40 000 žaibų per naktį: gamtos kampelis, kuriame žaibuoja kone kiaurus metus (Video) (6)
Žaibas dusyk į tą pačią vietą netrenkia? Ką gali žinot. Pasirodo, mūsų planetoje yra ir tokių natūralios gamtos kampelių, kuriuos žaibuoja, galima sakyti, beveik nuolatos. Per minutę čia smogia nuo 16 iki 40 žaibų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ir taip - kone kiekvieną mielą naktį: žaibuoja čia 260-300 naktų per metus. 40 tūkst. žaibų per naktį. Kiekvieną naktį šėlsta audra, kurios trukmė – vidutiniškai apie 10 val. Tokia yra Venesueloje tekančios Katatumbo upės apylinkių kasdienybė. Arba, tiksliau pasakius, kasnaktybė. Katatumbo apylinkių fenomenas, kai audros siutuly atmosfera žaibų botagais žemės paviršių čaižo kone kasnakt, žmones stebina jau nuo XVI a.
Nežaibuoja čia tik apie 60 naktų per metus. Audra kasnakt šėlsta po 9-10 val. Per audrą žaibuoja taip intensyviai, kad vietos gyventojai neužsidangstę langų negali miegot. Per metus visą savo energiją čia išlieja apie 1,2 mln. žaibų. Kiekvieną žaibą palydi perkūnijos griausmas. Vis dėlto audros vyksta gana aukštai atmosferoje, tad pažemiu griaudėjimas girdimas ne visada.
Nieko stebėtino, kad žaibų audros tapo neatsiejama to regiono istorijos dalimi – Katatumbo apylinkių žaibai jūreiviams būdavo nelyginant natūralus švyturys – audros jiems būdavo gana patikimas orientyras. Žaibai naktimis labai patikimai saugodavo ir nuo piratų antpuolių – budintys jūrininkai jų laivus pastebėdavo už keleto mylių ir spėdavo išsigelbėt. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad kartą nuo tokio piratų antpuolio išsigelbėjo ir keliautojas, seras Frensis Dreikas.
Žaibai lemiamos reikšmės turėjo ir Venesuelos kovoje dėl nepriklausomybės nuo Ispanijos.
Kodėl čia taip gausiai žaibuoja, diskutuojama ne vieną šimtmetį. Dabar priimta manyti, kad už žaibus reikia dėkoti unikaliai regiono topografijai – V formos kalnų masyvui, kuris supa Katatumbo apylinkes. Šiuo gamtos koridoriumi iš Karibų plūsta šiltos ir drėgnos oro masės. Tačiau į tarpeklį nuolat kėsinasi vakarais nuo Andų kalnų atplūstančios šalto oro masės. Joms susigrūmus prasideda audros ir žaibai.
Svarbi šios žaibų pramonės sudedamoji dalis yra ir netoliese esančio Marakaibo ežero dugnas ir po juo glūdinčių naftos telkinių išskiriamos metano dujos. Mokslininkai mano, kad, sumišęs su gausybės irstančios augalijos išskiriamomis dujomis, metanas pakeičia įprastas elektros laidumo charakteristikas ore – šis tampa idealia terpe žaibų superaudroms.
Įdomu tai, kad audros čia kartais liaujasi, vietinių supratimu, labai ilgam. Štai 1906 m. žemę supurčius galingam žemės drebėjimui ir pakrantę nuplovus cunamio bangai, nežaibavo net 3 savaites. Žaibų spektakliai buvo nutrūkę ir 2010 m. dėl El Nino nulemtos sausros. Vietos gyventojams nerimą kelia ir pastaraisiais metais sumažėjęs žaibavimas.
Katatumbo slėnio žaibai gyvybiškai svarbūs ir visai planetai. Ne paslaptis, kad žaibuojant ore išsiskiria ozonas – viena svarbiausių Žemės gyvybę nuo žalingų kosminių spindulių saugančio atmosferos skydo sudedamųjų dalių.
Nežaibuoja čia tik apie 60 naktų per metus. Audra kasnakt šėlsta po 9-10 val. Per audrą žaibuoja taip intensyviai, kad vietos gyventojai neužsidangstę langų negali miegot. Per metus visą savo energiją čia išlieja apie 1,2 mln. žaibų. Kiekvieną žaibą palydi perkūnijos griausmas. Vis dėlto audros vyksta gana aukštai atmosferoje, tad pažemiu griaudėjimas girdimas ne visada.
Nieko stebėtino, kad žaibų audros tapo neatsiejama to regiono istorijos dalimi – Katatumbo apylinkių žaibai jūreiviams būdavo nelyginant natūralus švyturys – audros jiems būdavo gana patikimas orientyras. Žaibai naktimis labai patikimai saugodavo ir nuo piratų antpuolių – budintys jūrininkai jų laivus pastebėdavo už keleto mylių ir spėdavo išsigelbėt. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad kartą nuo tokio piratų antpuolio išsigelbėjo ir keliautojas, seras Frensis Dreikas.
Žaibai lemiamos reikšmės turėjo ir Venesuelos kovoje dėl nepriklausomybės nuo Ispanijos.
Kodėl čia taip gausiai žaibuoja, diskutuojama ne vieną šimtmetį. Dabar priimta manyti, kad už žaibus reikia dėkoti unikaliai regiono topografijai – V formos kalnų masyvui, kuris supa Katatumbo apylinkes. Šiuo gamtos koridoriumi iš Karibų plūsta šiltos ir drėgnos oro masės. Tačiau į tarpeklį nuolat kėsinasi vakarais nuo Andų kalnų atplūstančios šalto oro masės. Joms susigrūmus prasideda audros ir žaibai.
Svarbi šios žaibų pramonės sudedamoji dalis yra ir netoliese esančio Marakaibo ežero dugnas ir po juo glūdinčių naftos telkinių išskiriamos metano dujos. Mokslininkai mano, kad, sumišęs su gausybės irstančios augalijos išskiriamomis dujomis, metanas pakeičia įprastas elektros laidumo charakteristikas ore – šis tampa idealia terpe žaibų superaudroms.
Įdomu tai, kad audros čia kartais liaujasi, vietinių supratimu, labai ilgam. Štai 1906 m. žemę supurčius galingam žemės drebėjimui ir pakrantę nuplovus cunamio bangai, nežaibavo net 3 savaites. Žaibų spektakliai buvo nutrūkę ir 2010 m. dėl El Nino nulemtos sausros. Vietos gyventojams nerimą kelia ir pastaraisiais metais sumažėjęs žaibavimas.
Katatumbo slėnio žaibai gyvybiškai svarbūs ir visai planetai. Ne paslaptis, kad žaibuojant ore išsiskiria ozonas – viena svarbiausių Žemės gyvybę nuo žalingų kosminių spindulių saugančio atmosferos skydo sudedamųjų dalių.
(110)
(8)
(102)