Ką apie mus tolimoje ateityje žinos mūsų palikuonys?  (0)

Kai labai tolimoje ateityje žmonės bandys susidaryti primityvios 2012 metais gyvavusios civilizacijos vaizdą, archeologija tikriausiai bus pagrindinis to vaizdo susidarymo įrankis. Juk pačias geriausias bibliotekas ir duomenų archyvus gali sunaikinti vienas vienintelis gaisras – tą puikiai parodo Aleksandrijos bibliotekos likimas, rašo newscientist.com. Taigi, ką archeologai, kasinėsiantys po 100 000 metų, iš radinių sužinos apie mus?

Išliks tik tie mūsų civilizacijos ženklai, kuriems pasiseks išvengti sutraiškymo, išbarstymo, perdirbimo ir suirimo. Jūs patys be jokios abejonės nepaliksite nieko, kas išliktų taip ilgai. Kad suprastumėte dėl ko – pažvelkite tokiu pačiu „atstumu“ į priešingą pusę. Maždaug prieš 100 000 metų anatominiu požiūriu šiuolaikiniai žmonės vos pradėjo keliauti iš Afrikos ir apgyvendinti pasaulį. Beveik viskas, ką apie tuos žmones žinome, yra spėlionės, nes vieninteliai jų egzistavimo požymiai, likę iki šių laikų, yra aštrūs akmeniniai įrankiai ir vienas kitas fosilijų fragmentas.

Tikimybė, kad 100 000 metų išliks jūsų kaulai, yra be galo maža. Fosilizacija yra itin retai pasitaikantis įvykis, ypač tokiems Žemės sutvėrimams, kaip mes. Nors įvertinus, kad dabar planetoje gyvena 7 mlrd. žmonių, galima tikėtis, kad bent vienam kitam žmogui pavyks palikti ilgai išliekantį pėdsaką pasaulyje.

„Sėkmingiausios“ ir rečiausios bus „staigios fosilijos“. Jos susidaro gyvūnams ar žmonėms mirus sezoniniuose vandens telkiniuose, pelkėse arba olose, kur gausu kalcio. Ir vienu, ir kitu atveju kaulai gali gana greitai mineralizuotis, kad laimėtų lenktynes su irimu, teigia JAV Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus paleobiologė Kay Behrensmeyer. Vienas laukinio gyvūno kojos pirštakaulis pietų Kenijoje kalcio karbonatu persisunkė taip greitai, kad akmenėti pradėjo per dvejus metus.

Ateities fosilijų medžiotojai neieškos mūsų kapinėse, nes ten užkasti kūnai subyrės į dulkes per kelis šimtmečius. Daugiausiai žmonių kaulų bus galima rasti didžiausių katastrofų vietose – vulkaniniuose pelenuose ar smulkiose nuosėdose, paliktose cunamių, tvirtina K. Behrensmeyer. Viena kitas kūnas galbūt mumifikuosis pelkėse ar dykumose, tačiau pasikeitus sąlygoms tokie kūnai suirtų. O per 100 000 metų sąlygų pasikeitimas yra labai tikėtinas.

Tokie patys irimo pokyčiai veiks ir kitus svarbius mūsų civilizacijos pėdsakus: mūsų namus. Klimato kaita ir kylantis jūros lygis tikriausiai paskandins tokiu pakrančių miestus, kaip Naujasis Orleanas ar Amsterdamas. Tokiais atvejais bangos greičiausiai sunaikins antžemines pastatų dalis, o pamatus ir rūsius netrukus paslėps nuosėdos. Betonas per kelis tūkstantmečius gali ištirpti, bet archeologai atpažins tikslias stačiakampes smėlio ir žvyro žymes kaip sąmoningų statybų požymį. „Gamtoje nėra nieko panašaus į mūsų kuriamas struktūras“, – sakė Lesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) geologas Janas Zalasiewiczius.

Žmogaus ranka niekur nebus matoma taip aiškiai, kaip mūsų pačiuose didžiausių statinių liekanose. Kai kurie dabartinių žmonių statiniai – pavyzdžiui, atviros kasyklos – iš esmės jau savaime yra geologiniai dariniai, kurie išliks šimtus tūkstančių metų kaip mūsų gebėjimo nuversti kalnus ženklas. Mūsų didžiausiose užtvankose – tokiose, kaip Hooverio užtvanka JAV ar Trijų tarpeklių užtvanka Kinijoje – yra tokie milžiniški kiekiai betono, kad kai kurios jų dalys be jokios abejonės taip pat išliks ilgai, tvirtina „The Long Now“ fondo, įkurto San Franciske (JAV) generalinis direktorius Alexanderis Rose’as. O vienas kitas statinys – iš jų labiausiai žinoma Onkalo atominių atliekų saugykla Suomijoje – netgi yra kuriamas numatant, kad jis išliks 100 000 metų.

Nemažai nuveikėme kurdami ir dar vieną milžinišką palikimo krūvą, kuri bus tikras lobynas ateities archeologams: mūsų šiukšles. Sąvartynai, kur savo dienas baigia didžioji dalis mūsų turto, yra beveik idealios ilgalaikio saugojimo vietos. Užpildyti sąvartynai paprastai užsandarinami nepralaidžiu molio sluoksniu, todėl po tuo sluoksniu gana greitai išnaudojamas visas deguonis – didžiausias konservavimo priešas. „Manau, teisinga būtų teigti, kad tokios vietos išliks anaerobinėmis per geologinį laikotarpį“, – sakė Šiaurės Karolinos valstijos universiteto (JAV) mokslininkas Mortonas Barlazas. Esant tokioms sąlygoms netgi kai kurios organinės medžiagos – pavyzdžiui, natūralūs audiniai ir mediena – išvengs suirimo, nors per tūkstantmečius jie pamažu transformuosis į objektus, primenančius durpes ar anglį, teigia Ilinojaus universiteto (JAV) sąvartynų ekspertė Jean Bogner.

Tik nedaugelis medžiagų išliks tokios, kokios yra dabar. Šiais laikais nedaug ką begaminame iš akmens, tačiau gali išlikti viena kita statula, nuo erozijos saugoma žemės sluoksnio. Keraminiai indai ir kavos puodeliai taip pat turėtų išlikti neribotą laiką, lygiai kaip mūsų laikus pasiekė ir pirmųjų žmonių keramikos gaminiai. Kai kurie metalai – labiausiai geležis – labai greitai suirs, bet titanas, nerūdijantis plienas, auksas ir kiti metalai išliks kur kas ilgiau. Juk faraono Tutanchamono auksas beveik nepakitęs išliko 5000 metų. „Nėra priežasties manyti, kad jis bus kitoks po 100 000 metų“, – sakė A. Rose’as. Visai gali būti, kad ilgiausiai išliksiančiais mūsų kartos egzistavimo pėdsakais taps iš titano lydinio pagaminti nešiojamųjų kompiuterių korpusai, kurių viduriai bus senų seniausiai suirę. Kas žino – ateities mokslininkai galbūt kurs sudėtingas teorijas apie mūsų religines apeigas prie tų tuščių dėžučių, kurių paviršiuje pavaizduotas obuolys.

Faktu išlieka tai, kad nesvarbu kiek besistengtume išsaugoti paveldą ateities kartoms, negalime žinoti kurie mūsų civilizacijos aspektai labiausiai domins mūsų palikuonis. Pavyzdžiui, šiandien mūsų atliekami ankstyvųjų žmonių tyrimai vertinami per Darvino teorijų prizmę – dar prieš šimtmetį toks dalykas buvo nesuvokiamas. Netgi jei mūsų muziejų eksponatai išliks, jie ateities kartoms papasakos tik tai, ką mes galvojome apie save. Ką ateities kartos galvos apie mus yra – tai klausimas, į kurį atsakymo nutuokti negali nė vienas skaitantis šiuos žodžius.

Sako, deimantai yra amžini, bet vargu ar kas tikisi, kad ateities muziejuose greta šių žibančių akmenėlių bus eksponuojami ir mūsų polistireniniai kavos puodeliai.

Taip yra dėl to, kad iš naftos gaminamų polistireno grūdelių negali sudoroti jokie žinomi mikroorganizmai. Tokie puodeliai gali išlikti milijoną metų.

Žinoma, nereikia pamiršti, kad laukinėje gamtoje tokie puodeliai bus suspausti į neatpažįstamus gniutulus. O jei pastarųjų metų pastangos sukurti grybelius, kurie sugebės skaidyti polistireną, bus vaisingos, neišliks net polistireno gniutulai. Visgi sąvartyne, apsaugotame nuo deguonies ir fizinio poveikio iš išorės, tie puodeliai savo formą ir išvaizdą galės išlaikyti pakankamai, kad ateities archeologai suktų galvas ką mes su jais darėme.

Aut. teisės: delfi.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)