Valstybė, kur net kasininkėms moka po 8400 Lt  (14)

Šveicarija, kaip ir Lietuva, - abi šalys iš esmės neturi jokių gamtinių išteklių.

Kuo ypatinga Šveicarija? Iš tiesų, įdomu šią valstybę tam tikrais aspektais palyginti ir su Lietuva. Abi šalys nedidelės, Lietuva netgi didesnė (65 tūkst. kv. km prieš 41 tūkst. kv. km), abi neturi jokių žymesnių natūraliųjų išteklių, nors Lietuva turi priėjimą prie jūros, ko Šveicarija – ne. Gyventojų skaičius – 8 mln. prieš mūsų, jau nepilnus 3 mln. Tačiau straipsnis ne apie tai, nors retkarčiais ir bus pateikiami palyginimai. Įdomi yra šveicarų sėkmės istorija, iš kurios būtų galima šiek tiek pasimokyti. Visgi, prieš vos daugiau nei šimtą metų Šveicarija buvo 3 mln. gyventojų turinti valstybė, kurią kamavo emigracija bei nepriteklius.

Žmonėms Šveicarija asocijuojasi su gerais laikrodžiais, sūriu, šokoladu, bankais. Algimantas Čekuolis ją apibūdino kaip demokratišką valstybę, kur piliečiai aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime ir daro realią įtaką jam tiesioginės demokratijos principu, šalį, kur žmonės kuklūs, pramonė puiki, garsėjanti kokybe. Visa tai tiesa, net ir šveicarų kuklumas. Neįtikėtina tai, kad daugelis šveicarų gali įpirkti Ferrari, tačiau mieliau perka Audi, tiesa, dažnai galingą modelį – ne bet kokį. Negana to, jie dažniausiai nulupa automobilio galingumą išduodančius ženkliukus, palikdami tik nusimanantiems praeiviams galimybę iš automobilio garso suvokti, kad tai nėra eilinis automobilis. Kodėl?

Nes turtą demonstruoti čia nepriimtina. Bet yra ir dar daug kitų dalykų, kuriais ši valstybė išskirtinė. Šveicarija jau 600 metų nematė karo, visad stengiasi išlikti neutrali, nepaisant to, kad iš tikrųjų yra ginkluota iki ausų. Pragyvenus čia dvejus metus, jau nebestebina kulkosvaidžių šūviai per pratybas kalnuose ar savaitgaliais viešuoju transportu grįžtantys vyrai su kamufliažinėmis uniformomis bei automatais ant peties. Vyrams čia karinė tarnyba privaloma. Nuo 19 iki 34 metų kiekvienas kasmet turi vykti į pratybas, o grįžęs iš jų parsiveža namo ir kovinį ginklą. Profesionali kariuomenė Šveicarijoj tesudaro 5 proc., visi ginkluoti, tačiau 100 tūkstančių gyventojų tenka tik 0,6 žmogžudystės per metus (Lietuvoje šis rodiklis siekia 6,7).

Na, ir be abejonės, ši maža, 8 mln. gyventojų turinti šalis taip pat pasižymi gana didelėmis kainom, bet tuo pačiu ir dar didesnėmis algomis bei vienu aukščiausių pragyvenimo lygių (vidutinė alga viršija 4 000 EUR). Tačiau kaip tokia maža šalis, neturinti jokių natūraliųjų resursų bei kitų konkurencinių pranašumų, sugebėjo tai pasiekti? Nelabai švari bankų veikla, karų vengimas, nebuvimas nei vokiečių, nei rusų okupacijoje prie to tikrai prisidėjo, tačiau yra ir kita pusė, kurią ne kiekvienas žino – orientacija į eksportą, o ne į vidaus rinką, kad ir kokia turtinga ji būtų.

Iki XX a. pradžios Šveicarija Europoje praktiškai buvo nepastebima

Iki pat XIX amžiaus pabaigos Šveicarija buvo varginga šalis ir nemažai šveicarų emigruodavo svetur, dažniausiai į Jungtines Amerikos Valstijas. Pakilimas prasidėjo kartu su industrializacija, geležinkelių tiesimu bei šveicarų susikoncentravimu į nišines aukštos kokybės produktų rinkas. Tas, kuriose nereikėjo konkuruoti su anglosaksais bei jų dominavimu prekyboje. Kadangi pati valstybė tuo metu buvo ne tik nepasiturinti, bet ir maža (gyventojų tebuvo minėti 3 milijonai), verslas orientavosi į užsienio rinkas, o paklausai patenkinti mielai samdydavosi užsieniečius. Tiesa, ne tam, kad mokėtų mažesnes algas, o dėl to, kad prasidėjus ekonomikos pakilimui, vietinės darbo jėgos minėtoje amžių sandūroje nepakako. Kitas stiprus ekonominis postūmis įvyko po Antrojo pasaulinio karo. Kol Europa dar tebebuvo griuvėsiuose, karo nepaliestos Šveicarijos įmonės sugebėjo išnaudoti progą eksportuoti savo prekes į nuniokotą Europą, kurią reikėjo aprūpinti produktais. Tačiau ne tik tada, bet ir šiais laikais, Šveicarijos BVP smarkiai remiasi eksportu, kuris sudaro apie 35 proc. BVP.

Eksporto svarbą patvirtina ir tai, kad šalis be kita ko sugeba išlaikyti teigiamą prekybos balansą. 2012 metais jis buvo 16 proc., kas reiškia, kad šalies eksportas buvo 16 proc. didesnis už importą, o ir apskritai, nuo pat 1950-ųjų iki dabar, Šveicarijos prekybos balansas buvo vidutiniškai teigiamas. Pagal Lietuvos statistikos departamentą, nuo nepriklausomybės atkūrimo, dar nė karto negalėjome tuo pasidžiaugti.

Nors Šveicarija ir nėra ES narė, ji su ES yra pasirašiusi Laisvosios prekybos sutartį (1972 m.) ir puikiai sugeba išnaudoti jos teikiamus privalumus. Stebėtina, kad ši šalis tai sugeba pasiekti, neturėdama natūralių resursų savo vidaus teritorijoje ir visas žaliavas importuodama. Vienas iš sėkmės elementų – šveicarų orientacija į aukštos pridėtinės vertės produktus bei kokybę, kadangi importuodami žaliavas, jie jas eksportuoja jau paverstas į kur kas brangesnius produktus, pvz. Rolex laikrodžius, Sulzer gaminamus laivų variklius, Roche vaistus ir t. t.

Korporacijos štabas Šveicarijoje, o gamyba – visame pasaulyje; prioritetas – aukšta kokybė

Orientacija į užsienio rinkas ir leido susikurti didžiausioms Šveicarijos korporacijoms, iš kurių 2010 metais 15 pateko į Fortune žurnalo sudarom Fortune 500 sąrašą, kasmet pateikiantį 500 didžiausių pasaulio korporacijų. Tai reiškia, kad 2010 metais 1 milijonui šveicarų teko 1,97 Fortune 500 įmonė. Palyginimui, 1 milijonui olandų teko 0,84, prancūzų 0,61, o amerikiečiai tegalėjo pasidžiaugti 0,45 Fortune 500 įmone vienam milijonui piliečių. Bankai? Toli gražu ne. Iš tų penkiolikos įmonių, tik 4 įmonės buvo iš finansų industrijos: 2 bankai ir dvi draudimo bendrovės. Didžiausia iš visų penkiolikos buvo Nestle, kurios produktus galima lengvai rasti kiekvienoje Lietuvos parduotuvėje. Jos pajamos 2010 metais sudarė 99,114 mlrd. dolerių. Palyginimui, visos Lietuvos BVP tesiekė 94 mlrd. Ir tai – ne dolerių, o litų. Iš kur Nestle tiek uždirbo? Iš Šveicarijos?

Tikrai ne. Pajamos iš Šveicarijos rinkos tesudarė ~2 proc. visų pajamų. Ir tai nestebina, nes 97 proc. Nestle darbuotojų dirba ne Šveicarijoj, o pati įmonė veikia 197 šalyse. Panašias tendencijas galima aptikti visose penkiolikoje didžiausių Šveicarijos korporacijų, tarp kurių galima rasti ir kitų puikiai žinomų įmonių, kaip Novartis, Roche, ABB, Credit Suisse, UBS ir kitų. Tačiau orientacija į užsienio rinkas paplitusi ne tik tarp didžiųjų įmonių, tačiau ir tarp vidutinio bei smulkaus verslo. Net 99 proc. visų įmonių registruotų Šveicarijoje priskiriamos prie smulkaus arba vidutinio verslo (mažiau nei 250 darbuotojų).

Akivaizdu, kad eksportas yra vienas pagrindinių Šveicarijos sėkmės elementų, paverčiantis šią nedidelę ir kadaise skurdžią valstybę turtinga. Iš to kyla klausimas: jei nėra natūralių resursų kaip Norvegijoje ar pigios darbo jėgos kaip Kinijoje, kaip tokia šalis gali tapti konkurencinga užsienio rinkose? Pirmiausia, šveicarai puikiai žino, kur jie yra stiprūs ir ten save pozicionuoja. Aukštos algos darbuotojam neleidžia fokusuotis į pigius ir prastos kokybės produktus, todėl šveicarai stengiasi susikoncentruoti į kokybę. Rezultatas – niekam nereikia aiškinti, kas yra šveicariškas laikrodis. Kitas, ne mažiau svarbus elementas, kurio be galo trūksta Lietuvoje – kalbos.

Šveicarijoj yra keturios valstybinės kalbos: vokiečių, italų, prancūzų bei retoromanų. Kiekvienas šveicaras mokykloje išmoksta bent tris kalbas tarp kurių beveik visada būna anglų. Taip, Lietuvoje mes irgi mokomės trijų kalbų. Gimtosios, anglų (dažniausiai) ir antros užsienio kalbos, kuri dažniausiai būna rusų arba vokiečių. Tokioms mažoms valstybėms kalbos yra vienas iš kertinių konkurencingumo užsienio rinkose reikalavimų, kadangi tai padeda daug lengviau susirasti prekybos partnerius, derėtis su jais bei sukurti ilgalaikius verslo santykius.

Esminis skirtumas yra tas, kad šveicarai ir mokydamiesi kalbų stengiasi tai daryti kokybiškai. Jie supranta, kad ribotos užsienio kalbos žinios bei gramatinės klaidos tikrai nepadarytų įspūdžio užsienio partneriams. Netgi vidutinio amžiaus žmonės mielai registruojasi į papildomus kalbų kursus, jei jaučia, kad jų žinios suprastėjo arba yra nepakankamos. Gyvenant Šveicarijoje, galima nustebti, kokiomis geromis anglų kalbos žiniomis čia pasižymi net paprasti darbuotojai, arba senutė kaimynė, kuriai gerokai virš 80, jau nekalbant apie aukštesnes pajamas gaunančius, pvz. bankų darbuotojus. O pridėjus ir tai, kad jie šitaip gerai kalba ir kitomis kalbomis, telieka juos tik pagerbti už tai. Liūdinantis faktas yra ir tas, kad lietuvių kalba, kad ir kaip mums miela, užsienio rinkose yra nieko verta. Jau vien tik dėl to turėtume stengtis daug labiau.

Šveicarai „nesvaigsta“ aukštuoju mokslu, kaip lietuviai; gal verta ir čia mums iš jų pasimokyti?

Na, ir galiausiai, šveicarai puikiai suvokia, kad jų (taip, jų, ne švedų, amerikiečių ar dar kieno) korporacijoms vadovauti bei apskritai, jose dirbti, reikia išskirtinio talento, kurio šveicarai nebepajėgia suteikti dėl santykinai mažo gyventojų skaičiaus bei fakto, kad tik nedidelė dalis (neoficialiais duomenimis, apie 15 proc.) šveicarų baigia aukštąjį mokslą, kurio tokios įmonės reikalauja. Skirtingai nei tarkim Lietuvoje, aukštąjį Šveicarijoje gali baigti toli gražu ne kiekvienas ir ne dėl kainos. Mokslo kaina čia juokingai maža. Palyginimui, Ciuricho universiteto magistro laipsnio įgijimas kainuoja tik 720 CHF per semestrą (~2000 Lt). Mokslas šveicarų universitetuose sunkus ir įtemptas, todėl apie darbą visu etatu bei studijas galima pamiršti (dirbti galima daugiausia trečdaliu etato).

Studijuojant magistrantūrą Šveicarijoje, kasdien tekdavo dirbti daugiau, nei kad paraleliai dirbant su verslo klientais viename iš švedų bankų visu etatu ir studijuojant bakalauro studijas universitete Lietuvoje. Todėl nenuostabu, kad Šveicarijos universitetai figūruoja tarp geriausių Europoje. Pvz., Šv. Galeno universitetas (University of St. Gallen – HSG) strategijos ir verslo vadybos magistro programa jau trejus metus iš eilės išrenkama kaip geriausia verslo magistro programa pasaulyje, o pats universitetas rikiuojasi 7 vietoje tarp verslo mokyklų Europoje pagal Financial Times. Grįžtant prie minties, dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumo, šveicarai mielai samdo aukštos kvalifikacijos gabius darbuotojus iš užsienio, o įmonių vidaus kalba jų pačių firmose neretai yra anglų. Ja ne tik rengiami susitikimai, bet ir ruošiamos sutartys, vidaus instrukcijos ir t. t. Todėl nenuostabu, kad apie 20 procentų vietinių gyventojų sudaro užsieniečiai.

Orus daugumos šveicarų gyvenimas įtvirtinamas darbais, o ne politikų deklaracijomis

Tačiau tai dar ne viskas. Šveicarijos orientaciją į eksportą puikiai iliustruoja tai, kad prasidėjus 2008 metų finansinei krizei bei daugeliui pradėjus investuoti į stabilų Šveicarijos franką, šis pradėjo smarkiai brangti, tačiau šveicarai nepuolė džiaugtis, nepaisant to, kad tai leido daug lengviau įpirkti prekes iš užsienio. Atvirkščiai, išsigandus, kad ir taip brangios šveicarų prekės taps per brangios prekybos partneriams, Šveicarijos centrinis bankas pradėjo masiškai supirkinėti eurus (pagrindiniai prekybos partneriai yra ES šalys, ypač Vokietija), siekdamas sumažinti franko kursą. Šiemet taip pat vyko daug diskusijų sukėlęs minimalios algos nustatymo balsavimas. Tokios nėra, bet kasininkėms bei kirpėjoms vis tiek mokama ne mažiau nei ~3 000 CHF, kas yra apie 8400 Lt, nors pragyventi galima ir už 1000 CHF. Kodėl?

Nes žmonės, giliu šveicarų įsitikinimu, nori ir turi gyventi oriai. Siūlymas buvo nustatyti minimalią algą ties 4 000 CHF riba, tačiau net 76 proc. gyventojų pasisakė prieš šią iniciatyvą ir ji buvo atmesta. Stebėtina, tačiau šveicarai puikiai suvokia, kad tai pakenktų tiek vidaus darbo rinkai, tiek jų konkurencingumui užsienio prekyboje. Nepaisant to, šveicarų įmonės toli gražu nesistengia mokėti tik tiek, kad užtektų sumokėti mokesčius ir buto nuomą. Čia net žemesnės grandies darbuotojai uždirba padorias algas, leidžiančias gyventi padorų gyvenimą. Na, ir galiausiai, šveicarai ne tik nevengia užsieniečių (nors ir yra šiek tiek negatyviai nusiteikę prieš vokiečius), bet ir dar juos vilioja. Pasiturintiems fiziniams asmenims bei įmonėms, norinčioms kurti savo buveinę Šveicarijoje, vietiniai kantonai gali pasiūlyti skirtingus mokesčių tarifus bei juos derinti, šitaip pritraukdami į šalį vis naujas ir naujas investicijas bei kapitalą.

Šveicariško verslo strategija: viskas-eksportui

Ir pabaigai. Šveicarai, atidarydami naują įmonę, pirmiau galvoja apie užsienio rinkas, nei kad ką būtų galima uždirbti iš savo tautiečių. Jie supranta, kad net ir labai turtinga, tačiau vos 8 milijonus gyventojų turinti valstybė nėra pakankamai didelė rinka. Bet net ir tuomet, šveicariškas verslas stengiasi vadovautis socialiai atsakingais principais ir vietoj algų mažinimo konkurencingumui išlaikyti, pirmenybę teikia efektyvumo didinimui. Pradėjęs gilintis į šią temą, pradėjau galvoti, kad viską darant teisingai, Lietuva gal irgi galėtų pajudėti šveicarų pramintu keliu, tarkime, IT sferoje.

Tačiau greitai pasidarė aišku, kad pasiekti kažką panašaus, reikėtų mažiausiai 50 metų kryptingo judėjimo teisinga linkme. Jau turbūt net nereikia minėti, kad norint tai pasiekti, reiktų atsikratyti „abonentų“, rusiškus ar neaišku kokius interesus atstovaujančių partijų, paplitusio kyšininkavimo bei abejotinos kompetencijos „partinių“ prakišinėjimo vietoje gabaus jaunimo su patirtimi užsienyje (Versli Lietuva ir Investuok Lietuvoje atvejai). Ir negana to, neužtektų vien orientuotis į eksportą. Norint tai pasiekti, reikėtų dar mokytis kalbų, kelti darbo ir verslo kultūrą, nebijoti užleisti vietą politikoje gabiam jaunimui, kelti žmonių sąmoningumą, keisti požiūrį į užsieniečius ir tuo pačiu į tautiečius ir dar daug kitų aspektų. Visa tai turėtų vykti vienu metu, kryptingai ir nuosekliai, su aiškia strategija bei, žinoma, lydint šiek tiek sėkmės. Bet viskas yra įmanoma. Net ir Lietuvoje. Juk ir Šveicarija ne taip jau seniai buvo panašioje situacijoje, kaip ir mes.

Aut. teisės: Savaitė
Savaitė
Autoriai: Justas Grigaitis

(39)
(1)
(38)

Komentarai (14)

Susijusios žymos: