Kokius turtus slepia Lietuvos gelmės?  (3)

Lietuvai svarstant apie skalūnų dujų gavybą, vis aktualiau skamba klausimai: kokius dar turtus slepia Lietuvos gelmės ir kaip tais turtais pasinaudoti su mažiausiais nuostoliais sau ir ateities kartoms?

Pasakojimą apie mūsų krašto gelmių išteklius reikia pradėti nuo jo geologinės istorijos, nes kaip tik praeityje vykę geologiniai procesai, kartais atsitiktinės jų samplaikos ir lėmė gelmių išteklių susidarymą. O kiekvienu geologinės istorijos tarpsniu tai vyko vis kitaip. Lietuvos žemės istorija prasidėjo beveik prieš 2 mlrd. metų, kelių litosferos plokščių sandūroje gimstant naujam žemynui. Tai buvo romantiški laikai – plokštės niro viena po kita, lydėsi magma ir veržėsi iš ugnikalnių, kilo kalnynai, drebėjo žemė. Tuo metu, susidarant žemyninei plutai, vykstant magmatizmui ar su juo susijusiems reiškiniams, radosi granito, marmuro, serpentinito klodai, metalų ir pramoninių mineralų sankaupos – geležies, vario, molibdeno, retųjų žemių elementų, torio, apatito. Ir padidintą gelmių šilumos srautą vakarų Lietuvoje lėmė plutos sandaros ypatumai ir granito intruzijos joje. Šis pirmasis geologinės istorijos laikotarpis truko apie pusę milijardo metų, kol pamažu viskas nurimo, kalnai suiro, o prieš 600 mln. metų ant aplyginto kristalinių uolienų paviršiaus ėmė klostytis nuosėdos. Jos klostėsi mūsų žemynui slenkant nuo Antarktidos platumų iki jo dabartinės vietos. Slinkdamas jis kirto pusiaują ir įvairias klimato juostas, susidurdavo su kitais žemynais ir vėl nuo jų atskildavo. Dėl to kito klimatas, būsimą mūsų kraštą užliedavo jūros, jos ir vėl pasitraukdavo arba išdžiūdavo, palikdamos įvairių nuosėdinių uolienų sluoksnius. Šioje storymėje randame klinties ir molio, nusėdusių jūros dugne, dolomito, anhidrito ir halito (valgomosios druskos), išsiskyrusių seklios jūros lagūnose karšto dykuminio klimato sąlygomis. Nafta ir kiti angliavandeniliai – tai gyvybės liekanos, klestėjusios šiltose jūrose mūsų žemynui slenkant per pusiaują. Galiausiai per pastaruosius pusę milijono metų kelis kartus paviršių uždengė ledynai, kiekvieną kartą palikdami savo sąnašų klodus. Šie dariniai ir dengia visą mūsų krašto paviršių. Ledyno tirpsmo vandenys dosniai pažėrė mums žvyro ir smėlio, prinešė molio į prieledyninius ežerus ir net atseikėjo truputį aukso ir sunkiųjų mineralų (granato, ilmenito, cirkono), greičiausiai iš Suomijos uolienų. Poledynmečiu, per pastaruosius 12 000 metų, ledyniniai dariniai vietomis buvo perklostyti vandens, vėjo ir žmogaus. Bet ir per šį trumpiausią geologinės istorijos tarpsnį upės savo vagose suklostė žvyro, vėjas išrūšiavo ir supustė smėlio kopas, ežeruose susikaupė sapropelis, pelkėse – durpės, o į Kuršmares jūros srovės atnešė Sambijos gintaro. Taip mūsų krašte atsirado nemaža gelmių išteklių įvairovė.

Daugialypis telkinys Gelmių išteklių telkinys pirmiausia yra geologinė sąvoka, tai – žmogui naudingos medžiagos, susidariusios gelmėse įvairių geologinių procesų metu ir susitelkusios apibrėžtoje vietoje. Beje, gelmių ištekliais laikomos ne tik medžiagos, bet ir šiluma, ertmės ir kitos savybės, kuriomis žmogus gali pasinaudoti. Tačiau gelmių ištekliai naudojami tik tada, kai juos įmanoma pasiekti ir išgauti iš uolienų esamomis techninėmis priemonėmis. Be to, išteklių gavyba turi būti pelninga, tikslinga ekonomiškai. Tai lemia ekonominės sąlygos – paklausa ir pasiūla, išteklių kiekis, jų kokybė, gavybos sąlygos ir kiti veiksniai, nuo kurių priklauso išgavimo savikaina ir pardavimo kaina. Gelmių išteklių naudojimas neišvengiamai keičia aplinkos būklę, veikia jos kokybę. Todėl, vertinant jų naudojimo galimybes ir tikslingumą, būtina numatyti ir įvertinti poveikį aplinkai ir įtaką žmonių gyvenimo sąlygoms. To reikalauja dauguma valstybių, teisės aktais nustatydamos telkinių tyrimo ir naudojimo taisykles, taip pat ir Lietuva. Pavyzdžiui, pas mus saugomose teritorijose naudingųjų iškasenų gavyba apskritai draudžiama. Tam tikrų rūšių gelmių ištekliai turi ir politinę reikšmę, nuo jų priklauso atskirų valstybių ar net viso pasaulio ekonomika. Todėl jų naudojimas kartais reguliuojamas ir tarptautiniais susitarimais. Taigi telkinys yra daugialypė sąvoka, kartu geologinė, technologinė, ekonominė, ekologinė, teisinė ir politinė. Jis gali būti naudojamas tik jei tenkina visų šių sričių reikalavimus, o tai nustatoma tik gerai jį ištyrus. Taigi nustatyto lygio ištirtumas – irgi vienas iš telkinio sąvokos aspektų.

Ko turime Lietuvoje Lietuvoje turime 17 rūšių naudingųjų iškasenų, iš kurių, Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, naudojami 9 rūšių naudingųjų iškasenų ištekliai – naftos, klinties, dolomito, kreidos mergelio, smėlio, žvyro, molio, durpių, sapropelio. Mūsų svarbiausi ir daugiausia naudojami ištekliai, kaip, beje, ir pasaulyje – požeminis vanduo ir statybinės medžiagos. Pasaulyje į pirmą vertingiausių ir labiausiai naudojamų medžiagų penketuką dar patenka nafta ir akmens anglis. Požeminio vandens turime daug ir esame viena iš nedaugelio valstybių, kurios gėrimui naudoja vien požeminį vandenį. Šiuo metu mums pakanka apie 12 proc. galimų išteklių. Geriamojo požeminio vandens ištekliai labai priklauso nuo taršos, o užterštą vandenį išvalyti gali būti sudėtinga, brangu, o kartais ir neįmanoma. Todėl būtina vengti ūkinės veiklos, keliančios grėsmę šiam didžiausiam gelmių turtui. Iš kietųjų naudingųjų iškasenų Lietuvoje daugiausia išgauname žvyro ir smėlio, durpių, dolomito, klinties ir molio. Tai mūsų „duona kasdienė“, nes šios iškasenos reikalingos būsto, kitų pastatų, kelių statybai, įvairių plačiai naudojamų dirbinių gamybai. Bet turime ir naudingųjų iškasenų, kurių telkiniai surasti, ištirti, bet dar nenaudojami. Iš jų pirmiausia paminėtinas anhidritas, kurio gavyba tikėtina jau artimiausiu metu. Anhidritas – tai kalcio sulfatas (CaSO4), jis yra šviesiai pilkos ir melsvos spalvos. Šios uolienos ištisinis klodas plyti nuo Kauno į vakarus ir toliau tęsiasi Kaliningrado srityje ir Lenkijoje. Klodo storis siekia 90 m, o gylis svyruoja nuo 150 iki 650 m (Gasiūnienė, 1998). Jis tinka cemento, glaistų ir apdailos plokščių gamybai ir greičiausiai turėtų neblogą paklausą, nes mūsų kaimynai – Latvija, Estija ir Šiaurės šalys anhidrito neturi. O jo ištekliai Lietuvoje, galima sakyti, neriboti. Susidarymo būdu, laiku ir vieta su anhidritu siejasi ir valgomoji druska, tik jos yra daug mažiau, ji nesudaro ištisinio sluoksnio, o yra susitelkusi į atskirus kupolo pavidalo klodus. Jų, manoma, yra keliose Šilutės ir Šilalės rajonų vietose. Prie Usėnų toks kupolas pragręžtas. Jo dydis 3x4 km, nustatytas storis iki 69 m. Įvertinti ištekliai – apie pusę milijardo tonų, o prognozuojami – dar beveik penkis kartus didesni. Tiesa, gylis nemažas – nuo 459 m ir daugiau, bet druską nebūtina kasti, galima ir išplauti per gręžinius (Saulėnas ir kt., 1997). Šalia Ūsėnų prie Stoniškių kaimo yra dar vienos beveik pamirštos naudingosios iškasenos – opokos telkinys. Opoka – nuosėdinė uoliena, sudaryta daugiausia (63–73 proc.) iš silicio dioksido, kurį savo kiauteliuose sukaupė smulkučiai organizmai – titnagdumbliai, klestėję kreidos periodo jūroje. Opoka naudojama įvairių rūšių cemento, silikatinių plytų gamybai. Jos ištekliai Lietuvoje – per 30 mln. tonų, bet gavyba nutrūko prieš du dešimtmečius. Naudingųjų iškasenų telkinių yra ir kristalinėje plutoje. Pietų Lietuvoje ji slūgso negiliai – nuo 200 iki 500 m. Čia geriausiai ištirti geležies rūdos kūnai apie Varėną. Pirmą kartą geležies rūda surasta 1973 m. Gudų girios glūdumoje, keli kilometrai nuo garsaus Zervynų kaimo, tikrinant gręžimu magnetinę anomaliją. Stipriausia magnetinė anomalija aptikta prie pat Varėnos. Čia atlikus tikslingus tyrimus nustatyta keletas magnetito (Fe3O4) kūnų. Įvertinta, kad vien centrinėje telkinio dalyje sodrios (Fe>45 proc.) rūdos yra 142 mln. tonų, o visame telkinyje jos gali būti dar antra tiek. Rūdos kūnai prasideda nuo 360 m gylio, o atsekti iki 1100 m. Šiose apylinkėse yra surasta dar keliolika geležies rūdos sankaupų. Dvi iš jų laikomos telkiniais, o kitos – tik apraiškomis. Visas šis plotas išskirtas kaip Varėnos rūdinė juosta. Šioje juostoje geologinio kartografavimo ir geležies paieškų metu buvo nustatyti padidėję kiekiai retųjų žemių elementų – cerio, lantano, taip pat radioaktyvaus elemento torio ir pramoninių mineralų – apatito (naudojamo trąšų gamybai) ir žėručio flogopito. Ceris ir lantanas itin reikalingi dabartinei aukštųjų technologijų pramonei. Lietuvos uolienose jų koncentracija siekia 1–2 proc., o tai šiems elementams – daug, nes jie retai sudaro didesnes sankaupas. Tiesa, kol kas tai nustatyta tik kerno mėginiuose iš atskirų gręžinių, todėl nežinome, ar čia yra pramoninės vertės sankaupų. Vilniaus universiteto geologijos studijų programos bakalaurantė Vaida Kirkliauskaitė ir jos diplominio darbo vadovas (šio straipsnio autorius), surinkę ir apibendrinę ankstesnių tyrimų duomenis, atlikę papildomą analizę, nustatė galimas šių metalų telkimosi sąsajas su tam tikrais geologiniais vyksmais ir padarė prielaidą, kad tokia tikimybė yra. Tai kol kas tik mokslinis numatymas – prognozė, bet kartu ir pirmas žingsnis į paieškas. Iš galimų kristalinio pamato gėrybių dar paminėtina vario ir molibdeno rūdos apraiška, aptikta tiriant granito intruziją netoli Margionių kaimo. Keliuose intervaluose nustatyta rūdinė koncentracija, bet tik viename gręžinyje. Todėl nežinome, ar tai telkinys, ar tik apraiška. Pramoninė šios apraiškos vertė abejotina, nes ji yra visai šalia Dzūkijos nacionalinio parko ir gavyba paveiktų šios vertingos saugomos teritorijos aplinką. Dar mažai Lietuvoje naudojama gelmių vertybė yra ertmės. Jos gali būti gamtinės ir dirbtinai sukurtos. Nuosėdinėje storymėje, kuri vakaruose viršija 2000 m, yra labai skirtingų savybių uolienų, tarp jų poringų. Tokiose uolienose, jei jos slūgso tinkamoje padėtyje, galima įrengti požemines dujų saugyklas. Kai kuriose Europos valstybėse plėtojami projektai laikyti izoliuotuose poringų uolienų sluoksniuose karštą (200oC ir daugiau) vandenį – tarsi didžiuliame termose. Jis ten suleidžiamas vasarą, o naudojamas žiemą. Dirbtinės ertmės – tai požeminiai statiniai, naudojami saugykloms ir sandėliams. Ten galima saugiau negu paviršiuje laikyti ir pavojingas medžiagas, ir visokius vertingus dalykus. Tik svarbu saugyklas įrengti taip, kad būtų galima kontroliuoti saugomų medžiagų būklę ir, esant reikalui, jas vėl panaudoti. Manoma, kad XXI a. toks gelmių naudojimas plėsis.

Geologijos dilema: ką daryti suradus?

Gydytojai privalo padėti ligoniui, nesvarbu, ar jis geras žmogus, ar ne. O geologų profesinė priedermė – tirti žemės gelmes ir ieškoti naudingųjų iškasenų. Tačiau jų gavyba beveik visada susijusi su aplinkos pažeidimu ir sukelia vienokius ar kitokius neigiamus padarinius, kuriuos įvertinti ir numatyti irgi privalo geologai. Jų vertinimai ir prognozės turi būti tikslūs ir nešališki, kaip gydytojo diagnozė. O juk kartais neigiami gavybos padariniai gali atsverti jos naudą. Gali būti ir taip, kad kažkam teks nauda, o kažkam – neigiami padariniai. Štai čia ir iškyla dilema, reikalaujanti iš geologų ne tik profesinės, bet ir pilietinės pozicijos – vieną dieną geologas gali rašyti ataskaitą apie surastus išteklius, o kitą – peticiją prieš jų naudojimą.

Kita vertus, be gamtos išteklių gyventi negalime. Tai turtas, kurį turime naudoti tenkindami mūsų poreikį vandeniui, būstui, keliams, energijai ir įvairiausiems gaminiams. Gavyba sukuria darbo vietas ir papildo valstybės iždą mokesčiais. Šiemet į valstybės biudžetą iš naudingųjų iškasenų gavybos planuojama surinkti daugiau kaip 70 mln. litų mokesčių, iš jų 34 mln. litų už naftą. Tad kiekvienu atveju reikia teisingai įvertinti nuostolių ir naudos santykį. Tai padaryti dažnai nėra paprasta, daugeliu atvejų dėl gavybos galimybių būna skirtingų nuomonių, kartais kyla visuomenės pasipriešinimas, kuris ne visada būna pakankamai pagrįstas.

Pavyzdžiui, anhidrito gavyba prie Garliavos, mano nuomone, yra tikslinga ir leistina, nors vietos žemės savininkai tam ir priešinasi. Anhidritas – vertinga medžiaga, ištekliai dideli, gavyba vyks po žeme, šachtose, todėl poveikis aplinkai ir žmonėms būtų nedidelis, o nauda ir gavėjui, ir valstybei gali būti žymi.

Priešingas pavyzdys – vadinamosios skalūnų dujos, kurias teisingiau vadinti išsklaidytaisiais angliavandeniliais, nes jie nesutelkti atskirose vietose, o išsklaidyti toje uolienoje, kurioje susidarė. Be to, tai nebūtinai tik dujos, gali būti naftos ir bitumo. Ar turime tų išsklaidytųjų angliavandenilių, kokių ir kiek, dar nežinome, dėl to yra skirtingų nuomonių ir vertinimų. Bet prasidėjus pasiruošimui jų paieškoms kilo didelis visuomenės pasipriešinimas. Paieškos ir žvalgyba didelio pavojaus nekelia, bet gavyba – kelia.

Svarbiausios grėsmės – gelmėse paliekamas didžiulis kiekis (gal net milijonai tonų) vandens su chemikalais, tarp kurių paprastai būna toksiškų medžiagų, galinčių prasiveržti į geriamojo vandens sluoksnius. Paviršiuje pavojų kelia didžiulė technogeninė apkrova, nes šimtai ar net tūkstančiai gręžimo ir gavybos aikštelių išdėstomos kas kelis kilometrus, o tarp jų – keliai, vamzdynai, kuriais nuolat juda įvairios medžiagos ir transportas. Poveikis aplinkos būklei ir žmonėms neišvengiamas, o pavojai akivaizdūs. Ryždamiesi tokiai veiklai visa tai turime numatyti, apskaičiuoti ir įvertinti. Ir dar turime neužmiršti, kad ne viską galima vertinti vien ekonomine nauda...

Naudingųjų iškasenų gavyba gali turėti ir papildomų teigiamų padarinių. Pavyzdžiui, esant palankiai geologinei sandarai karjerai gali būti paversti vandens telkiniais, ypač vertingais ten, kur trūksta ežerų.

Statistikos departamento duomenimis, parengtų naudoti Lietuvos gelmių išteklių vertė yra per 60 mlrd. litų. Bet šiuos išteklius turime teisingai įvertinti ir apdairiai naudoti, galvodami ir apie save, ir apie ateinančias kartas. Taigi daugialypėje telkinio sąvokoje slypi ir dar vienas aspektas – dorovinis.

Aut. teisės: Žurnalas "Spectrum"
Žurnalas
Autoriai: Gediminas Motuza

(17)
(0)
(6)

Komentarai (3)