mūsų tyrimai Megalajoje ir Dekano Trapuose pateikė tiesiogines sąsajas tarp masinio rūšių išnykimo ir Dekano vulkaninių procesų“, – tvirtina G. Keler. – Mums pavyko pademonstruoti aiškų priežasties ir pasekmės sąryšį, bylojantį, jog galingi vulkaniniai išsiveržimai buvo kur kas pragaištingesni nei buvo manoma iki šiol, ir kreidos-terciaro periodo masinis rūšių išnykimą sukėlė būtent jie, o ne meteoritai. Meteorito vaidmuo čia jau buvo bereikšmis: nuosėdos rodo, jog aplinkos nestabilumą pirmiausiai lėmė didžiuliai Dekano periodo vulkaniniai išsiveržimai, tad nukritęs meteoritas galėjo pakenkti jau tik gyvybės likučiams – kur kas didesnį kataklizmą išgyvenusioms rūšims. Kitaip tariant, gyvybė Žemėje išgyveno dvigubą mirtiną smūgį.“

Masinį išmirimą sukėlusių superugnikalnių išsiveržimų Žemės istorijoje būta ir anksčiau. Maždaug prieš metus informavome apie naujus mokslininkų argumentų, leidžiančius manyti, kad prieš 251 milijoną metų išsiveržęs ugnikalnis šiaurinėje Sibiro dalyje (Rusija) galėjo sukelti didžiausią floros ir faunos rūšių išnykimą mūsų planetos istorijoje. Jo metu žuvo apie 95 procentus jūros ir 70 procentų sausumos gyvybės.

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com

Komentarai (6)