Teorinė fantastika: kas nutiktų šaudant kosmose?  (4)

Bedeguoniame kosmoso vakuume ugnis nedega, bet šaudyti būtų įmanoma. Šiuolaikinėse kulkose jau yra oksidanto – junginio, kuris sukeltų parako sprogimą, taigi, kulką iš šautuvo vamzdžio galima būtų paleisti bet kurioje Visatos vietoje. Tam nereikalingas atmosferos deguonis, rašo lifeslittlemysteries.com.

Vienintelis skirtumas, kurį pastebėtumėte po nuleistuko paspaudimo Žemėje ir kosmose – tai dūmų kamuolys. Kosmose „tai būtų nuo ginklo vamzdžio galo besiplečiantis dūmų rutulys“, – sakė smūginius kraterius tiriantis Brown universiteto (JAV) astronomas Peteris Schultzas.

Esant galimybei iššauti kosmose, galima prigalvoti visokiausių absurdiškų scenarijų.

Įsivaizduokite, kad sklandote kosminiame tarpgalaktiniame vakuume – tik jūs, jūsų šautuvas, o jame – vienas šovinys. Turite du pasirinkimus. Arba praleisti visą amžinybę bandant susivokti kaip ten atsiradote, arba sušaudyti prakeiktą kosmosą.

Jei pasirinksite antrą galimybę, Niutono trečiasis dėsnis nurodo, kad jėga, veikianti kulką, tokia pačia, bet priešingos krypties jėga paveiks ginklą, o jei ginklo nepaleisite iš rankų – jus taip pat. Tarpgalaktinėje erdvėje atomų, į kuriuos būtų galima atsiremti, yra labai nedaug, taigi, pradėsite judėti atgal (nors vargu ar tai suprasite).Jeigu kulka iš šautuvo vamzdžio išlėks, tarkim, 1000 metrų per sekundę greičiu, jūs – nes jūsų svoris yra gerokai didesnis – priešinga kryptimi judėtumėte vos kelių centimetrų per sekundę greičiu.

Iššauta kulka skrietų amžinai. „Kulka niekada nesustotų, nes Visata plečiasi greičiau nei kulka galėtų pasiekti bent kiek masyvesnį kūną“, sakė Harvardo universitete (HAV) ir SETI institute dirbantis Matijas Cukas. Jeigu Visata nesiplėstų, tai vienas ar du atomai, kulkos sutinkami kiekviename kubiniame centimetre beveik idealiomis tarpgalaktinio vakuumo sąlygomis kulką sustabdytų maždaug už 10 milijonų šviesmečių.

Visata plečiasi maždaug 73 km/s megaparseke (maždaug 3 mln. šviesmečių atstume – vidutiniame nuotolyje tarp dviejų galaktikų). Anot M. Cuko, tai reiškia, jog medžiaga, esanti už 40 000 – 50 000 šviesmečių nuo kulkos, nuo jos judėtų tokiu pačiu greičiu, kaip ir pati kulka, taigi, būtų niekada nepasiekiama. Per visą Visatos ateitį kulka galėtų pasiekti tik tuos atomus, kurie šūvio metu nuo jos būtų nutolę ne didesniu nei 40 000 šviesmečių atstumu.

Lygiai taip pat tarpgalaktinėje erdvėje amžinai klajotumėte ir jūs.

Ginklai iš tiesų kartais gabenami į kosmosą, nors tarpgalaktinės erdvės jie ir nepasiekia. Jau kelis dešimtmečius Rusijos kosmonautų išlikimo rinkinio būtina dalis yra ginklas. Ilgą laiką (padėtis pasikeitė gana neseniai) tai buvo ne šiaip sau šautuvas, o „prabangus universalus ginklas su trimis vamzdžiais ir atlenkiama buože, kuris dar gali būti naudojama kaip kastuvas, be to, tokio ginklo komplektacijoje yra ir atlenkiama mačetė“, – sakė kosmoso istorikas Jamesas Obergas. Kosminiai ginklai išduodami tam atvejui, jeigu kosmonautui jo prireiktų grįžus į Žemę, kad būtų galima apsiginti, jei „Sojuz“ nusileidimo kapsulė avariniu būdu nusileistų negyvenamoje ar nedraugiškoje teritorijoje. Visgi bent teoriškai kosmonautas galėtų pasinaudoti savo ginklu ir iki nusileidimo.

Taigi, kas nutiktų, jeigu išėjimo į atvirą erdvę metu kosmonautas šautų į Jupiterį?

Visų pirma, kosmonautas galėtų šauti nesitaikydamas. Pasak Londono universiteto koledžo (Jungtinė Karalystė) fiziko Roberto Flacko, itin stiprus Jupiterio gravitacinis laukas tikriausiai pritrauktų kulką net jei ji nebūtų paleista taikliai. „Jupiteris yra toks didžiulis, kad jis pritrauktų kulką, kuri lenkta trajektorija nukristų į planetą“, – sakė R. Flackas.

O bekrentant į Jupiterį kulka išvystytų labai nemažą greitį. Pasak P. Schultzo, tiesiai į Jupiterį paleista kulka dėl planetos gravitacijos išvystytų milžinišką beveik 60 km/s greitį iki pasiekiant šį dujinį gigantą.

Manoma, kad šaudymas į nugarą yra bailumo požymis. Tačiau kosmose „teoriškai galima būtų iššauti sau į nugarą“, – mano P. Schultzas.

Pavyzdžiui, taip galėtų nutikti esant kokios nors planetos orbitoje. Aplink planetas besisukantys daiktai yra nuolatinėje laisvo kritimo būsenoje, taigi, tokiam šūviui reikėtų labai tikslaus pasiruošimo. Reikėtų šauti horizontaliai, būnant tokiame aukštyje, kad kulka apsuktų planetą ir po pilno apsisukimo atsirastų ten pat, iš kur iškeliavo (ties jumis). Taip pat reikia atsižvelgti ir į tai, kiek jus nusviestų atatranka ir, atitinkamai, kiek po šūvio pasikeistų jūsų buvimo orbitoje aukštis

„Taiklumas turėtų būti idealus“, – sakė P. Schultzas.

Toks įvykių scenarijus nėra toks absurdiškas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak P. Schultzo, kažkada mokslininkai svarstė galimybę vykdyti tokį „nusišovimo kosmose“ eksperimentą siekiant ištirti susidūrimo su dideliu greičiu judančiu objektų pasekmes.

Bet, įvertinus kiek reikėtų atlikti matematinių skaičiavimų, pasak M. Cuko, pasirodė, kad kosmose būtų lengviau nusišauti tiesiog stovint ant Mėnulio kalno. „Iš principo šauti sau į nugarą būtų įmanoma stovint Mėnulio kalno viršūnėje ir horizonto kryptimi paleidus kulką maždaug 1600 metrų per sekundę greičiu“. Mokslininkas mano, kad tai būtų įmanoma, jei prieš šaunant būtų įvertinta planetos paviršiaus nelygumų įtaka – dėl šių nelygumų skrydžio metu galėtų pasikeisti kulkos atstumas iki paviršiaus.

Aut. teisės: delfi.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (4)