Beprotiškiausi eksperimentai. Eksperimentinės mirtys nuo sifilio  (0)

Turbūt pats rimčiausiais XX a. medicininis skandalas kilo dėl vadinamojo Tuskegee sifilio tyrimo. Mokslininkai 40 metų – nuo 1932 iki 1972 metų – stebėjo, kaip nuo sifilio miršta 400 juodaodžių, nors moksliniu požiūriu eksperimentas buvo visiškai bevertis.

1932 metais JAV Visuomenės sveikatos tarnyba pradėjo eksperimentą Alabamos valstijoje. Eksperimento tikslas buvo stebėti juodaodžių vyrų natūralią negydomo latentinio sifilio eigą. Tiriamojoje grupėje buvo 400 sifiliu sergančių vyrų, o kontrolinėje grupėje – 200 sveikų vyrų.

Pirmoji tyrimo ataskaita buvo publikuota 1936 metais, vėliau publikacijos buvo leidžiamos kartą per 3-4 metai iki 1960 metų. 6 dešimtmečio pradžioje, kai penicilinas tapo lengvai prieinamas ir buvo pirmo pasirinkimo gydymo nuo sifilio priemonė, tyrimo vykdytojai tiriamiesiems šio gydymo nesiūlė, o kai kuriais atvejais netgi ėmėsi veiksmų, dėl kurių tiriamieji savo iniciatyva negalėjo pradėti gydytis. 1969 metais JAV Ligų kontrolės centro komitetas, apsvarstęs tyrimo eigą, nusprendė, kad eksperimentą reikėtų tęsti. Ir tik 1972 metais, kai tyrimas buvo aprašytas ne mokslinėje žiniasklaidoje, JAV Sveikatos, švietimo ir gerovės departamentas tyrimą nutraukė.

Tyrimo pabaigoje iš pradinės tiriamosios grupės buvo likę 72 išgyvenusieji, skirtingų šaltinių duomenimis nuo 28 iki daugiau nei 100 tiriamųjų mirė dėl sunkių sifilitinių pakitimų.

Priežastis – rasizmas

Nors, žvelgiant iš šiandienos pozicijų, toks medikų žvėriškumas yra sunkiai suvokiamas, įvertinus tuo metu vyravusias rasizmo teorijas, tyrėjų motyvus galima suprasti kur kas lengviau.

XX a. pradžioje amerikiečių rasizmo varikliu tapo socialinis darvinizmas. Anuomet mokslininkai tvirtindavo, kad panaikinus vergiją juodaodžiai – iš prigimties primityvūs žmonės – negalėjo asimiliuotis į sudėtingą baltųjų visuomenę; kad juodaodžių rasė Amerikoje neišvengiamai išnyks; kad juodaodžiams, turintiems stipresnį polinkį į ligas ir nusikalstamumą, negali padėti nei išsilavinimas, nei filantropija. Socialinio darvinizmo šalininkai tvirtino, kad juodaodžių rasėje Amerikoje yra prasidėjęs degeneracinis evoliucijos procesas.

Sociologams ir antropologams beveik vienbalsiai pritarė ir medikai – jie tvirtino, kad dėl vergijos panaikinimo juodųjų žmonių populiacija suprastėjo ir psichiniu, ir moraliniu, ir fiziniu požiūriu. Vieno mediko prisiminimuose rašoma: „Dorybė negrams yra tarsi angelų apsireiškimai – pasitaiko labai retai ir nedideliais kiekiais. Per 16 praktikos metų dar neteko tirti nekaltos vyresnės nei 14 metų negrės“.

Kiti medikai tvirtino, kad afroamerikiečių smegenų pilkoji medžiaga savo išsivystymu bent 1000 metų atsilieka nuo baltaodžių, jų genitalijos išsivysčiusios per daug gerai. Dėl to, neva, juodaodžiai vyrai buvo linkę sanguliauti su baltosiomis moterimis.

Taip pat buvo tvirtinama, kad dėl moralės stokos, nestabilių šeimų ir barbariškų tendencijų juodaodžių populiacijoje labai dažnai sergama venerinėmis ligomis – vieno mediko tvirtinimu, daugiau nei 50 proc. vyresnių nei 25 metų juodaodžių serga sifiliu.

Eksperimento eiga

Pradėjus eksperimentą jo vykdytojai susidūrė su pirmaisiais sunkumais: nors buvo numatyta, kad tyrime dalyvauti bus kviečiami tik vyrai nuo 25 iki 60 metų, tačiau ieškant tiriamųjų pagal šiuos kriterijus žmonės bijojo dalyvauti tyrime, nes baiminosi, kad bus ne savo noru įrašyti į kariuomenę. Dėl to tyrime buvo ir kitokio amžiaus, ir kitos lyties dalyvių. Be to, tiriamųjų grupę rinkę medikai reiškė savo nepasitenkinimą dėl netikėtai mažo sergamumo sifiliu dažnio – vietoje planuotų daugiau nei pusės juodaodžių, sifiliu sirgo mažiau nei 20 proc., be to, nemaža dalis jų jau buvo apsigydę, jų simptomai buvo prastai išreikšti, o tai vėlgi kėlė medikų nepasitenkinimą, mat reikėjo atlikinėti Wassermanno testą ligai nustatyti.

Visgi vėliau medikai pradėjo aiškinti, kad atrinkinėjami vyrai, kurie pagal naują programą būtų gydomi nuo sifilio – niekam nebuvo sakoma, kad eksperimento tikslas yra priešingas, negydyti nuo sifilio.

Tiriamųjų susidomėjimą ir tolesnį dalyvavimą tyrime buvo galima išlaikyti tik imituojant gydymą: daugumai vyrų buvo duodamas gyvsidabrio tepalas, kuris, kaip nustatyta, sifilio neveikė, arba aspirino tabletės, o kai kuriems jauniems vyrams – akivaizdžiai per mažos veiksmingo neoarsfenamino dozės.

Paskutinė eksperimente numatyta procedūra buvo spinalinė (stuburo) punkcija – labai skausminga ir neretai sukelianti komplikacijų procedūra, kurios tikslas buvo nustatyti, ar tiriamieji sirgo sifilio neurologine forma. Tiriamiesiems buvo aiškinama, kad tai yra „specialus gydymo būdas“.

„Kaip suprantu, vėliau tie pacientai mums bus nebeįdomūs tol, kol nenumirs“, - laiške kolegai rašė vienas iš tyrimo vykdytojų. Tyrimą atlikinėję medikai buvo tikri, kad eksperimento rezultatus moksliškai patvirtinti gali tik autopsijų duomenys.

Dauguma tiriamųjų, jiems paaiškinus, kad norima atlikti spinalinę punkciją, ryžtingai pasipriešindavo, todėl medikai vėlgi imdavosi apgaulės – tvirtindavo, kad tokia procedūra sustiprins jų reprodukcinius gebėjimus.

Galų gale, kai tiriamųjų sveikata tiek pablogėdavo, kad jie negalėdavo atvykti į ligoninę, tyrimo vykdytojai pasiūlydavo jiems padengti laidojimo išlaidas – po 50 dolerių kiekvienam. O tai buvo labai stipriai motyvuojantis veiksnys, nes juodaodžiams, gyvenusiems kaimo vietovėse, paskutinės apeigos buvo labai svarbios kultūriniu požiūriu.

Nepaisant medikų pastangų, nemaža jų „stebėjimo“ plano dalis nuėjo šuniui ant uodegos – iki 1952 metų, kai penicilinas buvo nesunkiai prieinamas vaistas, juo buvo gydęsi 30 proc. tiriamųjų, nors tik 7,5 proc. vartotos vaisto dozės vertinamos kaip pakankamos ligai įveikti.

Be to, kelis tiriamuosius Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo kariuomenė – šauktiniais tapusiems juodaodžiams buvo nedelsiant pradėta gydymo nuo sifilio programa.

Tyrimo pabaiga

1972 metais Sveikatos, švietimo ir gerovės departamentas dėl žiniasklaidos kritikos sudarė Tuskegee sifilio tyrimo vertinimo tarybą, kurioje iš devynių narių penketas buvo afroamerikiečiai. Taryba sprendė tyrimo etiškumo klausimus: ar etiška buvo pradėti tyrimą 1932 metais, ar tyrimo dalyviai suteikė savo informuotą sutikimą dalyvauti tyrime, ar etiška buvo negydyti tiriamųjų kai šeštame dešimtmetyje išplito penicilinas. Taryba taip pat sprendė, ar tyrimą reikia nutraukti.

Galutinėje tyrimo išvadoje nurodoma, kad tyrimas buvo atliktas nusižengiant fundamentaliems eksperimento tikslų ir vykdymo principams, o vykdytojų siekis negydyti tiriamųjų penicilinu buvo nurodytas kaip pagrindinė etinė eksperimento klaida. Visgi išvadoje neužsiminta, kad pagrindinė eksperimento klaida buvo ne siekis gydyti, o noras stebėti natūralią sifilio eigą iki tiriamųjų mirties.

Vertinant šiuolaikiniu požiūriu, Tuskegee sifilio tyrimas visuomenei pateikė daugiau duomenų apie rasizmo patologiją nei apie sifilio patologiją. Mokslininkų smalsumas šiuo atveju buvo svarbesnis motyvas nei noras tirti patologinio proceso eigą.

Aut. teisės: delfi.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)