Beprotiškiausi eksperimentai. Šlapimtakių kateteriu – sau į širdį  (2)

Šiame straipsnyje aprašomas medicininis eksperimentas – beprotiškai drąsios ar netgi nutrūktgalviškos medicinos pavyzdys. Visgi toks eksperimento atlikimo būdas yra vertas įrašo istorijoje, nes tai yra vienas iš retų medikų pasiaukojimo žmonijai pavyzdžių, nepaisant grėsmės savai gyvybei.

Werneris Forssmannas (g. 1904 m.) mediciną studijavo Friedrich-Wilhelm universitete Berlyne, kur jo dėstytojai buvo kiekvienam kardiologui žinomo Adolfo Ficko sūnus prof. R. Fickas bei prof. R. Kopschas, W. Forssmannui įskiepijęs idėją nežalojant kūno kraujagyslėmis pasiekti širdį. Vėliau gydytojo vaizduotę dar labiau sužadino sena iliustracija, kurioje pavaizduota, kaip širdis pasiekiama per jungo veną – tiesa, toks bandymas buvo atliktas su arkliu. W. Forssmannas tikėjosi, kad toks priėjimo prie širdies būdas padėtų tiesiogiai matuoti kraujospūdį, pernešti vaistus ar kontrastinę medžiagą radiologiniam tyrimui. Teoriškai sudaręs gerą eksperimento planą, W. Forssmannas pasiūlė jį savo ligoninės – Auguste-Victoria-Heim – antrojo chirurgijos skyriaus vadovui dr. Richardui Schneideriui. Pastarasis planą atmetė tvirtindamas, kad negali leisti eksperimentuoti mažame skyriuje ir pasiūlė eksperimentuoti su gyvūnais. Tuomet W. Forssmannas pasisiūlė eksperimentuoti su savimi, bet vadovas tai uždraudė baimindamasis dėl jauno gydytojo saugumo. Todėl W. Forssmannas pasirinko aplinkinį kelią ir savo planu pasidalijo su vyriausiąja skyriaus slauge Gerda Ditzen – jos pagalba buvo būtina, mat ji prižiūrėjo procedūrai būtinus chirurginius instrumentus. Po kiek laiko slaugė buvo visiškai įtikinta, bet ji sutiko su sąlyga, kad pirmasis širdies kateterizavimo eksperimentas bus atliktas su ja. Eksperimento dieną, 1929 metų vasarą, W. Forssmannas paaiškino slaugei, kad jai reikės atsigulti ant operacinio stalo, kad dėl anestezijos poveikio ji neišsitrauktų kateterio ir prie stalo gerai pritvirtino jos rankas ir kojas, o vėliau nepastebimai susileido vietinių anestetinių vaistų į savo kairę ranką ir toliau slaugės ranką tariamai ruošė operacijai. Pajutęs nuskausminamąjį poveikį, jis įsipjovė ranką ir į veną 30 cm įstūmė šlapimo takų kateterį, tuomet atrišo slaugę ir paprašė paruošti darbui rentgenologus. G. Ditzen tik tuomet suprato, kad buvo apgauta ir eksperimentas bus atliekamas ne su ja. Rentgeno kabinete slaugė Eva pastatė W. Forssmanną už fluoroskopo. Tuomet į rentgeno kabinetą įsiveržęs gydytojo draugas Peteris Romeisas bandė ištraukti kateterį iš rankos, bet W. Forssmannas jį įveikė. Evai prilaikant veidrodį W. Forssmannas galėjo matyti rentgenologinį savo kairės rankos ir krūtinės vaizdą. Pasiekus 60 cm ribą medikas galėjo matyti kateterio galiuką patekus į širdies skilvelį – lygiai, kaip ir buvo tikėtasi. Kateterio pozicija buvo užfiksuota ir rentgeno nuotraukoje.

Vos atsigavus po susijaudinimo dėl tokios sėkmės W. Forssmannui teko stoti ant kilimėlio priešais skyriaus vadovą, kuris neslėpė savo pykčio, tačiau atlėgo pamatęs eksperimento rezultatus ir leido pakartoti eksperimentą su mirtinai sergančia moterimi – W. Forssmannas kateteriu tiesiai į širdį jai suleido vaistų, kurie suveikė efektyviau nei suleidžiant standartiniu intraveniniu būdu. Skrodimo metu nustatyta, kad kateteris pasiekė dešinįjį skilvelį ir buvo nuspręsta, kad kateteriu galima per veną pasiekti širdį be fluoroskopinės kontrolės.

Vėliau, publikavus tyrimo rezultatus, jais susidomėjo žiniasklaida, o kilus triukšmui, naujasis W. Forssmanno vadovas prof. dr. F. Sauerbruchas paragino su savimi eksperimentavusį gydytoją trauktis iš ligoninės, nes, neva, jis nebuvo gavęs vadovo asmeninio leidimo eksperimentuoti. Bent jau tokia buvo oficiali atleidimo priežastis.

Jaunasis gydytojas buvo priimtas į Ebers-walde ligoninę, kur toliau eksperimentavo su triušiais ir šunimis bei atliko širdies vizualizaciją panaudojant kontrastinę medžiagą. Tačiau nepamiršo eksperimentuoti ir su savimi – iš viso jis savo širdį kateterizavo 9 kartus ir tapo vienu iš garsiausių kardiologijos pionierių: pirmas kateterizavo širdį su fluoroskopine kontrole ir be jos, pirmasis taikė intervencinę širdies kateterizavimo terapiją.

Dar trejus metus genialusis kardiologas ne kartą keitė darbo vietą, kol galų gale Mainco miesto ligoninėje sutiko dr. Elsbet Engel, kuri 1933 metais tapo jo žmona. Tiesa, vyras ir žmona dirbti vienoje vietoje negalėjo, todėl abu paliko ligoninę Maince ir persikėlė į Berlyną, kur W. Forssmannas pradėjo savo urologo karjerą Rudolf-Virchow ligoninėje ir iki pokario nebegrįžo prie kardiologijos bei netgi buvo praradęs viltį, kad širdies kateterizavimas ir širdies angiografija kada nors apskritai bus taikomi medicinoje.

Medikas labai nustebo, kai apie 1950 metus sužinojo, jog Bazelio ligoninės pediatrijos skyriuje veikia širdies kateterizavimo laboratorija, vėliau jis buvo pakviestas sakyti Vokietijos širdies ir kraujagyslių tyrimų bendruomenės suvažiavimo atidarymo kalbą, o 1954 metais Vokietijos mokslų akademijoje buvo apdovanotas Leibnico medaliu.

1956 metų spalio 11 dieną, besėdint su draugais vietinėje kavinėje, atskubėjo žmona, kuri susijaudinusi paprašė kuo skubiau grįžti į namus, nes ką tik skambino moteris, kalbėjusi su užsienietišku akcentu ir kažką minėjusi apie Nobelio premiją bei žadėjusi netrukus perskambinti. Ji iš tiesų perskambino ir paprašė jau kitą dieną duoti interviu, tačiau gydytojas atsisakė. O kitą dieną W. Forssmannas gavo laišką iš Karolinska universiteto su prašymu atsiųsti 13 × 18 cm formato nuotrauką.

1956 metų spalio 18 dieną W. Forssmannas iš pat ryto operavo tris inkstų ligomis sirgusius pacientus, o vos pabaigus, į operacinę įėjo ligoninės vadovas ir spausdamas ranką pareiškė, kad nori būti pirmasis, pasveikinęs laimėjus tų metų Nobelio premiją.

Ši gyvenimo istorija yra puiki iliustracija, parodanti, kad medikai, norėdami patikrinti savo idėjų ir hipotezių teisingumą, gali būti ne tik negailestingi, nežmoniški ir neetiški kitų žmonių atžvilgiu – lygiai taip pat siekdami patikrinti savo idėjas jie būna negailestingi ir sau.

Aut. teisės: delfi.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)

Susijusios žymos: