Kodėl neregių juslės tokios stiprios?  (0)

Daugelis yra girdėję apie nepaprastus aklų žmonių sugebėjimus ypač gerai girdėti, užuosti ir lytėti. Vienas tokių neeilinių sugebėjimų pavyzdžių – neregys Danielius Kishas. Jis išvystė gebėjimą naudotis echolokacija – kaip tai daro šikšnosparniai ar delfinai – ir štai tokiu būdu puikiai orientuotis jį supančiame pasaulyje.

2012 metų akustikos moksliniame susitikime Honkonge grupė kanadiečių mokslininkų iš Monrealio universiteto pristatė tyrimą, kurį atliko su reginčiaisiais, rašo msn.com.

Vieno šios mokslininkų grupės nario Simono Andry teigimu, eksperimento metu mokslininkai tiriamųjų paprašė pasiklausyti harmoninių tonų. Tokie tonai paprastai ausiai skamba kaip vientisa nata, tačiau iš tiesų jie – keliasluoksniai. Mokslininkai iš Monrealio universiteto palaipsniui keitė vieną tono sluoksnį tol, kol eksperimento dalyviai ėmė jausti tono daugialypumą.

Visų reginčių tyrimo dalyvių sugebėjimas pajusti ir atskirti kintantį tono sluoksnį buvo daugmaž vienodas. Tačiau bandymą kartojant antrąkart, tyrimo dalyviai, 90 minučių praleidę užrištomis akimis, pasirodė kur kas geriau nei pirmąkart. Be to, geriau ir už pasirodymus tų, kurie laikinai apkinti nebuvo.

Kaip aiškina S. Landry, taip įvyksta todėl, kad „regėjimas nebegožia kitų modalumų apdorojimo už vizualinę informaciją atsakingoje smegenų žievės dalyje“. Kalbėdamas apie modalumus, A. Landry remiasi Harvardo behavioralisto neurologo Alvaro Pascual-Leone įžvalgomis. Pastarasis praleido metų metus tyrinėdamas, kaip smegenys apdoroja informaciją.

A. Pascual-Leone, smegenis suvokiantis kaip „metamodalias“, Monrealio mokslininkų tyrimo rezultatus vertina kaip „ypatingai reikšmingus“. Anot jo, tai dar vienas įrodymas, patvirtinantis jo įsitikinimą, kad skirtingų juslių informacijos apdorojimas persikerta – ir kur kas labiau, nei manyta anksčiau. Kaip teigia mokslininkas, buvo įprasta manyti, kad kiekviena juslė yra atskira, nepriklausoma nuo kitų, o iš tikrųjų taip toli gražu nėra.

A. Pascual-Leone hipotezė skamba taip: smegenų žievės dalys neturi iš anksto griežtai nulemtos funkcijos apdoroti arba tik vaizdą, arba tik garsą arba tik prisilietimą. Atitinkamos smegenų žievės dalys tiesiog tai daro geriausiai, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad konkreti smegenų žievės dalis negali apdoroti kitos rūšies informacijos arba gali apdoroti ir suprasti tik vieną konkrečią informacijos rūšį. Tiesiog, pavyzdžiui, nuolatos srūvanti vaizdinė informacija užgožia informaciją, gaunamą dėka mūsų klausos ar lytėjimo. Šiuo požiūriu, už skirtingas jusles atsakingos smegenų žievės dalys tarpusavyje sudaro tam tikrą tinklą, jos nėra nepriklausomos.

„Kodėl, nuėję į koncertą, dažnai užsimerkiame? Mes intuityviai susilpniname vizualinės informacijos srautą. Tai suaktyvina ryšį tarp regėjimo ir klausos smegenų žievės dalių, kad informacija galėtų tekėti tarp jų abiejų – taip didesnė smegenų dalis gali apdoroti garsą“, – įsitikinęs mokslininkas.

Kaip pavyzdį galima pateikti vienos nuo gimimo aklos ispanės atvejį. Ji dirbo Brailio rašto bandomąja skaitytoja Ispanijos aklųjų organizacijoje. Sulaukusi 62 metų ir patyrusi insultą ji atsidūrė komoje. Iš jos atsibudusi, Brailio rašto moteris įskaityti jau nebegebėjo.

Smūgio metu buvo pažeista pakaušio smegenų žievės dalis – regėjimo centras. Jos lytėjimo juslė buvo nepažeista. Vis dėlto, nors ir visą gyvenimą buvusi akla, jos už regą atsakinga smegenų žievės dalis buvo ypatingai svarbi apdorojant informaciją, gautą liečiant.

A. Pascual-Leone pažymėjo, kad kanadiečių atliktas eksperimentas įrodo skirtumą tarp neregių nuo pat gimimo ir netekusių regėjimo vėliau. Tų, kurie yra regėję, „smegenys jau yra pakitę“. Jie, metaforiškai tariant, jau įgiję „nuorodų biblioteką“, fiziškai pakeitusią smegenis. Iš prigimties aklas žmogus žino, pavyzdžiui, ne kaip atrodo, o kaip „jaučiamas“ kubas ar rutulys. Įgiję regą ir pamatę kubą ir rutulį, žmonės negalėtų atskirti, kuris yra kuris, jų nepačiupinėję“, – aiškino mokslininkas.

Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)