Ar mokslininkai kada nors įmins nemirtingumo paslaptį?  (15)

Kaip arti mokslas priartėjo prie galimybės nuskaityti žmogaus smegenis, kad jų turinį būtų galima panaudoti ateityje? Ar mes tikrai galėsime kada nors gyventi amžinai, klausia independent.co.uk autorius Markas Piesingas.

Pradėjus galvoti apie nemirtingumą, sunku nepajusti dingtelėjusio džiaugsmo, net jei po šio jausmo iš karto iškyla bibliniai, su Dievu susiję įvaizdžiai, o tada - kai kas niūresnio, tūnančio pasaulio šešėlyje.

Kol Vakarų mokslas dar neatrado nemirtingumo geno, nieko nestebina, jog dabar Silicio slėnyje ir Maskvos priemiesčiuose ekscentriški turtuoliai savo dėmesį ir pinigus skiria projektams, žadantiems sukurti naują niekada nenutrūkstančio gyvenimo fantazijos (arba kvailystės) versiją – skaitmeninį nemirtingumą. Šį kartą jis tikrai gali suveikti, rašo M. Piesingas.

Rašytojui Stephenui Cave`ui, parašiusiam knygą „Immortality“ („Nemirtingumas“), skaitmeninis nemirtingumas nereiškia „palikimo“ iš mūsų „Facebook“ puslapių. S. Cave`o knyga tyrinėja norą gyventi amžinai ir kaip šis troškimas, jo manymu, stūmė į priekį civilizacijas, o savo apogėjų pasiekė šiuolaikiniam moksle.

„Skaitmeninis nemirtingumas – tai galimybė tapti silikoniniu „aš“, kai mirs fizinis „aš“. Tai tarsi atsarginis planas, jei biomokslui nepavyks išrasti tikro biologinio nemirtingumo“, - teigia S. Cave`as.

„Taigi jūsų smegenys nuskaitomos ir jūsų esmė paverčiama skaitmenine bitų ir baitų forma. Visa ši smegenų emuliacija gali būti išsaugota kompiuterio atminties saugyklose ir vėl sugrąžinta į gyvenimą virtualiame pasaulyje, o gal net perkelta į dirbtinai protingo roboto kūną, pagamintą pagal mūsų atvaizdą“, - teigia jis.

Tačiau S. Cave`as tokio būdo nelaiko „tikruoju nemirtingumu“, nes žmogus fiziškai miršta ir gaunamas tik naujasis „aš“, kuris, „nors ir galėtų apkvailinti savo mamą“, tėra tikrojo „aš“ kopija. Tiesa, tokia kopija galėtų augti, tuoktis ir net susilaukti vaikų.
Tačiau šiuo metu tokia nemirtingumo versija vis dar yra „beveik mokslinė fantastika“, nes jai realizuotis trukdo trys dideli iššūkiai, kuriuos tokie projektai kaip „Carbon Copies“ („Anglies kopijos“) ir „Rusija 2045“ tikisi įveikti per artimiausius 40 metų.

„Pirma, mes turime sugebėti išgauti visą informaciją, kuri lemia, kas mes esame. Tai gali būti pasiekta pašalinus smegenis iš kūno, jas užkonservavus, supjausčius ir nuskaičius visus jų duomenis. Antra, mes turėsime saugoti tokį informacijos kiekį, kurio dydis milijonus kartų pranoksta dabartines kompiuterių sistemas. Ir, galiausiai, mes turėsime išrasti būdą, kaip šią informaciją atgaivinti“, - teigė S. Cave`as.

Jis sako, kad „teoriškai skaitmeninio nemirtingumo problemos atrodo išsprendžiamos, bet ar tokie sprendimai bus praktiški, yra atskira kalba. Kai viską pavyks įgyvendinti, akivaizdu, kad tuo naudosis turtingieji, nes jie turi daugiausia galių“.

Kiti autoriai optimistiškiau vertina skaitmeninio nemirtingumo perspektyvą. Daktaras Stuartas Armstrongas mano, kad skaitmeninio nemirtingumo idėja šį kartą yra netoli tikslo turėti nemirtingumo raktą savo rankose. S. Armstrongas dirba Žmonijos ateities institute Oksforde.

„Technologijos dabar tobulėja vis greičiau ir greičiau. Mes jas suprantame kur kas geriau, nes patys jas sukūrėme. Taigi problemos, kurios kyla skaitmeniniam nemirtingumui, yra tik inžinierinės. Tiesa, jos gana komplikuotos ir sudėtingos, bet jas galima išspręsti per dešimtmetį, jei nuspręsime imtis schemų, savo mastu prilygstančių Manhatano projektui“, - sakė jis.

Anot R. Armstrongo, „nuskaitymas yra svarbiausia problema“, tačiau „skiriant neprotingas pinigų sumas, per dešimt metų įmanoma išspręsti daug nuskaitymo kliūčių, pavyzdžiui, rezoliucijos klausimą“.

Jeigu kompiuterių pajėgumai kas dvejus metus padvigubės, kaip numatoma Moore`o įstatyme, tuomet tai nebekels problemų.

„Arba, galbūt, pirmiausia turėsime rasti kompromisą tarp to, ką galime padaryti, ir ko negalime“, - sako jis. R. Armstrongui toks nemirtingumo variantas reiškia tikrą nemirtingumą, nors jis ir gana pragmatiškas: „Jeigu šis įsikūnijimas ar robotas faktiškai būsite jūs, vadinasi, tai ir būsite jūs“.

Daktaras Randalis A. Koene pasiryžęs ištraukti skaitmeninį nemirtingumą iš knygų puslapių ir paversti jį realybe. R. A. Koene Kalifornijoje įsteigė ne pelno siekiančią organizaciją „Carbon Copies Project“ („Anglies kopijų projektas“), kuri siekia suburti mokslininkų bendruomenę, plėtojančią skaitmeninio nemirtingumo galimybes. „Aš pirmenybę teikiu nuo materijos nepriklausomoms mintims, nes skaitmeniniam nemirtingumui pernelyg rūpi gyvenimo trukmė, o ne tai, ką tu su juo gali nuveikti“.

R. A. Koene tiki, kad toks nemirtingumo būdas didžia dalimi išsaugotų tikrąjį „aš“, nes užtikrintų asmens tęstinumą, panašiai „kaip žmogus, gyvenantis šiandien, išlieka tuo pačiu asmeniu, kuriuo jis buvo ir penkerių metų amžiaus“.

„Tai nėra mokslinė fantastika. Tai arčiau mokslo faktams, - tvirtina jis. „Anglies kopijos“ mėgina sukurti nepriklausomumo nuo materijos žemėlapį, rinkdama visus vykstančius tyrinėjimus, pažymėdama spragas ir spręsdama, ką reikia daryti, kad jos būtų užtaisytos“.

„Vyriausybė gali lengvai nutraukti finansavimą Manhatano projektui, nes šioje srityje vyksta daug tyrimų, o pasisekti turi tik vienam“, - teigė R. A. Koene.

Dar daugiau, jis mano, kad jo kryptimi juda ir visas mokslas. Indija iki 2017 metų tikisi pagaminti superkompiuterį, kuris sugebėtų apdoroti vieną eksaflopą atminties, reikalingą vienerių smegenų duomenims perrašyti. Tokios institucijos kaip Aleno smegenų mokslo institutas skiria 300 mln. dolerių (780 mln. litų), kad išspręstų problemas, kurias narplioja ir jis pats, pavyzdžiui, kaip smegenys koduoja, saugo ir tvarko informaciją. „Galiausiai mes net nežinosime, kad esame nuskaitomi, perrašomi ir pakeičiami“, - sako jis.

Tačiau S. Cave`as mano, jog galiausiai skaitmeninis nemirtingumas gali tapti prakeiksmu, kaip tai įvyksta mitologijoje.

„Jeigu mano dukrelė numirs ir aš pakeisiu ją skaitmeniniu įsikūnijimu, kad įveikčiau širdgėlą, ar leisiu jai augti ir turėti savų vaikų? Ar pasakysiu jai, kad ji tėra kopija? Galiu įsivaizduoti, kaip lengva bus pasakyti jai viską iš eilės“.

Tokios kompliakcijos gali turėti rimtesnių ir platesnio masto pasekmių, jeigu žmonės neatsispirs pagundai „tobulinti savo skaitmeninius įsikūnijimus“. Tai, S. Armstrongo teigimu, gali priartinti mus prie ištobulintų superkopijų ir daugybės klonų pasaulio.

„Galėsite padaryti milijoną penkių geriausių visame pasaulyje programuotojų ar skambučių centro darbuotojų kopijų. Šios kopijos tiesiog pakeis žmones,kurie nebeturės jokios ekonominės vertės, - sako R. Armstrongas. – Žmonės bus palikti mirti, tenkintis pašalpomis arba turės gyventi pagal priverstinius įstatymus kontroliuoti technologijas“.

R. A. Koene mano, kad žmonės su tokio pobūdžio problemomis jau buvo susidūrę daug kartų. Pasak jo, kur kas svarbiau, jog skaitmeninis nemirtingumas yra naujas žmogaus evoliucijos etapas, nes jis „mums, kaip rūšiai, suteiks lankstumo atlaikant natūralios atrankos procesus, su kuriais susiduria visos rūšys“, nesvarbu, šioje planetoje, ar kitoje.

Šį kartą naudos turės ne tik turtuoliai, nes šios technologijos visiems taps „atviru šaltiniu“ pasirenkant, būti nemirtingiems skaitmeniniu būdu, ar ne. Ir tai bus prakeiksmas, sako autorius.

Aut. teisės: delfi.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (15)