Amerikos nuosmukis ir kritimas  (26)

Jungtinės Valstijos buvo sukurtos, remiantis švietimo epochos vertybėmis ir yra stipriausia mokslu paremta valstybė. Tačiau mokslo statusas visuomeniniame gyvenime dar niekada nebuvo toks žemas. 2012-ųjų metų prezidento rinkimų kampanijai įsisiūbuojant, JAV politikai, ypač dešinieji, regis, persikėlė į paralelinę visatą, kur nemokšiškumas, neigimas ir nepagrįstumas nugali faktus, įrodymus ir racionalumą.

Galbūt dalis skaitytojų nustebs, o kuo ši JAV situacija svarbi mums, lietuviams? Pasigilinus paaiškėja, kad mokslo santykis su politikais ir visuomene formuojasi pagal bendrus dėsningumus, galinčius pasireikšti ne tik JAV, bet ir bet kurioje kitoje valstybėje. Tad šių dėsningumų išmanymas leidžia žymiai objektyviau ir kritiškiau įvertinti įvairių visuomenės veikėjų pozicijas ir nuomones.

Tad kaip visuomenė nutolsta nuo mokslo? Šią temą jau ne vienerius metus tyrinėja Shawn Lawrence Otto – knygos „Fool Me Twice: Fighting the assault on science in America“ autorius ir ScienceDebate2008 vienas iš įkūrėjų ir vykdantysis direktorius; taip pat apdovanotas scenarijų rašytojas. Jis gilinasi į Amerikos atsitraukimo nuo proto ir logikos gilias ir kartais stebinančias šaknis bei kviečia mokslininkus daryti tai, kas jiems turėtų būti savaime suprantama ir natūralu: ieškoti įrodymų ir veikti jais remiantis. Toliau – jo straipsnis, publikuotas žurnale NewScientist.

„Kai žmonės yra gerai informuoti, vyriausybė gali jais pasitikėti“

Tomas Džefersonas, 1789

„Dabar labai rūpinamės globaliniu atšilimu. Visa tai vudu, nesąmonė, farsas, apgavystė“. Taip sakė Michelle Bahmann, pretendavusi tapti respublikonų kandidate 2008 metų prezidento rinkimuose. Bahmann taip pat mano, kad žmogaus papilomos viruso vakcina gali sukelti silpnaprotystę ir kad į vaikų mokymo programą turėtų būti įtrauktas kreacionizmas. „Manau, reikėtų sudėti visus mokslus ant stalo ir leisti mokiniams pasirinkti. Nemanau, kad vyriausybė turėtų palaikyti kurią nors mokslo pusę, kai abejonių yra abejose.“

Bachmann varžovas, Teksaso gubernatorius Rikas Peris (Rick Perry), gina biblija paremtą, visišku susilaikymu pagrįstą lytinį švietimą. Jis teigia, kad evoliucija yra „tiesiog teorija – ir joje yra spragų.“ (šia tema galime prisiminti puikiai tinkantį straipsnį Evoliucija: 24 mitai ir klaidingi įsitikinimai, red. past.) Kalbėdamas apie klimato kaitą, Peris irgi išsakė audringą abejonių kupiną kalbą, kurioje žibėjo tokie išsireiškimai: „mokslas dar nėra apsisprendęs… vien dėl to, kad grupė mokslininkų atsistoja ir sako, štai jums faktas… Galilėjas buvo pasmerktas dėl burtų“.

Buvęs Atstovų rūmų pirmininkas Niutas Gingričas (Newt Gingrich) rinkėjams tvirtina, kad embrioninių kamieninių ląstelių tyrimas yra „vaikų žudymas, siekiant gauti tyrimo medžiagos“. Kylanti respublikonų žvaigždė Hermanas Keinas (Herman Cain) teigia, kad nėra mokslinių įrodymų, jog homoseksualumas yra kas nors kito, nei asmeninis pasirinkimas.

Pažymėtina ir tai, kad respublikonai, atsiribojantys nuo nemoksliškų politikų, kelia sau pavojų. Kai lyderiaujantis kandidatas Mitas Romnis (Mitt Romney) tiesioginio eterio metu pasakė: „Spręsdamas iš to, ką esu skaitęs, manau, kad pasaulis šyla… ir žmonės prie to prisideda“, konservatyvusis laidos vedėjas Rašas Limbo (Rush Limbaugh) iš karto tiesioginiame eteryje sukritikavo tokį požiūrį. Romnis teko švelninti savo išsireiškimus, patikslinant, jog jis nežino „ar atšilimas vyksta daugiausia dėl žmogaus veiklos.“

Buvęs Jutos gubernatorius Džonas Hantsmanas (Jon Huntsman) teigė, kad „tą pačią minutę, kai respublikonai taps antimoksline partija, kils didžiulė problema“. Nuo tada Hantsmanas tapo partijos šulų atstumtuoju.

Intelektualinis sugedimas plinta plačiai. 96 iš 100 naujai išrinktų respublikonų narių kongrese neigia klimato kaitos realumą arba pasirašė pasižadėjimus priešintis jo mažinimo priemonėms. Ne ką geriau ir kitoje politikų stovykloje. Šią liepą San Francisko priežiūros taryba, visi demokratai, išleido įsaką, reikalaujantį, kad visi prekiautojai mobiliaisiais telefonais įspėtų klientus dėl galimos žalos, kaip, pavyzdžiui, smegenų vėžio, nors mokslinių to įrodymų nėra. Kitur išrinkti vadovai nuolat priekabiauja ir gąsdina mokslininkus, kurie su jais nesutinka, ir klaidingai teigia, kad mokslininkai sako, jog anglies dvideginis yra karcinogenas; leidžia rezoliucijas, skelbiančias, kad Žemė vėsta ir nurodo mokytojams dėstyti, kad astrologija lemia orus. Absurdiški komentarai dabar ne tik politiškai priimtini, o netgi aistringai geidžiami. Kas dedasi?

Spėjama, jog per ateinančius 40 metų mokslas turėtų sukurti daugiau žinių, nei per visą žmonijos istoriją. Nors tai suteikia daug privalumų, tačiau nelauktos praeities pasiekimų pasekmės grįžta bumerangu – klimato kaita, biologinės įvairovės mažėjimas, tarša, gyventojų skaičiaus augimas, per intensyvi žvejyba ir daugelis kitų. Aplinkos išsaugojimo, gyventojų aprūpinimo problemų sprendimas visiškai priklauso nuo mokslo, bet politikai vis aktyviau atmeta mokslo siūlomus sprendimus ar apsimeta, kad problemos neegzistuoja.

Žinios yra jėga

Štai čia Tomo Džefersono teiginys apie gerai informuotą visuomenę sukelia problemas: ar šiuolaikiniame pasaulyje, kur technologijos dominuoja, gali klestėti demokratija?

Jei spręstume iš Kongreso, atsakymas būtų neigiamas. Mažiau, nei 2 % iš 535 jo narių turi profesionalaus mokslo užnugarį. Tuo tarpu 222 nariai yra teisininkai, kuriems mokslo paskaitos koledže nebuvo mėgiamiausios. Teisininkai yra mokomi laimėti ginčus ir, kaip pasakys bet kuris teismo advokatas, tai reiškia selektyvų faktų panaudojimą laimėti ginčą, o ne nustatyti tiesą. Tad nenuostabu, kad politinėse diskusijose vyrauja ideologija ir retorika, dažnai turinti mažai ką bendro su faktine tikrove.

Kas atsitiko? Norėdami perprasti sudėtingus JAV mokslo ir politikos santykius, turime suprasti jos istoriją.

Kitaip, nei kartais tvirtinama, JAV nebuvo įkurtos, kaip krikščioniška tauta. Ankstyvieji gyventojai buvo puritonai, ieškoję laisvės nuo autoritarinės krikščionybės. Buvimas puritonu reiškė siekį įžvelgti Dievo įstatymus, studijuojant Bibliją ir gamtos mokslų knygas, procesą, vadinamą „natūraliąja filosofiją“ kurią dabar vadiname „mokslu“. 1663 metais, 62 procentai Karališkosios draugijos narių buvo puritonai, tarp jų ir Izaokas Niutonas.

 

„Mokslas šiuo atveju yra mūsų pusėje. Ir mokslas rodo, kad žmonių veikla nėra viso šito globalinio atšilimo priežastis.“

Michelle Bachmann, respublikonė

Niutono, Frencio Beikono, Džono Loko ir Deivido Hjumo veikalai padarė didelę įtaką T. Džefersonui, kai jis ruošė Nepriklausomybės deklaraciją. Niutonas pabrėžė skirtumą tarp tikėjimo ir žinojimo. Beikonas išdėstė, kaip galima plėsti žinias, naudojant indukcinį priežastingumą. Lokas nurodė, kaip žinojimas skiriasi ir yra pranašesnis už „tik tikėjimą ar nuomonę“. Hjumas apibrėžė laisvę kaip sugebėjimą rinktis tarp ko nors darymo ir nedarymo.

Džefersonas apjungė šias idėjas JAV įkūrimo dokumente ir jos tapo filosofiniu ir teisiniu Jungtinių Valstijų pamatu. Jei kiekvienas žmogus turi galimybę kurti žinias apie tikrovę ir tiesą, naudodamas mokslą, joks karalius ar popiežius negali būti didesnis autoritetas, nei paprastas pilietis. Visi žmonės sukurti lygūs. Tai įtvirtino pasaulietinę valdžią, kuri gerbė ir toleravo religiją, bet negrindė savo autoriteto religija, o tik laisve, protu ir mokslu.

Toks mąstymas veikė JAV labai gerai maždaug 200 metų. Bet paskui reikalai pašlijo.

Būtų pernelyg paprasta besti pirštu vien į religijos laisvę. Iš tiesų veikė daug jėgų iš abiejų politinio spektro pusių bei iš paties mokslo vidaus ir jo išorės.

Pirmiausia, šiems pokyčiams didelę įtaką padarė Antrasis pasaulinis karas, pakeitęs mokslą iš tyrinėjančio gamtą į ginklą. Radarai ir atominės bombos turėjo didelę įtaką karo baigčiai, kaip ir sonarai, sintetinė guma ir kitos inovacijos.

1945-aisais, Vanevaras Bušas (Vannevar Bush), kaip Mokslinių tyrimų ir vystymo biuro (Office of Scientific Research and Development) direktorius, koordinavęs naujų technologijų kūrimą, įteikė tuometiniam prezidentui Hariui Trumenui dokumentą, pavadintą „Mokslas, begalinė riba“ (Science, the Endless Frontier). Jame jis įrodinėjo nuolatinį tyrimų finansavimo iš biudžeto būtinumą.

Bušo argumentai buvo išgirsti. Išlaisvinti nuo filantropų įtikinėjimo tyrimų nauda naštos, mokslininkai nusigręžė nuo civilinių įsipareigojimų. Universitetų programos buvo kuriamos taip, kad skatintų tyrimus ir publikacijas, bet ne visuomenės informavimą. Į viešai pasisakančius mokslininkus jų kolegos dažnai žiūrėdavo neigiamai. Dalyvavimas politikoje galėjo pasėti abejones mokslininko objektyvumu.

Mokslas yra politika

Tačiau vertinti mokslą kaip apolitišką yra fundamentaliai klaidinga. Mokslas visada yra politiškas, nes naujos žinios, kurias jis teikia, reikalauja moralės ir etikos tobulinimo ir susikerta su privačiais interesais. Viešumo vengimas perleido šias diskusijas oponentams.

Kol mokslininkai traukėsi į savo laboratorijas, Amerika atspindėjo tamsiąją žinių pusę. Atominės bombos moralinis nevienareikšmiškumas kartu su branduolinio išnykimo grėsme stipriai paveikė visuomenės sąmonę. Pradėjo jaustis cheminio užterštumo poveikis. Nelaimės, kurių priežastys buvo nuo toksinių atliekų iki pavojingos medicinos įrangos, sugriovė visuomenės užtikrintumą. Kūdikių bumo kartoje įsitvirtino gilus nepasitikėjimas valdžia ir mokslu.

TEISINGI REIKALAI

Respublikonai buvo mokslo partija. Abrahamas Linkolnas įkūrė Nacionalinę mokslų akademiją 1863-aisiais; Viljamas Makinlis (William McKinley) laimėjo du prezidentų rinkimus 1896 ir 1900, prieš antievoliucionistą demokratą Viljamą Dženingsą Brajaną (William Jennings Bryan). Makinlis rėmė dabartinio Nacionalinio standartų ir technologijos instituto pradininko sukūrimą. Brajano kampanijos prieš evoliuciją baigėsi 1925 metų Skoupso beždžionės teismu ir paskatino daug mokslininkų pereiti į respublikonų partiją. 1923, susierzinęs respublikonas, Nobelio premijos laureatas ir Kalifornijos technologijos instituto prezidentas Robertas A. Milikanas (Robert A. Millikan), rašė, kad kreacionistai yra „žmonės, kurių sprendimus formuoja (kaip ir visus sprendimus džiunglėse) instiktai, impulsai, paveldėtos baimės ir meilės, o ne blaivus protas. Tokie žmonės yra grėsmė demokratijai ir civilizacijai.“

Tuo tarpu religija telkė jėgas. Besistengdamos pritraukti naujų narių, tradicinės bažnyčios nusitaikė į mokslui iškylančius moralinius mokslo iššūkius. Naudodamas televiziją, protestantizmo balsas pasidarė evangelistiškas, antimokslinis ir labai politizuotas.

Tačiau, netgi kylant kritikos bangai, taikomasis mokslas džiaugėsi augančiu finansavimu ir prestižu universitetuose, išstumdamas humanitarines disciplinas. Jos atsakė postmodernizmu, kuris, remdamasis kultūrine antropologija ir reliatyvumu, teigė, kad nėra absoliučios tiesos. Mokslas paprasčiausiai kultūrinė baltaodžio vakariečio vyro išraiška, neturinti didesnės teisės vadintis tiesa, nei moterų ir vaikų „tiesos“. Tai gerai derėjo su pilietinių teisių politika ir kartu patogiai vėl į viršų užkėlė humanitarines disciplinas. Populiariojoje kultūroje tai tapo sekuliariu religiniu Naujojo amžiaus (New Age) judėjimu, šlovinančiu savo paties tikrovės kūrimą.

Iš postmodernizmo kilo daug teigiamų dalykų, bet idėja, kad nėra objektyvios tiesos, yra tiesiog klaidinga. Tačiau ištisa amerikiečių karta buvo mokoma šios neteisingos idėjos. Jiems tapus lyderiais politikoje, pramonėje ir žiniasklaidoje, šis mąstymas paveikė jų požiūrį į tiesą ir mokslą. Be objektyvios tiesos, visi ginčai tampa retoriniai. Esame arba paralyžiuoti nesibaigiančių debatų arba turime griebtis brutalaus autoriteto. Tai bedugnė, į kurią JAV ir žiūri.

Padėtis pablogėjo 1987 metais, kai Federalinė komunikacijos komisija atšaukė sąžiningumo doktriną. Iki tol transliuotojai, naudojęsi valstybiniais dažniais, privalėjo pateikti kontraversiškas temas ir tai daryti sąžiningai. Atsisakius šios doktrinos, atsirado nauja radijo ir televizijos transliuotojų veislė. Rush Limbaugh ir kiti susikrovė didžiulius reitingus, skelbdami prieštaringiausius politinius pareiškimus. Tuo pačiu metu kabelinė televizija ir internetas pateikė nesuskaičiuojamus naujienų srautus.

Naujienų laidos dabar turėjo konkuruoti su pramoginėmis programomis, todėl tapo emocionalesnės ir labiau primetančios nuomonę. Postmodernių žurnalistų karta nusprendė, kad „objektyvūs“ pranešimai paprasčiausiai reiškia įvairių nuomonių pateikimą, nesilaikant tikrovės atstovavimo pozicijos. „Tai ne mūsų pareiga“, – aiškino Baltųjų rūmų korespondentas Deividas Gregoris, paklaustas, kodėl nepriekaištavo Džordžui Bušui jaunesniajam (George W. Bush) dėl nepagrįsto sprendimo pradėti karo veiksmus Irake. Ši problema, vadinamoji „neteisinga pusiausvyra“, kamuoja, pavyzdžiui, klimatologus bendraujant su klimato kaitos neigėjais. Tai suteikia per daug viešumo ekstremalioms pažiūroms – situacija, susidariusi dėl daugumos mokslo ir tyrimų korespondentų eliminavimo iš naujienų tarnybų redakcijų.

Galiausiai, yra ir savanaudiškų interesų įtaka. Nuo 2009-ųjų sausio iki 2011 ųjų birželio, pavyzdžiui, energetikos pramonė išleido pusę milijardo dolerių kovai su klimato kaitos įstatyminiais aktais. Jie išleido dar apie 73 milijonus neekologiškos energijos reklamoms nuo 2010 m. sausio iki spalio. Didžioji dalis pastangų buvo skirta pasėti abejones klimatologų tyrimų rezultatais ar mokslininkų reputacija ir motyvais. Tai suveikė, labiausiai dėl to, kad žinių agentūros tai leido.

Šie faktoriai kartu sukūrė Amerikos istorijoje neturintį precedentų puolimą prieš mokslą. Išlaisvintas nuo objektyvios tiesos, Amerikos viešasis dialogas pavirto kariaujančių nuomonių ir taisyklių paralyžiumi. Progresas vykdomas brutaliu autoritetu, įstatymais, neatsižvelgiant į duomenis ir prieš oponentų valią – tokios situacijos Lokas ir Džefersonas tikėjosi išvengti.

Antimokslinė ideologija buvo įsitvirtinusi anksčiau, kitokiu būdu, bet istorija gali pateikti pamoką. Pagrindiniai elementai buvo panašūs, kai Sovietų sąjunga iškėlė lysenkizmo idėją, nepaisydama genetikų įspėjimų, kuriuos Trofimas Lysenko vadino „buržuazinio pseudomokslo dramblio kaulo bokšto kastos kunigais“, kas nelabai skiriasi nuo Saros Palin (Sarah Palin) globalinio atšilimo apibūdinimo kaip „aplinkosaugos kunigų brukama gąsdinimo pasaulio pabaiga taktika“. Sovietų žemės ūkis nesivystė 40 metų.

Veimaro Vokietijos politinė dešinė vadino Einšteino reliatyvumo teoriją „triuku“ ir tvirtino, kad jis sukūrė ją dėl pinigų – panašiai teigia ir klimato kaitą neigiantys politikai.

Per Niurnburgo karo nusikaltimų tribūnolą, Hitlerio vyriausybės karo ministras Albertas Špėras (Albert Speer), išdėstė naujos technologijos panaudojimą skelbiant ideologiją, panašiai, kaip šiandienos politiniai aido kambarėliai: „Techninėmis priemonėmis, kaip radijas ir garsiakalbiai, iš 80 milijonų žmonių buvo atimta nepriklausoma mintis.“

Didžiojo šuolio kampanijoje, Mao iškėlė planą pertvarkyti Kiniją į modernią visuomenę per 15 metų. Prieš šią idėją pasisakę mokslininkai buvo persekiojami arba įkalinami. Mao politika sukėlė didžiausią badą žmonijos istorijoje, pasiglemžusio daugiau, nei 40 milijonų gyvybių.

Akivaizdu, JAV situacija nė iš tolo nėra panaši nė į vieną iš aptartųjų, ji siekia savo unikalios krizės. Su kiekvienu žingsniu tolyn nuo proto į ideologiją, šalis juda į tironijos būseną, kur viešoji politika remiasi ne žiniomis, bet garsiausiai reiškiama nuomone.

Sprendimai tokie pat daugialypiai, kaip ir problemos. Visų pirmiausia, mokslininkai turi atnaujinti nacionalinį dialogą ir protu besivadovaujantys politikai turėtų kviesti oponentus į politinius debatus, kur būtų nagrinėjami mokslo klausimai.

Dalyvauju dviejuose projektuose, kuriais to siekiama. Vienas yra Amerikos mokslo įsipareigojimas, kviečiantis kandidatus įsipareigoti ginti mokslą ir viešosios politikos sprendimus remti duomenimis.

Kitas yra ScienceDebate2012.com, kampanija prezidentiniams debatams apie mokslą, technologijas, sveikatą, mediciną ir aplinkosaugą. 2008-aisiais įtikinome Barack’ą Obama’ą ir John’ą McCain’ą dalyvauti tokiuose debatuose; Science Debate 2008 buvo didžiausia politinė iniciatyva Amerikos mokslo istorijoje. Mokslininkai elgtųsi teisingai remdami tokias iniciatyvas dar aukštesniu lygiu. Kaip pastebėjo Alexis de Tocqueville, „kiekvienoje demokratijoje žmonės gauna tokią valdžią, kokios nusipelno“.

Shawn Lawrence Otto

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Vytautas Povilaitis

(2)
(0)
(2)

Komentarai (26)