Klausimai žvaigždžių šviesoje: kodėl Dievą pakeitė ateiviai?  (8)

Šių dienų mokslas gali iki smulkiausių molekulių išskaidyti ląstelę, bet vis dar nėra pajėgus įminti Visatos paslapčių. Ar giedrą naktį pakėlę akis į dangų kada nors pagalvojote, kad žmogus tėra dulkė beribėje Visatoje, o dangaus skliaute mirksinčios žvaigždės žadina norą pažinti tai, kas slypi už daugybės šviesmečių?... Tokios kelionės po Visatos platybes Molėtų observatorijos paskaitininko Sauliaus Lovčiko kasdienybė: jis pasitinka ir išlydi tuos, kurie ryžtasi trumpam atsiplėšti nuo kasdienybės rūpesčių ir žvilgteli į paslaptingą dangaus skliautą.


Kiek per metus Molėtų observatorijoje apsilanko lankytojų?

Tiksliai suskaičiuoti, kiek lankytojų kasmet apsilanko observatorijoje sunku, skambučių sulaukiame labai daug ir, žinoma, daug kas priklauso nuo oro. Lankytojus kviečiame į dienines ir naktines ekskursijas. Dieną galime priimti dideles grupes 60-70 žmonių, naktį vos apie 25-27.

Ko gali tikėtis lankytojai atvykę į Molėtų observatoriją?

Dieninių ekskursijų metu su lankytojais kalbamės apie astronomiją ir kovojame su pačiais įvairiausiais mitais, kurie gaubia astronomų ir apskritai mokslininkų darbą. Žmonės atvykę dažniausiai sako, kad nori ką nors pamatyti, o tai, ką galime papasakoti – lyg ir lieka antrame plane, bet juk astronomų darbas nėra tik akimis. Akis kaip svarbiausias „prietaisas“ buvo Galilėjaus laikais ir porą šimtų metų po jo gyvenusiems stebėtojams, o paskui žmonės pradėjo konstruoti įvairius elektros prietaisus, kurie šviesą paverčia elektros signalais ir įrašo į kompiuterines laikmenas. Iš kaupiamų duomenų nustatomi žvaigždžių greičiai ar spektrinės sudėtys. Baltoje šviesoje yra septynios spalvos, tad galima kiekvieną spalvą išmatuoti atskirai ir pan. Iš spalvų galima atskirti, kokių dujų turi žvaigždė, o pagal turimų dujų kiekius galima nustatyti jos fizinius parametrus. Žvaigždžių šviesa yra informacijos šaltinis, bet kaip aš tai galėčiau žmonėms parodyti be pasakojimo.

Paprastai ekskursijų metu lankytojams rodome demonstracinę vaizdo medžiagą, pasakojame, kad tie astronomai ir ką jie veikia. Kai mums užduoda klausimą „ką jūs, mieli astrologai, su savo mikroskopais čia veikiate?“, tuomet mums kyla kitas klausimas, ką išvis žmonės žino apie dangaus tyrinėjimus?

Kartais susidaro toks įspūdis, kad žmonės astronomijos vidutinėje mokykloje nesimokė, o jei mokėsi, tai neskaitė, o jei skaitė, nesuprato, o jei suprato, tai neįsidėmėjo... Visuomenės įsivaizdavimas, kaip mes dirbame, tikrai neatspindi realybės. Dažnai mus painioja su astrologais. Kada matėte per televizija kalbantį astronomą? O astrologą? Įdomu, kas būtų, jei mielais aksominiais balsais moterys astronomės taip gundančiai kalbėtų apie žvaigždes? Visuomenė beveik negauna astronominės informacijos, nes ši paprasčiausiai nėra pelninga: astrologai sulaukia tam tikro žmonių aktyvumo astrologinio pažinimo prasme.

Naktinių ekskursijų metu savo lankytojus vedamės ant plokščio Astronomijos observatorijos centrinio pastato stogo, kuris yra maždaug šešių aukštų namo aukštyje ir žiūrime į dangų per specialiai mėgėjams pritaikytą 35 cm teleskopą. Dažnai žiūrint į žvaigždes valandos skuba taip greitai, kad nespėjame nė pajausti, o ekskursija jau artėja į pabaigą.

Lankytojai namo išvyksta susipažinę su tą naktį matomais žvaigždynais, mes lazeriais danguje rodome, kur ir kaip išsidėstę žvaigždynai. Dažniausia žmonės prašo, kad jiems būtų parodytas jų žvaigždynas. Žmonės nori būti priskirti tam tikrai grupei ir čia jau prasideda nebe astronomijos, o psichologijos sfera. Apie tai, kodėl žmonės nori būti grupėse, kodėl apie tai kužda jų pasąmonė ir kokie archetipai tam turi įtakos reikia kalbėtis C. G. Jungo pasekėjais. Kodėl žmonės klausia apie ateivius? Kodėl prašo vidurdienį teleskopu rodyti žvaigždes, net ir suprasdami, kad fiziškai tai padaryti neįmanoma? Kiekvieno žmogaus viduje esama arcehetipinio tikėjimo, vidinio stebuklo troškimo. Burtai ir prietarai mūsų kasdienybėje yra realiais psichologines šaknis turintys dalykai. Kodėl visi bijo pasaulio pabaigos? Kaip paprastai kalbama apie meteoritus – niekam neįdomu, bet jei užsimename apie kokio nukritimo galimybę, tai staiga tampa labai didele aktualija.

Ar jaučiate Holivudo filmų įtaką visuomenės mąstymui, kad su nekantrumu laukiama meteorito iš kosmoso, sunaikinsiančio žemę?

Taip, įtaką tikrai pastebime.

Žmonės, kurie apsilanko observatorijoje klausia ar matėte ateivius ir Dievą?

Klausimai apie Dievą paskutiniu metu pritilę. Prieš dešimtmetį iš vyresnės kartos žmonių tikrai dažnai sulaukdavome klausimų apie Dievą. Dabar, kai į observatoriją atvažiuoja senjorai, dar pasitaiko tokių klausimų, bet vidutinio amžiaus lankytojai ir jaunimas tuo nesidomi. Žmonės būna sukrėsti, kai pamato filmus apie kitas galaktikas ir milijardus šviesmečių, o sukrėtime jie išgyvena emocinį atsivėrimą, kuomet suvokiama, kokia iš tiesų begalinė yra Visata. Žmogus priverstas savęs paklausti, ką jis dar žino apie nežemišką, stebuklingą, transcendentinį... Aišku, kad nejučia pagalvoja apie Dievą, o ne kokius nors materialius dalykus. Tas jausmas yra kažkas tokio, ko niekuomet nepačiupinėsi, kas niekada neateis ir nepasakys „aš esu“ ir visada liks su paslaptimi. Visata ir jos dydis bei dievo klausimas visuomet bus šalia.

Kaip manote, kodėl vyresni žmonės ieško Dievo, o jaunimas – ateivių? Ar dėl to kalta populiarios kultūros įtaka ir vertybių kaita?

Ir viena, ir kita. Ne tik keičiasi vertybės ir išgyvename mąstymo lūžį, bet esama ir tam tikro „nudievėjimo“. Galima pažaisti žodžiais ir sakyti, kad Dievo sąvoka tapo dėvima, o ne išgyvenama. Anglai sako „to wear a smile“ (dėvėti šypseną – aut. past.), taip ir tikėjimą mes užsidedama kaip skrybėlę, atėję į bažnyčią pamakaluojame ranka, bet ar išgyvename tos vietos šventumą? Kiek katalikų žino, kas yra komunijos priėmimas – vienas sako „priimu“, o kitas „aukoju“, o kas iš tiesų tuo metu vyksta žmogaus sieloje?

Tad daliai žmonių Dievo nėra, veikiau dėvėjimas tam tikros veiklos, tad ir tėvai, kurie šiuo metu yra 40-50 metų nelabai ką turi įduoti savo vaikams. Į šią situaciją susiveda daug aplinkybių, kuomet žmonės būna pavargę, pikti ir su savo vaikais bendrauja labai mažai. Iš čia turime daugybę psichologinių problemų. Tėvai, kurie užaugo sovietmečiu patys kupini įvairių baimių ir negali su savo vaikais bendrauti atvirai ir būti šilumos bei šviesos davėjais. Žmonėms trūksta gerumo, supratimo, gebėjimo kartais parodyti ir savo silpnumą – štai tokioje visuomenėje auga jauni žmonės. Vaikams kartais stinga ne tik tėvų dėmesio, bet ir akivaizdi žinių stoka – į klausimą, kas atrado Niutono dėsnius, vos du trečdaliai atsako teisingai.

Minėjote, kad lankytojai išgyvena tam tikrą susitikimą su Visata, patirtį, kad tai kas slypi už mūsų kasdienio suvokimo ribų yra sunkiai protu suvokiama, kokios būna jų reakcijos?

Ne visi tomis nuotaikomis dalijasi ir galbūt ne visi išgyvena tą patį. Matosi iš akių ir laikysenos, kokia būna jų reakcija, ypač puikai išsiduoda moksleiviai, nes susitikimo pradžioje ausys būna ausinukas, o burnoje kramtomoji gumą, o pabaigoje – ausinukas iš ausų ištrauktas, o kramtomoji guma priklijuota po kėde. Vieni žmonės atvirai parodo savo emocijas ir nustebimą, o kiti slepiasi po humoru. Aiškiai matyti, kaip už to juoko slepiasi žmogaus suglumimas ir susitikimo su begalybe patirtis. Kaip suvokti, kad Paukščių Tako skersmuo yra 120 tūkst šviesmečių, o šviesa per sekundė nueina aplink Žemę septynis kartus?

Ar nėra taip, kad vieni lankytojai po tokios patirties skuba namo norėdami kuo greičiau užsimiršti ir užsisukti buitinių problemų rate, o kiti, vieną kartą pamatę žvaigždes, vis grįžta ir grįžta?

Visi čia atėję žmonės savo buitines problemas sumažina. Tą garantuoju. Tie, kurie pajunta ir pamato, tikrai suvokia pasaulio didumą, mokslo žygiavimo kryptį, bet nebūtina kalbėtis apie mokslo pasiekimus, galaktikas ir pan., užtenka Jurgio Baltrušaičio poeziją paskaityti. Žinoma, ne visi turi poetinį pajutimą, tačiau kartais paskaičius kelias eilutes poezijos efektas toks pats kaip pažiūrėjus filmą apie Visatos dydį. Žmogus ir jo žinojimas atvedami iki tam tikros ribos. Juk egzistuoja daugybė klausimų, į kuriuos neturime atsakymų: „Kur aš buvau, kai manęs nebuvo?“. Justino Marcinkevičiaus žodžiai įstrigo visam gyvenimui: „Kur dėsis mano mintys, kai manęs nebus“, pradedantis mąstyti vaikas klausia tėvų „o kur aš buvau kai jūs dar nebuvot susitikę?“ Galima kalbėti apie mažiausias Visatos ląsteles, bet žmogus anksčiau ar vėliau savęs paklaus, iš kur būtent toks aš atsiradau?

Mes nežinome, kas yra Visatos pakraštyje ir už jos. Už 13,7 milijardo šviesmečių yra riba , kur nebėra erdvės, net negaliu sakyti „vieta“. Ten nėra nieko – nei erdvės, nei laiko. To iki galo nesuvokiu nei aš pats, nei observatorijos lankytojai, bet gyventi su tam tikru nežinojimu išmokstame. Mes įpratome, kad gyvenime esame visa ko viešpačiai, bet yra dalykų, kurių nepajėgiame suprasti – mirtis, liga, gimimas. Ieškant atsakymų būtina išeiti iš kasdienybės ir mokslo ribų. Dažiausiai ekskursijų observatorijoje metu kalbėdami apie mokslą ateiname ir iki paties žmogaus. Kartais sulaukiame laiškų ar žinučių, kaip apsilankymas observatorijoje pakeitė jų gyvenimą, taip pat jaučiu, kad yra tokių, kurie laiškų neparašė, bet šis tas pasikeitė. Čia ir matome savo darbą – ne tik pateikiame žmogui žinias, bet ir parodyti, kad jis gyvena Žemėje, labai mažame lopinėlyje apsuptas kitų žmonių. Turime nesijausti maži, bet būti tvirti savyje. Būna, kad žmonės atvyksta pas mus ir antrą, trečią kartą.

Ką pasakytumėte žmonėms, kurie planuoja apsilankyti observatorijoje, bet vis neprisiruošia to padaryti?

Jei žmogus ruošiasi ir neprisiruošia padaryti kokį nors darbą, vadinasi, jis tuo metu daro kažką kitą. Jeigu žmonės neatvažiuoja, linkiu, kad mokėtų džiaugtis tuo, ką tuo metu daro, bet jei tai būna sėdėjimas įbedus akis į televizorių, burbėjimas ant vaikų ar sutuoktinio, reikia ką nors daryti, kad situacija keistųsi. Pradžioje vertėtų išjunti televizorių, ką dažnam padaryti būna labai sunku, ir pasikviesti žmoną pasivaikščioti, paklausti, ką dieną veikė jūsų vaikas, bet tam reikia pirminio impulso. Kaip tai padaryti, aš nežinau, bet kai žmonės atvyksta į observatoriją, mes bandom.

Aut. teisės: TV3
TV3
(0)
(0)
(0)

Komentarai (8)