Gimstantys ugnyje: angliavabaliai  (2)

1925 m. rugpjūčio 10 d. rytmetį atokioje Kalifornijos valstijos teritorijoje į naftos rezervuarą trenkė žaibas. Žinoma, rezervuaras užsiliepsnojo. Akimirksniu įsiautėjo nuožmus gaisras – liepsnų liežuviai siekė apie 100 metrų. Vakarop nuo karščio liepsnojanti nafta pradėjo veržtis per rezervuaro kraštus – žemės paviršiuje susidarė keletą dienų liepsnojęs naftos ežeras. Tačiau kol pavyko užgesinti gaisrą, buvo pastebėtas keistas reiškinys: prie liepsnojančios naftos suskrido debesys angliavabalių (angl. – „charcoal beetle“).


Ko jie ten suskrido? Juos traukia kaitra. Jie veisiasi tik smilkstančiose gaisravietėse. Tiesa, naftos rezervuaro gaisro atveju, jie nuo gaisravietės gyveno mažiausiai už šimto kilometrų. Kaip ir iš kur jie sužinojo apie gaisrą?

Angliavabaliai priklauso melanofilų genčiai (lot. – Melanophila), kurių atstovai dar vadinami vabalais-gaisrininkais. Melanofilų gentis priskiriama blizgiavabalių šeimai. Tiesa, vabalai-gaisrininkai paprastai būna juodi it anglys.

Angliavabaliai buriasi miškų gaisravietėse, kur apvaisintos patelės apanglėjusioje medienoje deda kiaušinėlius. Lervos įsigraužia į medieną ir ja minta, nesibaimindamos pavojų, kurių galėtų pasitaikyti vystantis sveikame medyje.

Kad aptiktų tinkamą gaisravietę, kiekvienas angliavabalis turi specialią jutimo organų sistemą, kurią evoliucija „instaliavo“ už antros poros kojų „šlaunų“. Šie jutimo organai aptinka nematomus infraraudonuosius spindulius, kurie sklinda nuo gaisraviečių. Beje, panašius jutimo organus ant savo sparnų turi ir kai kurios drugelių rūšys.

Kiekvieną angliavabalio jutimo organą sudaro maždaug po 70 individualių organoidų, vadinamų sensilomis (angl. – sensillas). Jose būna nedaug vandens. Nuo kaitros sensilos pradeda plėstis. Pasirodo, šių organų jautrumas išties stebinantis. Mat naftos rezervuaro Kalifornijoje gaisro atveju, angliavabaliai gyveno ne arčiau kaip už 130 km nuo gaisravietės, Siera Nevados miškuose. Nejau jie iš tiesų pajuto gaisro šilumą?

Pasirodo, infraraudonieji spinduliai yra bene patikimiausias būdas identifikuoti gaisrą per atstumą, tvirtina Bonos universiteto (Vokietija) mokslininkas Helmutas Šmicas (Helmut Schmitz). Angliavabaliai būna aktyvūs dienos metu, kai liepsnas iš tolo pamatyti būtų neįmanoma. Beje, šie vabzdžiai sugeba pajusti dūmus, tačiau dūmus gali išsklaidyti vėjai, tad šis sensolokacijos būdas nėra toks patikimas.

Kartu su kolega Herbertu Busaku (Herbert Bousack) iš Julicho instituto (Vokietija) H. Šmicas paskaičiavo, kiek šilumos galėjo išsiskirti naftos rezervuarui liepsnojant ir, atitinkamai, kiek jautrūs turėjo būti angliavabalių jutimo organai, kad gaisras būtų užfiksuotas. Paaiškėjo, jog vabalams pajusti gaisravietę pakako nepaprastai silpno infraraudonųjų spindulių signalo – vos 0,13-0,41 milivatų kvadratiniame metre, kai naftos gaisro metu viename kvadratiniame metre išsiskyrė apie 20 kilovatų šilumos.

Tiesa, anksčiau vykdytų laboratorinių eksperimentų metu buvo nustatyta, jog kiekviena sensila gali užfiksuoti tik 0,6 vatų kvadratiniame metre šilumą – tai akivaizdžiai nesutapo su vokiečių mokslininkų skaičiavimais, nes Kalifornijos vabalai pajuto gerokai – tūkstančius kartų – silpnesnę šilumą. H. Šmicas pareiškė, jog ankstesni laboratorinių eksperimentų rezultatai, ko gero, yra neteisingi ir neiliustruoja tikrojo angliavabalių jautrumo kaitrai, rašo „Newscientist.com“. Anot mokslininko, gali būti taip, jog minėti vabalai sugeba sujungti keleto sensilų priimtą signalą ir jį sustiprinti.

Aut. teisės: www.technologijos.lt
(4)
(1)
(3)

Komentarai (2)