Išslaptinti CŽV dokumentai atskleidžia tamsiausias JAV paslaptis kelyje į Mėnulį  (3)

Sunkiai sukdamas milžinišką vairą, CŽV agentas atbuline eiga atsargiai išvairavo sunkvežimį per vartus 3 metrų aukščio medinėje tvoroje, supančioje metalo laužyną. Sunkvežimiui sustojus, slaptosios JAV žvalgybos pareigūnai, slepiami tamsos, uždarė vartus. Tuomet visi sušoko į sunkvežimio galą ir atsargiai atidarė ten buvusią medinę dėžę – taip, kad neliktų nė vienos atidarymo žymės.

Taip baigėsi pirmasis jų slaptos misijos etapas: JAV žvalgybininkai pavogė – arba, tiksliau, pasiskolino – vieną iš svarbiausių sovietinių technologijų – kosminį aparatą „Lunik“, kuris Sovietų sąjungai buvo itin svarbus norint aplenkti amerikiečius lenktynėse į Mėnulį.

Šios raketos vagystė – įvykdyta taip sėkmingai, kad apie ją sovietai taip niekada ir nesužinojo – tik viena iš daugelio beprotiškų ir keistų slaptųjų operacijų bei machinacijų, kurios pirmąkart atskleistos neseniai išslaptintuose JAV vyriausybės dokumentuose, susijusiuose su Kosminėmis lenktynėmis. Ir tai tikrai ne ta istorija apie didvyriškus astronautus bei genialius mokslininkus, kurią galima rasti JAV mokyklų istorijos vadovėliuose. Tai – istorija, kupina atsitiktinumų, nesutarimų ir netikėtumų. Ir joje dar yra mažų mažiausiai vienas beprotiškas planas: paleisti į Mėnulį atominę bombą, rašo „Newsweek“.

Iki blizgėjimo nušveista Amerikos kosminės sėkmės – išsilaipinimo Mėnulyje – istorija prasideda nuo prezidento Johno F. Kennedy 1961 metais paskelbto plano įvykdyti pilotuojamą misiją į Mėnulį dar iki to dešimtmečio pabaigos. O jos atomazga – po devynerių metų įvykęs Neilo Armstrongo išsilaipinimas Mėnulyje ir pareiškimas, kad jis žengia mažą žingsnelį žmogui, bet didelį šuolį žmonijai. Tuo tarpu neseniai išslaptinti šeštojo ir septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečių dokumentai, kurių didelę dalį gavo George'o Washingtono universiteto Nacionalinio saugumo archyvas, pateikia kur kas mažiau sklandžią, o kartais net bauginančią istoriją apie turbūt pačias svarbiausias tarptautines varžybas žmonijos istorijoje.

Daugelis planų, parengtų JAV kariuomenės, buvo susiję su Mėnulio panaudojimo karo reikmėms galimybėmis. Buvo pripaišyta planų Žemės palydove pastatyti atominius reaktorius, tačiau niekas per daug nesvarstė, kur kosmoso vakuume reikėtų laikyti tokių reaktorių darbo metu gautas radioaktyvias atliekas. Būta ir labai detalių studijų, rekomenduojančių JAV susprogdinti atominę bombą Mėnulyje – iš dalies bandant sukelti „Mėnulio drebėjimą“, iš dalies – norint, kad rusai iš baimės apsidergtų.

Abi šaltojo karo pusės įvairiausius karštligiškus planus skubiai rentė ne tik dėl altruistinio noro pirmauti mokslo srityje ir didžiuotis savo kosminiais pasiekimais. Abi šalys norėjo kuo skubiau nusigauti į Mėnulį dėl to, jog manė, kad tai suteiktu karinį pranašumą ilgame, įtemptame ir brangiame Šaltajame kare. „Nesugebėjimas pirmiems nugabenti žmogų į nežemišką, natūraliai susidariusį nekilnojamą turtą iškeltų labai sunkių politinių klausimų ir tuo pačiu sumenkintų JAV prestižą bei įtaką“, - buvo rašoma viename 1959 metais datuotame JAV kariuomenės dokumente apie slaptą programą, pavadintą „Project Horizon“.

„Be to, operacijų, kurios ateityje galėtų būti atliekamos kosmose, aprėptis yra tokia milžiniška, jog yra sunkiai įsivaizduojama. Kosminio ir antžeminio karo derinys yra toks galingas, kad sugeneruotų radikaliai naujų koncepcijų“, - rašoma tame pačiame dokumente.

Smūgis žemiau juostos


Išslaptinti dokumentai rodo, kad amerikiečių susirūpinimas dėl to, jog viena šalis gali pradėti dominuoti Mėnulyje ar kosmose išaugo tik po Antrojo pasaulinio karo, užgrobus vokiškas raketas V2, dar vadintas „keršto ginklais“. Nors toji raketa, varoma skystu kuru, buvo balistinė ir neskirta pasiekti kosmosą, jos gebėjimas pakilti į 80 km aukštį atskleidė iki tol neįsivaizduotą galimybę, jog šis ginklas, kurį naciai ketino panaudoti britų bombardavimui, galėtų į kosmosą iškelti ir žmogų.

1948 metais dviem JAV kariuomenės grupėms, Karinių oro pajėgų Kembridžo mokslinių tyrimų centrui ir Karinio laivyno mokslinių tyrimų centrui, buvo skirta užduotis sukurti viršutinių atmosferos sluoksnių tyrinėjimo raketomis sistemas. Deja, vėliau CŽV atlikus analizę išaiškėjo, jog abi organizacijos pradėjo varžytis tarpusavyje ir dėl to nukentėjo jų projektai. „Tarp Karinių oro pajėgų ir Laivyno tvyrojo juntama įtampa. Bendroms JAV pastangoms pakenkė nesveika konkurencija“, - buvo rašoma 1984 metų ataskaitoje.

Tuo tarpu sovietai – kuriems apie nacių raketas taip pat buvo puikiai žinoma – veržėsi į priekį ir kūrė savo kosminę programą modifikuodami V2 ir SS-6 tarpkontinentines raketas. Šešto dešimtmečio pabaigoje sovietai iš Sibiro jau leido raketas, kėlusias aparatą „Lunik“. Tiesa, daugelis pradinių bandymų nebuvo sėkmingi – daugiausiai problemų kildavo dar starto metu.

1957 metų spalio 4 dieną JAV Nacionalinėje mokslų akademijoje susitiko JAV ir Sovietų sąjungos pareigūnai – buvo bandoma susitarti dėl tarptautinio bendradarbiavimo kosmoso tyrinėjimo srityje galimybių. Amerikiečiai, kurių delegacijai vadovavo Richardas Porteris, nepaliaujamai bandė iš sovietinės delegacijos išpešti kuo daugiau informacijos apie jų palydovų programą. Pagrindinis jų klausimas – kokia yra bet kokių kosminių aparatų iškėlimo data? Kada tokia data bus paskelbta? Kad ir kaip amerikiečiai stengėsi – kartais net agresyviai – sovietai neišsidavė.

R. Porteris iš šio susitikimo išėjo įsiutęs. Bet ir truputėlį patenkintas: dabar jis buvo tikras, kad JAV žvalgyba neklydo tvirtindama, jog rusai smarkiai atsilieka nuo amerikiečių. Akivaizdu, kad būtent dėl to jie taip nenorėjo įvardinti iškėlimo datos. Tačiau tą patį vakarą R. Porteris su kitais JAV delegacijos nariais dalyvavo pokylyje Sovietų sąjungos ambasadoje. Besilinksminant jis buvo pakviestas prie telefono. Kitame gale esantis JAV pareigūnas jam pranešė, jog į kosmosą paleistas pirmas dirbtinis Žemės palydovas „Sputnik 1“. Telefonu R. Porteriui buvo perduotas ir perimtas 40 MHz signalas. Tie pypsėjimai reiškė, jog tai JAV smarkiai atsilikinėjo nuo rusų lenktynėse į Mėnulį.

Apie 1959 metus JAV žvalgyba sukūrė, kaip jiems atrodė, naudingą technologiją, galinčią sutrikdyti orbitoje besisukančių palydovų elektroniką. Teoriškai tokiu aparatu netgi buvo galima perimti orbitoje esančio objekto valdymą. Ta įranga buvo išbandyta, tačiau prieš pat nukreipiant ją į sovietinį palydovą, žvalgybos karininkai susisiekė su Nacionalinio saugumo agentūra pasitarti. Šios agentūros konsultantas greitai nutraukė visą planą: pasak jo, tai buvo labai bloga idėja. Pasak jo, panaudojus tokią įrangą JAV sukurtų precedentą, suponuojantį, jog yra visai priimtina vienoms valstybėms periminėti kitų valstybių palydovus. O jei to imtųsi visos valstybės, niekas apskritai palydovais negalėtų naudotis. Todėl įranga buvo išjungta ir išardyta taip, kad ja nebūtų galima pasinaudoti netgi netyčia.

Tikrieji žvaigždžių karai


JAV kariuomenė buvo patys didžiausi skubios kelionės į Mėnulį šalininkai. Ir toli gražu ne dėl politinių, mokslinių ar ekonominių priežasčių: jie Mėnulį vertino kaip lenktynių, kuri iš pusių greičiau apsiginkluos kosminiais ginklais, pagrindinį prizą.

Viena iš beprotiškiausių „Project Horizon“ idėjų buvo planas Mėnulyje įkurti karinę bazę. Buvo manoma, jog tai reikalinga siekiant apginti amerikiečių interesus Mėnulyje (kai kurie strategai buvo įsitikinę, kad pirmoji Mėnulyje išsilaipinusi valstybė galėtų pareikšti pretenzijas į visą Žemės palydovą). Be to, bazė būtų naudinga besivystančiai Žemės ir kosmoso žvalgybai, ten būtų galima pastatyti ir retransliatorių, suteikiantį komunikacijos dideliais atstumais Žemėje galimybę. Bet, savaime suprantama, pagrindinė priežastis statyti bazę Mėnulyje buvo karinių operacijų vykdymas.

JAV Kariuomenės analitikai manė, jog Mėnulio bazės pastatymas būtų vienas iš didžiausių ir svarbiausių projektų JAV istorijoje, palyginamas su atominės bombos sukūrimu.

„Karinės bazės įsteigimas turėtų būti ypatingas projektas, kuriam būtų teikiama pirmenybė prieš kitus reikalus, panašiai, kaip II Pasaulinio karo metais buvo teikiama pirmenybė Manheteno projektui. Įsteigus bazę, kosmosas ar bent jau neabejotinai kosmoso dalis, apimanti Žemę ir Mėnulį, galėtų būti vertinamas kaip mūšio laukas“, - rašoma 1959 metų kariuomenės studijoje.

JAV kariuomenė ketino iki 1964 metų įvykdyti 74 „Saturn V“ raketų startus. Kai kurios iš šių raketų prisišvartuotų orbitinėje kosminėje stotyje pakeliui į Mėnulį, o tuomet toliau skristų iki savo tikslo. 1965 metais Mėnulio paviršiuje pradėtų leistis pirmieji krovininiai laivai, gabenantys medžiagas, reikalingas didžiulės karinės bazės statybai. Po trijų mėnesių ten turėjo nusileisti ir pirmoji dviejų žmonių įgula. Bazės statybos prasidėtų nedelsiant, o 1966 metų lapkritį bazė būtų parengta nuolatiniam 12 kariuomenės atstovų darbui. Kariuomenės skaičiavimais, projekto kaina – raketų skrydžiai, statybinės medžiagos ir statybos darbai – turėjo būti apie 6 mlrd. JAV dolerių. Kaip žinome iš istorijos, Mėnulyje jokios bazės nebuvo nei anksčiau, nei dabar.

Mėnulio sprogdinimas


Tais pačiais metais, kai JAV kariuomenė pasiūlė statyti bazę Mėnulyje, šios šalies Karinės oro pajėgos norėjo žengti dar toliau: Menulyje susprogdinti atominę bombą.

Karinių oro pajėgų Ypatingų ginklų centro analitikai pasiūlė sukelti atominį sprogimą arba Mėnulyje, arba prie pat jo. Viena iš priežasčių tą daryti, kaip teigiama studijoje, buvo sukelti „Mėnulio drebėjimus“. „Mėnulio seisminiai stebėjimai pasižymi milžinišku moksliniu potencialu žvelgiant iš fundamentalių teorijų apie Saulės sistemos ir paties Mėnulio vystymo pusės. Didelis sprogimas padėtų užtikrinti seisminio eksperimento sėkmę“.

Kokia kita priežastis? Įrodyti pasauliui, kad Amerika gali. „Specifiniai teigiami poveikiai atitektų tai valstybei, kuri pirma sugebėtų atlikti šį veiksmą, pademonstruodama savo technologinių galimybių pažangą“, - rašoma ataskaitoje. Žinoma, pasaulis galėtų sureaguoti ir neigiamai, jei JAV Mėnulyje ar arto jo paviršiaus susprogdintų atominę bombą. Dėl to būtų tekę šiek tiek pavargti, kad visi pasaulio žmonės būtų įtikinti, koks šaunus būtų toks pasiekimas.

Ir nors JAV tuo metu labai aktyviai augino šiuo radioaktyvius „dangiškus grybus“ bei ketino vieną tokį grybą išauginti Mėnulyje, Sovietų sąjungos tuo metu kuriami planai buvo protingesni. Praėjus vos metams po to, kai amerikiečiai iškėlė mintį steigti Mėnulio bazes ir sprogdinti bombas Žemės palydove, 1960 metų spalį JAV žvalgyba užfiksavo dviejų kosminių raketų paleidimą iš Sovietų sąjungos teritorijos. Pirminiai duomenys apie šiuos paleidimus leido padaryti išvadą, jog panaudotos lygiagrečių pakopų raketa su keturiais dideliais varikliais, pritvirtintais prie šonų, o ne tradicinė raketa su varikliais apačioje. Beveik tučtuojau amerikiečiai suvokė, jog tai buvo kažkas neįprasto.

Žvalgybos analitikai čiupo telemetrijos informaciją, peržiūrėjo viską, ką galėjo peržiūrėti apie paleidimo langus, numanomą kryptį ir greitį. Ir netrukus susiprato, jog sovietai ketina skristi iki Marso. Tiesa, ši misija nebuvo sėkminga. Bet po kelių mėnesių sovietai paleido aparatą link Veneros. Iš antro bandymo palydovą pavyko nukreipti į Žemės orbitą, o apkeliavus beveik pilną ratą aplink Žemę buvo įjungtas palydovo variklis, nukreipęs zondą link Veneros. Tai buvo pirmas kartas, kai Žemės gravitacija buvo panaudota tarsi timpa. Netrukus tokį kosminių aparatų greitinimo metodą įsisavino ir amerikiečiai. Mokėjimas kosminius laivus greitinti it stabdyti pasinaudojant gretimų kosminių kūnų gravitaciniu poveikiu suteikė galimybę smarkiai padidinti kosminių kelionių nuotolius, nes stūmai sukurti nebereikėjo naudoti sunkaus kuro.

Operacija „Nušvilpta raketa“


Amerikiečiai praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pradžioje dėl prasto planavimo, besmegenių kuriamų intrigų ir nemokšiško šnipinėjimo pralaimėjo daugybę kosminių dvikovų su sovietais, tačiau CŽV, nušvilpę „Lunik“ aparatą iš po sovietų nosių apsaugai to net nepastebėjus, padėjo smarkiai šauti į priekį. Slaptos informacijos lobynas, ištrauktas iš šio aparato, JAV kosmoso programa užsiimantiems pareigūnams leido aiškiai suvokti rusiško aparato galimybes ir apribojimus, o tuomet pasiskolinti jiems tinkamiausius komponentus. O CŽV šią operaciją galėjo atlikti tik dėl to, kad SSRS negalėjo susilaikyti nuo puikavimosi.

CŽV sužinojo, kad rusai rengia išvažiuojamąją ekskursiją, kurios metu bus aprodomi didžiausi pramoniniai ir ekonominiai pasiekimai – techninė įranga, elektros generatoriai, atominiai reaktoriai. Būta gandų, jog ekskursijos metu bus galima pamatyti ir „Sputnik“ nei „Lunik“ aparatus.

„Lunik“ - tai kosminių zondų-robotų serija, kuri į Mėnulį buvo siunčiama nuo 1959 iki 1967 metų. Jie turėjo arba apsukti aplink Mėnulį, arba ant jo nusileisti. Iš visų bandymų 15 baigėsi sėkmingai. Tačiau šios CŽV operacijos metu buvo paleisti tik trys „Lunik“ - pirmasis nepataikė į numatytą orbitą ir tapo Saulės palydovu, antrasis sėkmingai nukrito ant Mėnulio, o trečiasis apskrido Mėnulį ir nufotografavo iki tol niekada nematytą Žemės palydovo pusę bei persiuntė nuotraukas į Žemę.

Tai buvo kur kas daugiau nei tuo metu gebėjo JAV, todėl amerikiečiai labai jau smarkiai norėjo sužinoti, kokias technologijas taiko rusai. Savaime suprantama, ekskursija atrodė kaip ideali proga pažvelgti į Sovietų kosmines technologijas iš arčiau.

Tačiau po ilgų diskusijų kažkas iškėlė idėją, kad rusai tikrai nebus tokie neatsargūs, kad į ekskursiją po svečias šalis imtų tikrą, veikiantį aparato modelį. Juk į kelionę tikrų tikriausiai turėtų būti imamas tik panašiai atrodantis modelis, ar ne?

Visgi CŽV nusprendė, kad patikrinti nepakenks, taigi, ekskursijai važinėjant iš vieno miesto į kitą, JAV žvalgybininkai nušvilpė važtaraštį, kuriame buvo įrašyta paslaptinga eilutė - „astronominių aparatų modeliai“. Nurodyto turinio matmenys atitiko „Lunik“ matmenis. CŽV būstinė, artimiausia miestui, kuriame netrukus turėjo sustoti sovietinė mokslo mugė, gavo instrukcijas: rasti būdų apžiūrėti įrangą ir, jeigu tai iš tiesų „Lunik“ - surinkti visą įmanomą informaciją apie šį aparatą.

Agentai nustatė, jog parodos metu eksponatų iš pageidaujamo atstumo apžiūrėti nepavyks, nes sargyba budriai saugojo turtą kiaurą parą. Tai reiškė, kad „Lunik“ mažiau saugomas buvo tik kelionės, pervežimo iš vieno miesto į kitą, metu.

Pervežimas buvo vykdomas dalinai sunkvežimiais, dalinai – geležinkeliu. JAV žvalgybininkai norėjo papirkti vietinius darbininkus, prasmukti į traukinį ir nukreipti vagoną su „Lunik“ į šalutinę geležinkelio trasą, kur sandėlyje būtų galima visą parą nagrinėtis, kaip ir kas veikia. Bet CŽV neturėjo jokių patikimų pastatų, prijungtų prie geležinkelio, kur būtų galima atlikti tokį sudėtingą darbą. Todėl liko sunkvežimio su palydovu vagystė.

Šios operacijos dieną sovietai „Lunik“ supakavo į didelę dėžę – tokią, kokią jau ne kartą buvo nufotografavę JAV agentai. Dėžė buvo įkelta į sunkvežimį atvira priekaba, kuris turėjo palydovą nugabenti į geležinkelio stotį. JAV žvalgai, bendradarbiaudami su vietiniais darbininkais, suderino, kad sunkvežimis su palydovu iš mugės teritorijos išvažiuotų paskutinis. Jie taip pat susidraugavo su vairuotoju ir užsitikrino jo ištikimą bendradarbiavimą.

O kiti agentai tą pačią naktį stebėjo, kaip sovietų sargybiniai kruopščiai tikrino kiekvieną į ekskursiją paimtą daiktą. Išaiškėjo, kad sargybiniai neturi ryšio priemonių, kurios leistų susisiekti su mugės teritorijoje esančiais kolegomis. Sunkvežimiui išvažiavus iš mugės teritorijos, CŽV nepaliaujamai stebėjo transporto priemonę, o įsitikinus, kad sovietai sunkvežimio nebeseka, jis buvo nukreiptas į šalutinį kelią, ant dėžės priekaboje užmestas brezentas, o vairuotojas palydėtas iki artimiausio viešbučio, kur jam leista pernakvoti. Naujas vairuotojas – CŽV agentas – sėdo už vairo ir nuvairavo sunkvežimį į metalo laužyną, kuris buvo išnuomotas tai nakčiai. Ten agentai sulaukė skambučio, kuriuo buvo patvirtinta, jog viskas gerai: sargybinis geležinkelio stotyje aliarmo nekėlė, nes, veikiausiai, manė, kad sunkvežimis su „Lunik“ tiesiog vėluoja – jis tiesiog susirinko daiktus ir išvyko namo. O tai reiškė, jog niekas nežinojo, jog „Lunik“ - ne traukinyje, kur turėjo būti ir niekas jo iki ryto neieškos.

CŽV tarsi skėriai supuolė į sunkvežimio priekabą. Dviese atsargiai nukėlė dėžės dangtį – kad neliktų jokių pėdsakų, rodančių, jog dėžė buvo atidarinėjama. Jiems atsargiai nulupinėjant lentas staiga įsijungė šviesos. Agentai jau pamanė, kad juos užklupo pasala, tačiau netrukus išaiškėjo, kad lempos laužyne kasdien uždegamos tuo pačiu metu.

Atidarius dėžę į ją buvo nuleistos kopėčios ir agentai pradėjo fotografuoti „Lunik“ iš visų įmanomų kampų. Jie išėmė langelį ir įlindo vidun, fotografuodami kiekvieną centimetrą. Kažkurią akimirką susivokta, jog norint prisikasti iki raketos, jiems reikės nuimti plombą iš plastiko, vaško ir vielos. Buvo skubiai paskambinta į CŽV ir paaiškėjo, kad plombos kopiją pagaminti įmanoma, taigi, ji buvo nulupta. Ir po kelių valandų per vargus vėl uždėta. O per tą laiką amerikiečiai tarsi kalėdinę dovaną apžiūrinėjo sovietinio raketų mokslo šedevrą.

4 valandą ryto darbas buvo baigtas ir visa įranga buvo padėta atgal taip, kaip buvo. Privažiavo mašina, į kurią sušoko visi šnipai. O vairuotojas, sunkvežimį išvairavęs iš laužymo, transporto priemonę su brangiu kroviniu 5 valandą ryto paliko iš anksto sutartoje vietoje. Ten prie vairo grįžo viešbutyje nusnūdęs vairuotojas, pristatęs palydovą į geležinkelio stotį. Netrukus tas pats sargybinis, kuris atliko patikrinimą vakare, grįžo į savo darbo vietą. Jis pasirašė leidimą perkelti dėžę su „Lunik“ iš sunkvežimio į traukinį, kuris turėjo nugabenti visą ekskursiją į kitą miestą.

Nėra jokių žinių, kad sovietai būtų sužinoję apie šį kosminio zondo pagrobimą – vieną sėkmingiausių operacijų CŽV istorijoje.

Aut. teisės: delfi.lt

(60)
(4)
(56)

Komentarai (3)

Susijusios žymos: