Pateiktas galutinis atsakymas dėl savaime judančių Mirties slėnio akmenų (Video)  (1)

Šimtai paslaptingų akmenų nutiestų takų Mirties slėnyje Kalifornijoje (JAV) daugelį metų mokslininkams kėlė galybę klausimų. Kiekvieno ant išdžiūvusio Mirties slėnio ežero esančio vingio gale yra akmuo, tačiau niekas niekada taip ir nematė, kaip šie akmenys juda. Tačiau dabar pateiktas galutinis atsakymas su neginčijamais įrodymais.

Jau kelis dešimtmečius buvo spekuliuojama dėl akmenų vingių. Kai kurie vingių gale esantys akmenys buvo milžiniško dydžio ir svėrė daugiau nei 300 kilogramų. Buvo aišku, kad reikia didelės jėgos tokius akmenis pajudinti. Vieni kėlė hipotezes, kad akmenų vingius sukelia vėjai, kiti – kad plūduriuojantis ledai ar purvas ir t.t. Galiausiai, visai neseniai mokslininkams pavyko užfiksuoti judančius akmenis: esant palankioms sąlygoms, ploni ledo sluoksniai stūmė akmenis aplink išdžiūvusį ežerą. Šis tyrimas, kuris mokslininkams pasirodė „nuobodžiausias kada nors darytas eksperimentas“, išspausdintas žurnale PLOS ONE. Dar 2011 m. žiemą Richardo Norriso vadovaujama mokslininkų komanda į Mirties slėnį atgabeno 15 akmenų su aktyvuotais GPS judesio davikliai ir juos stebėjo naudodami aukštos rezoliucijos judesio kameras bei sekimo stotį. „Mes tikėjomės laukti bent penkerius ar dešimt metų kol kas nors įvyks, tačiau jau praėjus dvejiems metams buvome čia, kai akmenys judėjo, – skelbiama pranešime, – Kai čia keliavome 2013 m. gruodžio mėn., ežeras buvo padengtas nedideliu kelių centimetrų vandens sluoksniu. Popietę jis jau pasidengė ledu ir nuo ežero sklido skilinėjimo garsai.“

Mokslininkai nustatė, kad tam, jog akmenys judėtų, vienu metu turi įvykti keletas reiškinių. Svarbu, kad išdžiuvęs ežeras būtų pakankamai gausiai pripildyta vandens tam, jog susiformuotų slenkančio ledo luitai. Tačiau vandens sluoksnis neturi būti storas, kad akmenys galėtų judėti.

Nukritus temperatūrai susiformuoja plonas ledo sluoksnis – jis turi būti nuo 3 iki 6 milimetrų. Tuomet akmenys jau gali judėti, o ledas nėra per storas ir nesulūžta. Rytais, pasirodžius Saulės spinduliams, ledas ima tirpti ir susidaro didelės plaukiojančios plokštės, kurios pučiant vėjui gali judėti iki penkių metrų per sekundę greičiu.

Plaukiojantys ledo luitai stumia akmenis pirmyn trumpais, beveik nepastebimais greičiais. Trajektoriją nulemia vėjai ir apačioje esantis vanduo, palikdamas takus ir minkštą purvą.

Nuotraukoje vaizduojamas vienas iš GPS siųstuvą turinčių akmenų šaltą rytą, kai paviršius vis dar padengtas ledu.

Akmenys judėjo tarpais nuo kelių sekundžių iki 16 minučių. Per du su puse mėnesio, kol egzistavo šis tvenkinėlis, daugiausiai vienas akmuo nukeliavo 224 metrus, o didžiausias akmuo pajudino dar 60 akmenų. Kartą vienu metu judėjo net 300 akmenų.

Aut. teisės: 15min.lt

(38)
(2)
(38)

Komentarai (1)

Visi šio ciklo įrašai