Vandenynai: glausta tyrimų istorija  (0)

Okeanografija, arba mokslas apie vandenynus, pasižymi sena ir turtinga praeitimi. Vandenynus ne vieną šimtmetį tyrinėjo daugybė ir Amerikos, ir Vakarų Europos mokslininkų, inžinierių bei keliautojų, tarp kurių nemažai būta ir nuotykių mėgėjų bei paprasčiausių avantiūristų.

Visų šių tyrėjų, tyrinėjusių jūras ir vandenynus nuo pat pakrančių iki giluminių srovių bei nuo dugno iki pat bangų, pastangomis surinkti duomenys praplėtė mūsų supratimą apie tai, kas vyksta povandeniniame pasaulyje. Visi čia apžvelgti įvykiai yra tik paviršius to, ką būtų galima pavadinti tyrinėjimų jūra. Dar labai daug kas lieka nežinoma ir laukia savo eilės, kada bus atskleista!

Siūlome į šio mokslo raidą pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Svarbiausius įvykius atrinko žurnalo „National Geographic“ kolektyvas.

1807 metai: pradėti JAV priekrančių zonų tyrimai


JAV prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) buvo pirmasis šios šalies prezidentas, kuris sankcionavo sistemiškus Jungtinių Valstijų priekrantės zonos topografinius tyrinėjimus, lėmusius detalių nuo kranto linijos per dvidešimt lygų (96,56 kilometrų) nutolusių teritorijų žemėlapių sudarymą. Šios programos vykdymo metu buvo atlikti ir salų, seklumų bei laivų švartavimo vietų išsamūs tyrimai.

Darbai oficialiai turėjo būti pradėti dar 1807 metais, tačiau dėl nestabilios politinės situacijos šalyje (paskelbti embargai Anglijai ir Prancūzijai) iš tikrųjų nieko nebuvo daroma. Faktiškai tyrimai pradėti tik 1811 metais.

1878 metais, siekiant pabrėžti geodezinių tyrinėjimų svarbą, JAV Priekrantės tyrimų tarnyba (U.S. Coast Survey) buvo pervadinta į JAV Pakrantės ir geodezinių tyrimų tarnybą (U.S. Coast and Geodetic Survey, USC&GS).

1842 metai: išsiaiškinta, kaip susidaro koralų atolai


Britų gamtininkas Čarlzas Darvinas (Charles Darwin) paskelbė straipsnį, kuriame pateikė aiškinimą, jog koralų atolai – tai paskutinė vulkaninių salų irimo ir grimzdimo į vandenyną fazė.

Laikotarpiu nuo 1831 metų gruodžio iki 1836 lapkričio Darvinas britų laivu „H.M.S. Beagle“ keliavo aplink pasaulį. Pagrindinis jo tikslas buvo geologiniai tyrimai, todėl didžiąją laiko dalį jis skyrė stebėjimams ir bandinių rinkimui. Darvinas nuodugniai ištyrė daugelį Indijos ir Ramiajame vandenynuose besidriekiančių atolų.

Savo paskelbtame straipsnyje „Koralų rifai“ Darvinas pasiūlė atolus skirstyti į tris pagrindinius tipus: 1) kraštinius rifus, 2) barjerinius rifus ir 3) atolus.

Pagal jo teoriją, koralų rifai pradeda augti netoli salos pakrantės. Tai kraštinis rifas. Salai pamažu grimztant į jūrą, koralai toliau auga aukštyn ir lieka jūros paviršiuje. Kai taip atsitinka, kraštinis rifas tampa barjeriniu rifu, kuris yra tarsi barjeras tarp atviro vandenyno ir ramesnės lagūnos, tyvuliuojančios tarp šio rifo ir salos. Salai visiškai nugrimzdus į vandenyną, lieka tik koralų žiedas, kuris dabar vadinamas atolu. Jo viduje tyvuliuoja lagūna.

Darvino pasiūlyta koralų rifų klasifikacija plačiai naudojama dar ir šiandien.

1857 metai: aptikti povandeniniai kanjonai


1857 metais Džeimsas Oldenas (James Alden) atrado pirmąją povandeninę įdubą – Kalifornijos Monterėjaus kanjoną.

Oldenas, tarnavęs Priekrančių tyrimo tarnybos garlaivio „Active“ kapitonu, Monterėjaus įlankos viduryje aptiko gilaus tarpeklio pavidalo kanjoną. Šis kanjonas driekiasi į Ramųjį vandenyną net 153 kilometrus ir vietomis siekia 3597 metrų gylį. Monterėjaus kanjonas yra didžiausia ir giliausia povandeninė dauba, esanti Ramiajame vandenyne netoli Šiaurės Amerikos krantų. Savo išmatavimais ji prilygsta Didžiajam kanjonui.

Monterėjaus kanjono maisto išteklių nestokojančios gelmės čia sudaro palankias sąlygas tarpti daugybei įvairiausių rūšių gyvūnų, kaip antai medūzoms, kalmarams, jūriniams vėžliams, vandens paukščiams ir įvairiems jūros žinduoliams.

1868 metai: aptikta giliavandenė gyvūnija


Čarlzas Vaivilis Tomsonas (Charles Wyville Thomson), plaukiodamas laivu „H.M.S. Lightning“ ir traukdamas iš didelių jūros gilumų tinklus, 4389 metrų gylyje aptiko egzistuojant gyvybės. Šis atradimas sutriuškino to meto populiarias teorijas, tvirtinusias, jog vandenynuose giliau 549 metrų nėra jokios gyvybės.

Tomsonas buvo gamtininkas, o ratinį garlaivį „H.M.S. Lightning“ jis naudojo Atlanto vandenynui į šiaurę nuo savo gimtosios Škotijos tyrinėti. Vilkdami laivu į didelį gylį nuleistus tinklus ir juos ištraukdami į paviršių (toks tyrinėjimas mokslininkui yra pats geriausias būdas ką nors sužinoti apie jūros gelmių gyvūniją), jo komandos nariai tinkluose rado pinčių, jūros žvaigždžių, vėžiagyvių, moliuskų ir kai kurių rūšių planktono.

Tomsonas nustatė ir skirtinguose jūrų gelmių regionuose egzistuojančią temperatūrų bei ekosistemų įvairovę. Taigi visuotinai priimta teorija, jog jūrų gilumoje vandens temperatūra yra sąlyginai vienoda ir lygi 4°C, tapo labai abejotina.

1872 metai: pirmieji Amerikos žemynų jūriniai tyrinėjimai


Šveicarų gamtininkas Luisas Agasisas (Louis Agassiz) 1872 metais vyko į mokslinę ekspediciją, garlaiviu „Hassler“ plaukdamas iš Bostono Masačusetso valstijoje į San Franciską Kalifornijoje, – ir kadangi jo laivas turėjo praplaukti pro Pietų Amerikos pietinį kyšulį, ši kelionė jam suteikė gerą progą patyrinėti Magelano sąsiaurį.

Per septynių mėnesių trukmės ekspediciją laivu „Hassler“ Agasisas tikėjosi ištyrinėti pačius giliausius vandenyno regionus. Nors tam jis neturėjo pakankamai laiko, be to, ir tuometės eksperimentinės technikos netobulumas daug ko neleido, vis dėlto jam pavyko ištyrinėti gana plačius anksčiau niekieno netirtus plotus. Taip pat jam pasisekė paimti daug naujų gyvūnijos pavyzdžių.

Ekspedicijos metu tiek Agasisas, tiek ir kiti jo komandos nariai mokslininkai surinko apie 30 tūkstančių įvairiausių jūros gyvūnijos pavyzdžių. Daugiau kaip 7000 iš jų yra įtraukti į Harvardo universiteto Lyginamosios zoologijos muziejaus katalogą. Kitus galima rasti Smitsono institute ir kituose gamtos istorijos eksponatų kolekcijose.

1882 metai: pastatytas pirmasis okeanografinių tyrinėjimų laivas


1882 metais JAV Žvejybos komisijos (U.S. Fisheries Commission) garlaivis „U.S.S. Albatross“ pradėjo savo jūrinę tarnybą. Pastatytas Delavero valstijoje esančiame Vilmingtono (Wilmington) mieste, jis buvo pirmasis specialiai vandenynams tirti sukurtas laivas.

Remiantis Smitsono instituto Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus (Smithsonian National Museum of Natural History) ataskaita, „Garlaivis „Albatrosas“, kuris buvo pastatytas keliauti po viso pasaulio vandenynus ir giliausių jūrų rajonų tyrinėjimo darbams atlikti, prisidėjo prie mūsų žinių apie jūrų žuvis bagažo praturtinimo kaip joks kitas laivas“. Pavyzdžius, kurie buvo surinkti per jo 38 metų tarnybos Atlanto ir Ramiajame vandenynuose laiką, dar ir šiandien aktyviai naudoja atitinkamų sričių specialistai.

1912 metai: „Titaniko“ katastrofa


1912 metais, atsitrenkęs į ledkalnį, į Atlanto vandenyno gelmes nugrimzdo laivas „R.M.S. Titanic“ (populiariai – „Titanikas“), nusinešęs su savimi daugiau kaip 1500 žmonių gyvybes. Ši tragedija buvo akstinas kurti prietaisus, kuriais būtų galima aptikti aplink laivą esančius objektus.

Navigacijoje taikoma radijo ir garso bangų lokacijos sistema (RGLS) (angl. Radio Acoustic Ranging, RAR) buvo viena iš daugelio techninio progreso atliekant jūrų tyrimus priemonių, kurią sukurti paskatino „Titaniko“ žūtis. Tai buvo pati pirmoji sistema, kuri leido atsisakyti vizualinio astronominių kūnų aptikimo navigacijoje, orientuojantis erdvėje pagal dangaus kūnus, arba navigacijoje skraidant lėktuvais virš sausumos, orientuojantis pagal gerai žinomus sausumoje esančius objektus. RGLS buvo pirmasis žingsnis kelyje į šiuolaikinės globaliosios pozicionavimo sistemos (GPS) sukūrimą.

Daugiau apie tai sužinoti galite čia.

1914 metai: atliktas pirmasis jūrų akustinis tyrimas


Kanadietis inžinierius Redžinaldas Fesendenas (Reginald Fessenden) pirmą kartą panaudojo osciliatorių kaip garso bangų šaltinį jūroms tirti. Šios bangos, vienu ir tuo pačiu metu paleistos į ledkalnį ir į jūros dugną bei vėliau nuo pastarųjų atsispindėjusios ir grįžusios leisdavo išmatuoti atstumus iki jų.

Pirmą veikiantį echolokatorių Fesendenas sukūrė dirbdamas Bostone (Masačusetso valstijoje) įsikūrusioje kompanijoje „Submarine Signal Company“ (liet. „Povandeninių signalų kompanija“). Savo išradimą jis išbandė JAV Pakrančių tarnybos kateryje „Miami“, tyrinėdamas netoli Niūfaundlendo salos (Kanada) besidriekiančias Didžiąsias Bankas (angl. Grand Banks).

1925 metai: atlikti Vidurio Atlanto kalnagūbrio tyrimai


Vokiečių ekspedicija „Meteor“, echolokatoriais tyrinėjusi pietinę Atlanto vandenyno dalį, įrodė, kad Vidurio Atlanto kalnagūbris yra vientisas, nepertraukiamai besidriekiantis kalnų masyvas.

Aprūpintas sonarine įranga, „Meteoras“ du metus tyrinėjo Atlanto vandenyną nuo ekvatoriaus iki pat Antarktidos. Per visą kelionės laiką nuplaukę daugiau kaip 125 010 kilometrų, „Meteoro“ ekspedicijos nariai įsteigė 310 stebėjimo punktų, atliko 67 tūkstančius echolokacinių gylio matavimų ir paleido daugiau kaip 800 meteorologinių oro balionų. Jų surinkti duomenys patvirtino tai, kad Vidurio Atlanto kalnagūbris driekiasi per visą Pietų Atlantą ir per Gerosios Vilties kyšulį pereina į Indijos vandenyną.

1934 metai: sukurta pirmoji batisfera


Amerikiečių gamtininkas Viljamas Bybas (William Beebe) lynais pritvirtintoje batisferoje buvo nuleistas į 923 metrų gylį. Jis kartu su partneriu Otisu Bartonu (Otis Barton) buvo pirmojo žmonijos istorijoje vandenyno gelmėms tirti skirto povandeninio aparato, kurio viduje sėdėjo žmonės, įgulos nariai.

1928 metais Bybas planavo vadovauti giliavandenės gyvūnijos tyrimams netoli Bermudų salų, tačiau netobula to laikmečio nardymo įranga (šalmai, povandeniniai laivai ir šarvoti kostiumai) neatlaikydavo milžiniško vandens slėgio ir leisdavo nusileisti tik į 169 metrų gylį. Be to, judėti naudojantis tokia įranga būdavo nepaprastai sunku. Bendradarbiaudamas kartu su amerikiečių inžinieriumi Bartonu ir gavęs Nacionalinės geografijos draugijos finansinę paramą, Bybas sukonstravo batisferą – bemotorį plieninį rutulio pavidalo aparatą, kuris lynais būdavo nuleidžiamas iš laivo.

Bybo ir Bartono rekordinis nusileidimas į gelmes, kurį jie atliko 1934 m. rugpjūčio 15 d., truko tik penkias minutes. Nepaisant tokios trumpos viešnagės gelmėse, šis rekordas išsilaikė iki pat 1945 metų, kai tas pats Bybas savo paties sukonstruotu povandeniniu aparatu, jo pavadintu bentoskopu, nusileido į 1372 metrų gylį.

1943 metai: sukurtas akvalangas


Prancūzų okeanografas Žakas Kusto (Jacques Cousteau) ir inžinierius Emilis Ganjanas (Émile Gagnan) tais metais sukonstravo akvalangą – nardymo prietaisą, kuris visiems laikams pakeitė žmonijos santykį su jūra.

Akvalangas susideda iš ant veido užsimaunamos kaukės ir ant nugaros užsidedamo didelio slėgio oro baliono, kuriuos jungia lanksti žarnelė su joje įmontuotais vožtuvais. Jis leidžia nardytojui apsieiti be sunkaus ir gremėzdiško nardymo kostiumo, kuriuo vilkintis žmogus, norintis pažvelgti į povandeninį pasaulį, turi būti išties geros fizinės formos.

Nacionalinė geografijos draugija Žaką Kusto laikotarpiu tarp 1952 ir 1967 metų materialiai skatino net 38 kartus.

1954 metai: nusileidimas į vandenyno gelmes savaeigiu autonominiu povandeniniu aparatu


1954 metais prancūzas Žoržas Uo (Georges Houot) ir jo tėvynainis Pjeras Anri Vijmas (Pierre-Henri Willm) netoli Vakarų Afrikos pakrantės povandeniniu gelmių tyrimo aparatu „FNRS-III“ nusileido į 4041 metrų gylį. Tai buvo pirmasis autonominio (prie laivo jokiais lynais nepririšto) savaeigio su žmonių ekipažu viduje povandeninio aparato nusileidimas.

Prancūzijos karo laivyno suprojektuotas povandeninis gelmių tyrimo aparatas „FNRS-III“ buvo batiskafas (jo pavadinimas kildinamas iš dviejų graikų kalbos žodžių: „gilus“ ir „valtis“). Tai yra visiškai autonomiškas, motorizuotas į dideles gelmes galintis nusileisti povandeninis aparatas. Jo įgulos kabina savo išvaizda panaši į batisferos kabiną, tik korpusas yra povandeninio laivo pavidalo.

1955 metai: vandenyno dugne aptiktos magnetinės juostos


JAV Pakrančių ir geodezijos tarnybos laivas „Pioneer“, dalyvaujant JAV Kariniam jūrų laivynui ir Skripso okeanografijos institutui (Scripps Institution of Oceanography), pirmą kartą panaudojo magnetometrą vandenyno dugno ties Amerikos Vakarų pakrante magnetinėms savybėms tirti. Šių tyrimų metu nustatytos dugno magnetinės juostos charakterizuoja juostuotą uolienų, kurios pasižymi reguliariu jų magnetinių savybių kitimu, pobūdį. Magnetinės juostos būdingos visam per vandenyno vidurį besidriekiančiam kalnagūbriui ir papildo tektoninių plokščių teoriją kaip vienas iš pačių svarbiausių jos elementų.

Jūrų geologas H.W. Menardas laive „Pioneer“ atliktus tyrimus apibūdino kaip „vienus iš pačių svarbiausių kada nors atliktų geofizikinių tyrimų“. Gautieji rezultatai leido nustatyti vandenyno dugno geologinį amžių. Naudojantis šiais tyrimais taip pat galima atlikti vandenyno dugno sričių, esančių abipus kalnagūbrio, bei lūžio zonų magnetinių savybių palyginimą.

1960 metai: batiskafas „Trieste“ ištiria Marianų įdubą


1960 metais Marianų įdubą tyrinėjęs batiskafas „Trieste“ pasinėrė, kaip manoma, į pačią giliausią jos vietą – 10 912 metrų gylį. Tą pačią sritį 1998 metais tyręs japonų povandeninis tiriamasis aparatas išmatavo 10 938 metrų gylį. Vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje į rytus nuo Marianų salų esanti Marianų įduba yra pati giliausia žinoma pasaulinio vandenyno dalis. Ji yra apie 2 550 km ilgio ir vidutiniškai 69 km pločio.

Batiskafo „Trieste“ įgulą sudarė šveicarų okeanografas-inžinierius Žakas Pikaras (Jacques Piccard) ir JAV Karinio jūrų laivyno leitenantas Donas Volšas (Don Walsh), kuris, grįžęs iš kelionės į pačią giliausią „Čalindžerio gelme“ vadinamą vandenyno vietą, sakė: „Dugnas pasirodė šviesus ir švarus, padengtas uostamojo tabako spalvos dumblo sankaupomis“. Vyrai dugne išbuvo dvidešimt minučių – kilti į viršų juos privertė iliuminatoriuje atsiradęs įtrūkimas.

1961 metai: pradėta naudoti vadinamoji „Deep Tow System“ gelmių tyrimo sistema


JAV Skripso okeanografijos institute imta kurti vadinamoji „giluminio vilkimo sistema“( angl. „Deep Tow System“) – visų šiuolaikinių automatinių okeanografinio tyrimo sistemų pirmtakė.

Tai lynu su laivu susieta sistema, nuleidžiama į prie pat dugno esančias gelmes siekiant atlikti įvairius tos srities tyrimus. Iš pradžių ją ketinta naudoti tiriant vandenyno dugno nuolydį. Į aparatūros, kuri montuojama tokioje stotyje, sudėtį paprastai įeina įvairūs davikliai ir bandinių ėmimo įtaisai, taip pat sonaras, vaizdo kameros bei akustiniai navigacijos instrumentai.

Visi tokių sistemų instrumentų komplektai praktiškai beveik niekuo nesiskiria nuo originalios Skripso sistemos instrumentų.

1965 metai: pastatyta pirmoji povandeninė laboratorija


1965 metais netoli Kalifornijos krantų į vandenį buvo nuleistas povandeninis arealas-laboratorija „SEALAB II“.

JAV Kariniame jūrų laivyne pastatyta laboratorija „SEALAB II“ buvo sukonstruota siekiant joje apgyvendinti 10 žmonių įgulą ne ilgesniam kaip 30 dienų laikotarpiui, nuleidžiant ją į 60,96 metrų gylį. Aparato ilgis – 15,24 metrų (50 pėdų), diametras – 3,66 metrų (12 pėdų). Jis susideda iš keturių pagrindinių dalių: įeigos, laboratorijos, virtuvės ir kajučių, taip pat karšto vandens dušo patalpos ir šaldymo įrangos. Per storą žarną žmonėms tiekiamas vanduo ir maistas, per ją taip pat atvesti telefono ir televizijos kabeliai.

Šioje laboratorijoje yra gyvenusios trys komandos po 15 dienų. Viena iš sunkiausių užduočių, kurias turėjo atlikti šios komandos, buvo įrengti povandeninę klimato stotį. Be to, šių komandų nariai padėjo taisyti įvairią povandeninę įrangą bei surinkti ant vandenyno dugno gulinčias įvairias nuolaužas. Kartais žmonėms maistą ir paštą pristatydavo dresiruotas delfinas vardu Tafis (Tuffy).

Povandeninės laboratorijos „SEALAB I“, „SEALAB II“ ir „SEALAB III“ įrodė vadinamojo prisotintojo nėrimo (angl. saturation diving) veiksmingumą. Prisotintasis nėrimas – tai būdas, kurį taikant ilgai dideliame gylyje dirbusiam narui, pastarajam smarkiai sumažėja pavojus susirgti dekompresijos liga (angl. decompression sickness). Laboratorijoje atlikti eksperimentai įrodė ir tai, kad žmonės izoliacijos sąlygomis gali gyventi ir dirbti gana ilgą laiką.

1977 metai: vandenyno dugne atrastos hidroterminės versmės


Ramiojo vandenyno dugne, netoli Galapagų salų, buvo aptiktos hidroterminės versmės (ir jų angos) kartu su ypatinga ekosistema, galinčia gyventi be saulės energijos. Šitos šaltos tamsios ekosistemos nariams maistą gamina bakterijos, naudodamosi chemosintezės procesu, kurio metu jos perdirba kartu su srove iš hidroterminių angų plūstančius įvairius cheminius junginius.

Hidroterminių versmių angos atsiveria vietose, kur sąveikauja tektoninės plokštės. Čia jūros vanduo prasiskverbia į žemės plutoje esančius įtrūkimus ir yra įkaitinamas magmos. Tokio karšto skysčio, trykštančio pro plutoje atsiveriančias angas, temperatūra gali siekti net 340°C, tačiau dėl čia vyraujančio nepaprastai didelio vandens slėgio jis neužverda. Šiame skystyje gausu mineralinių medžiagų, kuriomis minta daugybė įvairiausių organizmų, tokių kaip gigantiškos kirmėlės Riftia pachyptila (angl. giant tubeworms), įvairių rūšių jūrų moliuskai ir krevetės.

Daugiau apie tai sužinoti galite čia.

1985 metai: aptiktas nuskendęs „Titanikas“


Nacionalinės geografijos draugijos reziduojantis mokslininkas Robertas Balardas (Robert Ballard) 1985 metais Atlanto vandenyne 3 810 metrų gylyje aptiko paties garsiausio visų laikų laivo „Titaniko“ („R.M.S. Titanic“) liekanas.

Gavęs Nacionalinės geografijos draugijos finansinę paramą, Balardas sukūrė kelis nuotoliniu būdu valdomus povandeniniams tyrinėjimams skirtus aparatus, kurie buvo aprūpinti sonarais ir filmavimo kameromis. Naudodamasis vienu iš tokių aparatų – „Argo“ – jis ir jo komandos draugai tyrinėjo „Titaniko“ katastrofos rajone esančius vandenyno dugno plotus, tikėdamasis aptikti šio laivo nuolaužų. Aptikę ir apžiūrėję nuskendusį laivą, jie patvirtino, jog pastarasis tikrai skilęs į dvi dalis. 1986 metais jie dar kartą grįžo į šią vietą, kad galėtų nuodugniau ištyrinėti laivo nuolaužas.

Iki šiol Balardas jau yra atlikęs daugiau kaip 120 povandeninių kelionių į dideles vandenyno gelmes. Jam yra pavykę aptikti ir daugiau tiek senovinių, tiek ir šiuolaikinių po visą pasaulinio vandenyno dugną išsibarsčiusių skenduolių laivų.

Daugiau apie tai sužinoti galite čia.

1992 metai: sudaryti jūrų paviršiaus žemėlapiai


1992 metais dirbtinis Žemės palydovas „TOPEX/POSEIDON“ pradėjo fotografuoti vandenynus ir sudarinėti jų paviršiaus žemėlapius.

Šis bendras NASA ir Prancūzijos kosmoso agentūros CNES palydovas per visą savo skriejimo laiką iki pat 2006 metais jį ištikusio gedimo, dėl kurio jis prarado gebėjimą manevruoti, atliko beveik 62 tūkstančius apsisukimų aplink Žemę. Pasak NASA Mokslo misijų direktorato (NASA's Science Mission Directorate) vyriausiosios valdytojos Mary Cleave, palydovas „TOPEX/POSEIDON“ padarė tikrą revoliuciją tiriant visus Žemės vandenynus, nes juo naudojantis buvo sudaryti pasaulinio vandenyno paviršiaus topografiniai žemėlapiai, leidę mokslininkams nenutrūkstamai, savaitė po savaitės stebėti svarbius vandenynuose vykstančius pokyčius.

1995 metai: sudaryti vandenynų dugno žemėlapiai


Viešai paskelbti JAV Karinio jūrų laivyno palydovo „GEOSAT“ surinkti duomenys leido sudaryti visų pasaulio vandenynų dugno žemėlapius.

„GEOSAT“, kurio pavadinimas sudarytas iš anglų kalbos žodžių GEOdetic SATellite (liet. geodezinis palydovas) buvo iškeltas į orbitą 1985 m. kovo 12 d., o jo misija truko penkerius metus. Šios misijos metu surinkti duomenys atskiromis dalimis buvo paskelbti 1990 ir 1992 metais. Tokio palydovo kaip „GEOSAT“ ar į jį panašaus aukščio matuokliai naudojami vandenynų dugno batimetrijai, panašiai kaip Žemės paviršiaus atveju – topografijai, atlikti.

2010 metai: pradėta katalogizuoti pasaulinio vandenyno biologinė įvairovė


Pirmą kartą okeanografijos istorijoje atliktas jūros gyvūnų surašymas įvertino jūrinių rūšių įvairovę, gausą ir pasiskirstymą pasauliniame vandenyne. Visas katalogas patalpintas į viešai prieinamą internetinę duomenų bazę.

Šioje 10 metų trukusioje mokslinėje iniciatyvoje dalyvavo daugiau kaip 80 pasaulio šalių. Jos tikslas buvo susisteminti ir viešai pateikti duomenis ne tik apie praeityje gyvenusių, bet ir dabar gyvenančių bei gyvensiančių ateityje jūros gyvūnijos rūšių biologinę įvairovę. Pavyzdžiui, atkurtoji jūros gyvūnų populiacijų istorija apima pastaruosius maždaug 500 metų – periodą, per kurį didžiausią įtaką jų istorinei raidai padarė būtent žmogaus grobuoniškas elgesys šių gyvūnų atžvilgiu.

Šio jūros gyvūnų katalogizavimo, arba surašymo, didžiausios savo apimtimi darbų dalies, sudarytos iš 14 atskirų sričių specialistų darbo projektų, tikslas buvo įvertinti dabartinę pasaulio vandenyno gyvūnijos biologinės įvairovės situaciją. Kiekviename iš šių projektų buvo naudojamas visas spektras technologijų, skirtų organizmų pavyzdžiams tiek iš Ramiojo, tiek ir iš Atlanto, Indijos bei Arkties vandenyno imti. Baigiamoji šio projekto dalis yra susijusi su skirtingų pasaulio vandenyno ekosistemų ateities biologinės įvairovės prognozavimu ir kompiuteriniu modeliavimu.

Daugiau apie tai sužinoti galima čia.

2012 metai: Marianų įdubos tyrimai


2012 metais Nacionalinės geografijos draugijos narys Džeimsas Kameronas (James Cameron) pranešė apie savo ketinimus vienas nusileisti į pačią giliausią, „Čalindžerio gelme“ vadinamą, Marianų įdubos vietą netoli Gumo. Tai buvo pirmas kartas, kai kažkas sugalvojo leisis į šią gelmę nuo pat 1960 metų, kai ten buvo apsilankęs batiskafas „Trieste“. Ir tai buvo pirmas kartas, kai planuota itin plačiai ištyrinėti šią įdubą aparatu su jo viduje esančiu žmogumi.

Ir Kameronas tai atliko: jis vienas nusileido į beveik 11 kilometrų gylį, būdamas aparato „DEEPSEA CHALLENGER“ viduje. Šio aparato ilgis yra 7,3 metrai, o jis pats pagamintas iš specialios stiklo putos. Projektuodami šį aparatą, inžinieriai kėlė sau tikslą maksimaliai užtikrinti žmogaus saugumą, jie taip pat norėjo pademonstruoti šiuolaikines inovatyvias technologijas, kurios atvėrė galimybę Kameronui visą nusileidimo laiką ne tik filmuoti didele trimate (3D) skiriamąją geba, bet ir atlikti įvairius bandymus bei rinkti tenykštės gyvūnijos pavyzdžius.

Daugiau apie tai sužinoti galite čia.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(6)
(0)
(3)

Komentarai (0)