Jeloustouno superugnikalnio šmėkla: išsiveržimai gali kartotis kas keletą šimtmečių?  (4)

Superugnikalnių išsiveržimas yra bene didžiausia gamtos katastrofa, galinti įvykti Žemėje. Jai prilygti gali nebent susidūrimas su asteroidu. Geologai nuogąstauja, jog kitas supervulkano išsiveržimas gali įvykti greičiau nei buvo tikimasi iki šiol: jei anksčiau po superugnikalnį planetoje išsiverždavo tik maždaug kas 100 tūkst. metų, dabar tokias katastrofas gali skirti vos vienas kitas šimtmetis.


Superugnikalnių „varomoji jėga“ – gigantiški po žeme kunkuliuojantys magmos baseinai. Anksčiau vyravusia geologų nuomone, superugnikalnio magmos baseinui sukaupti pakankamai energijos, dėl kurios pertekliaus įvyktų išsiveržimas, reikia nuo 100 iki 200 tūkst. metų. Tačiau naujausių tyrimų duomenys byloja, jog magmos telkiniams sukaupti katastrofišką kiekį energijos pakanka tik keleto tūkstančių ar net keleto šimtų metų. Kaip tik toks magmos rezervuaras, tūnantis Jeloustouno nacionaliniame parke, maždaug 9,5 km gylyje po žeme, aktyvumo rekordus muša nuo 2004 m. Vajomingo valstijoje įsteigtas nacionalinis parkas driekiasi virš gigantiško telkinio išsilydžiusių uolienų, kuris prasideda maždaug 640 km gylyje, o baigiasi maždaug 48 km gylyje. Telkinio plotis – apie 480 km. Magmos gniutulai retsykiais atsiskiria nuo baseino viršūnės ir kyla aukštyn, taip papildydami paviršinius magmos telkinius, glūdinčius po Jeloustouno kaldera, kuri, vaizdžiai tariant, yra savotiškas kunkuliuojančio puodo dangtis, susiformavęs po paskutinio superišsiveržimo, įvykusio prieš 600 tūkst. metų. Iš viso Jeloustouno superugnikalnis yra išsiveržęs 3 kartus per 2,1 mln. metų. Mokslininkai neabejoja, jog monstras kažkada būtinai išsiverš darsyk. Jei supervulkanas išsiveržtų visu galingumu, išsiveržimas būtų tūkstantį kartų galingesnis už Šv. Elenos ugnikalnio sprogimą 1980 m. Naujos superugnikalnių išsiveržimo prognozės buvo sudarytos išanalizavus rytinėje Kalifornijos dalyje prieš 760 tūkst. metų įvykusio superišsiveržimo duomenis, bylojančius, jog magmos baseinas ten pakartotinai išsiveržė po kelių tūkstančių, o gal ir tik po kelių šimtų metų. Pelenai tada padengė pusę Šiaurės Amerikos žemyno.

Geologai tyrimo išvadas grindžia kvarco kristalizacijos koeficientu. Ankstesniuose tyrimuose buvo remiamasi cirkonio kristalų augimo kriterijumi, kuris, kaip nustatyta, stokoja tikslumo ir patikimumo. Naujojo tyrimo rezultatai publikuojami internetiniame žurnale „Public Library of Science ONE“ (PLoSONE.com).

Kaip pasakoja tyrimui vadovavęs Vanderbilto universiteto (Tenesis, JAV) mokslininkas Giljermas Gualda (Guilherme Gualda), tyrimo rezultatai leidžia manyti, jog kai šie didžiuliai magmos baseinai susiformuoja, jie tampa labai nestabilios būsenos ir negali labai ilgai egzistuoti neišsiverždami.

„Problemos esmę keičia tai, jog magmos baseinų formavimosi laikas, kaip paaiškėjo, turi būti skaičiuojamas ne geologiniu, o kur kas siauresniu istoriniu laiko masteliu, – pabrėžia geologas. – Todėl tam, kad būtų įmanoma laiku įspėti apie katastrofinio masto išsiveržimą, Jeloustouno superugnikalnį reikia stebėti itin atidžiai ir nuolatos.“

(2)
(1)
(1)

Komentarai (4)