"Wanderers": įspūdingas fantastinis filmas internete apie žmonijos ateitį Saulės sistemoje (Video)  (4)

Švedų animatorius ir skaitmeninio meno meistras Erikas Wernquistas sudrebino interneto erdvę įstabiu filmu, kuriame ekranizuota žmonijos ateitis palikus savo lopšį – Žemę. Šis filmas – tai žmonijos pasklidimo po Saulės sistemą vizija. Visos filme matomos erdvės – realiai egzistuojančios Saulės sistemos vietos, kurios filme atkurtos iš tikroviškų fotografijų. Kviečiame pasigėrėti nekasdieniškais kadrais. O juos palydi legendinio Carlo Sagano žodžiai iš legendinės jo knygos "Blyškus žydras taškas" ("The Pale Blue Dot"). Kviečiame pasižiūrėti!

Filmo autorius pakomentavo visus filmo epizodus. Pateikiame keleto epizodų komentarus.

10 000 m. pr. Kr., Žemė

Įvadiniuose filmo kadruose rodomas kažkur Vidurio Rytuose žygiuojantis klajoklių būrys. Paros metas – saulei nusileidus. Skaidrėjančiame nakties danguje ryškiai žėri planetos – būsimieji ateities kartų pasauliai. Beje, planetų eiliškumas šiuos kadruose toks: Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas.

Žemė, netolima ateitis


Toliau filmo žiūrovai perkeliami į netolimą ateitį ir mato iš Žemės orbitos iškeliaujantį didžiulį erdvėlaivį, kuriuo keliauja daugybė žmonių. Jų kelionė – ilga: į atokiausius Saulės sistemos kampelius. Gali būti, kad tai – pirmoji didžiulė kolonistų grupė, iškeliaujanti apgyvendinti kitą pasaulį.

Šie kadrai sukurti klasikinės fotografijos – Žemės vaizdo iš kosmoso – fone. Jame užfiksuota į Ramųjį vandenyną besileidžianti Saulė. Kadras užfiksuotas 2003 m. liepos 21 d. iš Tarptautinės kosminės stoties (TKS). Jį pamatyti galite čia.

Didžioji raudonoji dėmė, Jupiteris


Tai – vaizdas iš erdvėlaivio, skriejančio aplink Jupiterį. Pro perregimas erdvėlaivio sienas matyti įspūdingoji Didžioji raudonoji dėmė – gigantiškas anticikloninis uraganas Jupiterio atmosferoje. Planetės-milžinės paviršiaus vaizdai gauti į mozaiką sudėjus 1979 m. NASA zondo "Voyager" priartėjimo metu darytus kadrus, kuriuos apdorojo ir į vieną fotografiją sujungė Björnas Jonssonas.

Enceladas, Saturno palydovas


Šiuose kadruose rodomas virš neįtikėtinų ledo geizerių pietiniame Encelado ašigalyje skriejantis erdvėlaivis. Šiuos geizerius tik 2005 m. atrado kitas NASA zondas "Cassini". Geizeriai į kosminę erdvę švirkščia per Encelado ledo plutos plyšius. Galingose geizerių srovėse be įvairių medžiagų yra ir vandens garų bei ledo dalelių. Kai kurie geizeriai trykšta į kelių šimtų kilometrų aukštį. Nors didžioji dalis jų iššvirkščiamos medžiagos sugrįžta į Enceladą "sniego" pavidalu, kai kurios dalelės pabėga į kosminę erdvę tampa žymiųjų Saturno žiedų dalimi.

Encelado geizeriai – viena iš keleto užuominų, kad šiame Saturno mėnulyje po ledu gali plytėti didžiuliai skysto vandens telkiniai. Nieko stebėtino, kad Enceladas – vienas pagrindinių pretendentų į nežemiškos gyvybės lopšį Saulės sistemoje.

Šiuose kadruose panaudota 2005 m. "Cassini" padaryta fotografija.

Saturno žiedai


Šiame epizode – tarp Saturno žiedus sudarančių ledokšnių skriejantis žmogaus siluetas. Žiedai iš tokios perspektyvos matomi kaip besivartančių ledo duženų santalkos – vaizdo kamera skrieja vidury vienos iš jų.

Saturno žiedai – viena fantastiškiausių Saulės sistemos puošmenų. Pagrindinė žiedų sistemos dalis yra maždaug 65 tūkst. km skersmens. Ši dalis driekiasi nuo vidinės D žiedo ribos iki išorinės F žiedo ribos. Į šią juostą tilptų penkios Žemės. Nors žiedai platūs, jie yra labai ploni – jų stori varijuoja viso labo nuo 1 kilometro iki 10 metrų.

Iš tolo jie atrodo it perregimas diskas, tačiau iš arčiau vaizdas visiškai kitoks. Tai – milijonų ledokšnių juosta. Ledokšniai dydžiu varijuoja nuo smiltelės iki krepšinio kamuolio. Tiesa, pasitaiko vienas kitas autobuso dydžio milžinas. Visi jie sudaryti iš skaidraus vandens ledo. Ledokšniai nuolat daužosi vieni į kitus, todėl yra kampuoti ir ypač gerai atspindi saulės spindulius – kaip tik dėl šios priežasties žiedai taip gerai matomi net iš Žemės.

Deja, realių fotografijų, kurios būtų darytos tiesiai iš kurio nors žiedo, nėra ir kol kas dar niekad nebuvo. Tai – autoriaus fantazijos ir išmonės vaisius. O jį sukurti paskatino 2004 m. padaryta ši "Cassini" nuotrauka.

Keltuvas virš Kimerijos žemės (Terra Cimmeria) Marse


Šiame epizode vaizduojama keltuvo kabina, lynu artėjanti prie šiaurinių Kimerijos žemės aukštumų Marse. Tolumoje ant Marso paviršiaus matyti didžiulė švytinti kolonistų iš Žemės gyvenvietė. Kairiau, virš keltuvo kabinos matyti vienas iš dviejų Marso palydovų – ne taip seniai Technologijos.lt aprašytas Marso gravitacijos jėgų suplėšimui pasmerktas Fobas.

Kosminis keltuvas – jau senokai mokslinėje fantastikoje gvildenama idėja, kuri gali būti visai realus sprendimas mėginant rasti būdą planeton ir iš jos transportuoti didžiulės masės krovinius. Kosminis keltuvas turi ilgą lyną, kuriuo keliauja (kyla ir leidžiasi) kabinos. Vienas lyno galas pritvirtintas prie planetos paviršiaus ties pusiauju, o kitas – prie kosminio kūno, skriejančio už geostacionariosios orbitos. Geostacionarioji orbita – aukštis, į kurį iškeltas objektas iš paviršiaus perspektyvos atrodys kaip kybantis vietoje. Žemėje geostacionarioji orbita siekia apie 36 tūkst. aukštį. Marse ji būtų kiek žemiau, tačiau lynas turėtų būti išties fantastiško ir sunkiai suvokiamo ilgio.

Marso paviršiaus detalės paimtos iš nepaprastai didelės skiriamosios gebos orbitinės fotografijos, kurią virtualios kosminės erdvės stimuliatoriui Celestia sukūrė Johnas Van Vlietas.

Beje, filmo autoriaus supratimu, idealiausia vieta Marse tokiam keltuvui būtų ne Kimerijos žemė, o Povo ugnikalnio (lot. – Pavonis Mons) viršūnė. Jos aukštis – 14 km, tačiau svarbiausia, kad ji yra beveik ties pačiu Marso pusiauju. Taip būtų galima sutaupyti... 14 km lyno :)

Viktorijos krateris, Marsas


Šiame epizode – grupelė žmonių ant Viktorijos kraterio šlaito laukia atskriejančių dirižablių.


Pats kraštovaizdis gal ir ne pats įspūdingiausias – Marse būtų galima pamatyti dar ne tokių grožybių. Tačiau tai yra viena iš daugelio ypač didelės raiškos kadrų, kuriuos užfiksavo NASA marsaeigiai "Spirit" ir "Opportunity" savo fantastiškos 2003 m. prasidėjusios odisėjos po Raudonąją planetą metu. Šį kadrą 2006 m. užfiksavo "Opportunity". Jį filmo autoriui pavyko transponuoti į trimatį pavidalą.

Uola, ant kurios žmonės lūkuriuoja dirižablio, vadinama Šv. Marijos iškyšuliu. Autorius pripažįsta, kad šiame epizode uolą išdidino, mat iš tikrųjų ji tėra 15 metrų aukščio.

Saulėlydis Marse


Šiame epizode – grupelė žygeivių, užsiropštusių ant rytinio Gusevo kraterio ("Gusev Crater") krašto. Žygeiviai grožisi kerinčiu ir nežemišku vaizdu – saulėlydžiu Marse.

Šviesiu paros metu Marso dangus – pilkšvai gelsvos ir žalsvos spalvos derinys. Saulėlydį stebint iš Žemės, atmosferoje kybančios dulkelės peizažui suteikia rūdžių raudonumo tonų, o štai Marse saulėlydžiai būna ne raudoni, o... mėlyni.

Šiam epizodui panaudotas 2005 m. "Spirit" užfiksuotas kadras. Kadangi jo geba buvo ne tokia didelė, kai kurios Gusevo kraterio detalės paryškintos skaitmeniniu būdu.

Japeto (Saturno palydovo) gūbrys


Vienas fantastiškiausių filmo epizodų. Jame iš orbitinio skrydžio matyti keli žmonių kolonijų kupolai, įrengti ant graikinį riešutą primenančio Saturno palydovo Japeto gūbrio. Gūbrys juosia visą Japetą.

Šis paslaptingas darinys Japete buvo atrastas tik 2004 m., kai prie palydovo priartėjo NASA zondas "Cassini". Iš kur tas gūbrys galėjo atsirasti – tebespėliojama. Jis yra net 1,3 tūkst. km ilgio, 20 km pločio ir vietomis daugiau kaip 20 km aukščio. Beje, Japetas į Saturną atsigręžęs taip, kad Saturnas Japeto danguje visada būna toje pačioje vietoje.

Šis epizodas buvo pirmasis filmo kūrybos procese. Jį įkvėpė Kimo Stanley Robinsono romanas "2312", kuriame kaip tik ir aprašomas išilgai Japeto gūbrio išdėstytas gyvenamųjų pastatų kompleksas. Danguje matomas Saturnas paimtas iš "Cassini" fotografijų archyvo.

Filmo autorius atkreipia dėmesį ir į kai kurias dėl vizualinio efekto toleruotas klaidas. Miesto kupolai Japete – per dideli. Tolumoje matomas didysis kupolas pagal Japeto gūbrio proporcijas turėtų būti maždaug 1 km aukščio. Tačiau Japeto gravitacija, palyginus su Žemės gravitacija, yra juokinga, tad tokie pastatai Japete vargu ar būtų įmanomi.

Be kita ko, Japetas – vienas iš Saturno mėnulių, kurių orbitos nėra lygiagrečios Saturno žiedams, todėl Saturno žiedai Japeto danguje išsiskleidžia visu gražumu, o dangaus panorama Japete pro kada nors ten stūksosiančių pastatų langus bus išties kerinti. Vaizdingumo prasme Japetas galėtų būti vienas patraukliausių Saulės sistemos kūnų.

Tai – ne visos Japeto įdomybės. Yra ir daugiau. Pvz., Japeto spalvos keistai primena harmonijos simbolį in-jan: viena palydovo pusė yra beveik visa balta, o kita – tamsiai ruda. Daugiau apie Japetą autorius siūlo paskaityti čia.


Aut. teisės: www.technologijos.lt

(92)
(1)
(91)

Komentarai (4)