Tikroji „Apollo 17“ istorija. Arba kodėl amerikiečiai daugiau nebeskrido į Mėnulį  (49)

1972 metų gruodžio 11 dieną Mėnulyje nusileido erdvėlaivis „Apollo 17“. Tai buvo ne tik paskutinis amerikiečių nusileidimas Mėnulyje – tai buvo paskutinis kartas, kai pilotuojamas kosminis aparatas išlėkė už Žemės artimosios orbitos ribų. Taigi, verta būtų prisiminti, kaip vyko tos kelionės į Mėnulį ir dėl ko jos liovėsi.

„Apollo 17“ įgulą sudarė misijos įgulos vadas Eugene'as A. Cernanas, valdymo modulio pilotas Ronaldas A. Evansas ir Mėnulio modulio pilotas Harissonas P. Schmittas. Tai buvo pirmas kartas, kai „Apollo“ skrydyje dalyvavo mokslininkas. Pagrindinės mokslinės jo užduotys buvo „Iš anksto pasirinkto Taurus-Littrow regiono ploto geologinis tyrimas ir paviršiaus medžiagų mėginių surinkimas, eksperimentų atlikimas skrydžio metu, fotografavimas skriejant Mėnulio orbitoje ir aplink Žemę“.

H. P. Schmittas savo geologijos mokslų daktaro laipsnį 1964 metais apgynė Harvardo universitete. Prieš patekdamas į NASA astronautų mokymo programą jis dirbo Harvardo universitete ir JAV Geologijos tarnyboje. „Apollo 17“ buvo jo pirmas kosminis skrydis, o jis pats tapo pirmuoju astronautu-mokslininku, nužengusiu ant Mėnulio paviršiaus. Jam kompaniją palaikė astronautas veteranas E. A. Cernanas, pirmąkart į kosmosą 1966 metais skridęs su „Gemini IX-A“ misija, o 1969 m. gegužę atlikęs „Apollo 10“ misijos Mėnulio modulio piloto vaidmenį – tuomet prie Žemės palydovo paviršiaus priartėta 150 km atstumu.

H. P. Schmittas Mėnulio modulį, pavadintą „Challenger“, nuleido Taurus-Littrow slėnyje šiek tiek į pietryčius nuo Giedros jūros – Mėnulio srities, kuri mokslininkus itin domino geologiniu požiūriu. Misijos planuotojai tikėjosi, kad šis regionas pateiks gausybę informacijos apie Mėnulio paviršiaus istoriją. Nusileidusių astronautų pora pradėjo savus Mėnulio paviršiaus stebėjimus.

04 14 37 05: Cernanas: „Žinai, pastebėjau, kad čia nemažai Žemės atspindimos šviesos, ir netgi dviguboje umbroje. Čia daug Žemės atspindimos šviesos, o net kai Žemė nesimato, žvaigždes įžiūrėti sunku“.

04 14 23 28: Cernanas: „O, žmogau, pažiūrėk į štai tą uolieną“.

Schmitt: „Visiškai neįtikėtina. Visiškai neįtikėtina.“

Po kelių pasirengimo valandų E. A. Cernanas savomis kojomis palietė Mėnulio paviršių:

04 18 31 0: Cernanas: „Aš ant nusileidimo aikštelės. Ir, Hjūstonai, prieš nužengiant ant paviršiaus Taurus-Littrow slėnyje, norėčiau pirmą „Apollo 17“ žingsnį dedikuoti visiems tiems, dėl kurių tai tapo įmanoma. Jackai, aš čia. O, kad jį kur. Neįtikėtina. Neįtikėtina, bet Saulės šviesoje čia labai šviesu. Gerai. Nusileidome labai seklioje duobėje. Dėl to mūsų modulis šiek tiek pakrypęs. Labai sekli duobė, tarsi pietų lėkštė“.

Astronautai iškrovė mėnuleigį ir pradėjo iškrovinėti darbo įrankius: eksperimentų rinkinius ir sprogmenis (jie buvo reikalingi norint užbaigti seisminius eksperimentus, kuriuose kitose Mėnulio vietose vykdė kitų „Apollo“ misijų įgulos). Pirma išvyka mėnuleigiu leido surinkti daugybę Mėnulio uolienų pavyzdžių. Kelias vėlesnes dienas astronautai iš savo modulio dar dukart nusileido ant Mėnulio paviršiaus – važinėjosi, rinko uolienų mėginius.

Vėliau H. P. Schmittas NASA istorikei Carol Butler pasakojo: „Tai buvo pati įvairiausia iš visų „Apollo“ misijų vietų. Būtent dėl šios priežasties ji ir buvo pasirinkta. Turėjome matmenis rinkti trijuose matmenyse – įskaitant kalnus. Giedros jūros bazaltai buvo po kojomis, aukštumoje, kalno sienose. Buvo ir iš pažiūros jaunos vulkaninės medžiagos, kuri lyg ir buvo įžiūrėta nuotraukose, bet nebuvo labai aišku. Galų gale ją radome Shorty krateryje.“

Kokiu tikslu buvo keliaujama į Mėnulį?

„Apollo 17“ moksliniai tikslai buvo galingos kosmoso tyrimų programos, pradėtos po sėkmingos Merkurijaus programos 1963 metais, kulminacija. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, JAV ir Sovietų Sąjunga pradėjo ginklavimosi lenktynes – abiejose pusėse buvo nemažai inovatyvių karinių pasiekimų, sukurtos netgi raketos, galėjusios smogti priešo teritorijai kitoje pasaulio pusėje. Kitas ginklavimosi lenktynių etapas vyko artimojoje Žemės orbitoje ir Mėnulyje. Tuo metu abi supervalstybės pademonstravo savo raketinių technologijų pasiekimus ir eksperimentavo su žmonių kosminiais skrydžiai. Sovietų sąjunga 1961 metais į kosmosą iškėlė ir gyvą susigrąžino Jurijų Gagariną. Ir tai – praėjus vos dvejiems metams po apskritai pirmo į kosmosą paleisto objekto – tų pačių sovietų sukonstruoto „Sputnik“.

Amerikiečiai susizgribo ir ėmė sparčiai vytis, todėl kosmosas tapo neįtikėtina karinės ir technologinės galios demonstravimo arena. Kosminių programų vykdymas nebūtų įmanomas politiniame vakuume: amerikiečiai raketas ir kosminius laivus, galinčius keliauti greičiau ir toliau, nei sovietiniai analogai, kūrė nepaliaujamai didėjant įtampai tarp šių dviejų valstybių. Tokios geopolitinės krizės, kaip Kiaulių įlankos krizė ar raketų dislokavimas Turkijoje, pademonstravo, jog abi valstybės yra kupinos ryžto sunaikinti viena kitą ir tuo pačiu visą pasaulį.

Paleidus kosmoso programą, jai talkino ir kitos plataus karo pramonės komplekso mokslinių tyrimų kryptys, nors JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris tuo per daug nesižavėjo. Jis apskritai nebuvo didelis kosminių kelionių programos šalininkas, nors programa ir buvo pradėta jo valdymo metais, o kai sovietai paleido „Sputnik“, JAV vadovas norėjo sumenkinti jo svarbą. Bet itin karšta Šaltojo karo atmosfera tapo rimtu pagrindu augintis politinį kapitalą ir pretekstu milžiniškoms vyriausybinėms išlaidoms kuriant pirmojo smūgio infrastruktūrą – dalis šių išlaidų atiteko ir mokslo bei aeronautikos sritims, išlaikiusioms taikų bei optimistinį toną.

1966 metais kosminės lenktynės pasiekė maksimalų greitį. NASA biudžetas buvo rekordinis – beveik 4,5 proc. viso JAV federalinio biudžeto, arba 5,933 mlrd. JAV dolerių (pagal šiandienos kursą tai atitiktų apie 43 mlrd. dolerių). Amerikiečiai ėmė sparčiai kaupti kosminių pergalių trofėjus: sėkmingai baigtas „Gemini“ projektas, jau buvo įsibėgėjanti ir „Apollo“ programa. Tuo metu socialinė ir politinė infrastruktūra bei parama kosmoso tyrimams pamažu pradėjo silpti, kol galų gale, po sėkmingos „Apollo 11“ misijos ir pirmojo žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje 1969 metų liepą ji visiškai sumenko. Bet NASA toliau tęsė suplanuotas misijas ir visomis vėlesnėmis misijomis, išskyrus su mechaninėmis problemomis susidūrusią „Apollo 13“, įvykdė dar 5 išsilaipinimus Mėnulyje.

Pasikeitę tikslai

Praėjus vos metams po išsilaipinimo Mėnulyje, pradėjo keistis NASA prioritetai: buvo atgaivinti planai statyti kosminę stotį ir 1970 metais paskelbta, jog „Apollo 20“ misija atšaukiama, o jos ištekliai nukreipiami nauja kryptimi: statyti „Skylab“. 1970 m. rugsėjo 2 d. NASA paskelbė, kad įvyks dar trys „Apollo“ misijos: 15, 16 ir 17. Agentūrai teko nusileisti ir politiniam spaudimui: 1971 metais Baltieji rūmai norėjo visiškai nutraukti „Apollo“ programą po 15 misijos, tačiau du paskutiniai skrydžiai buvo išsaugoti. H. P. Schmittas, kuris buvo ruošiamas 18 misijai, buvo perkeltas į „Apollo 17“, mat mokslinė bendruomenė pradėjo spausti NASA į Mėnulį nusiųsti ir jų bendruomenės narį.

1972 m. E. A. Cernanas tapo paskutiniuoju žmogumi, kurio kojos lietė Mėnulį:

07 00 00 47: Cernanas: „Bobai, čia Gene'as. Aš ant paviršiaus, ir žengiu paskutinį žmogaus žingsnį nuo paviršiaus link namų. Bent kuriam laikui – tikiuosi, nelabai ilgam. Norėčiau tik pasakyti, jog tikiu, kad istorijoje bus įrašyta, kaip šiandienos Amerikos iššūkis sukūrė rytojaus žmogaus likimą. Mėnulį iš Taurus Littrow paliekame tokie, kokie ir atvykome ir, su Dievo palaiminimu, kokie ir grįšime – taikūs ir su viltimi visai žmonijai. Geros kloties „Apollo 17“ įgulai“.

Praėjus 42 metams nuo to laiko, kai buvo ištarti šie žodžiai, žmogaus koja nebuvo nusileidusi ant Mėnulio paviršiaus. Valstybinis finansavimas, kokiu NASA galėjo mėgautis 1966 metais, tapo nebepasiekiamas, nes visuomenė tapo finansiškai išvarginta, ypač po valstybinius prioritetus gerokai pakoregavusios galingos naftos krizės 1973 metais. Išlaidos kosmosui tapo kažkuo ko galbūt ir vertėtų imtis, bet esant begalėms finansinių apribojimų, NASA'ai teko mažinti apsukas ir tenkintis kuklesnėmis mokslinėmis misijomis: 1973 m. pradėta „Skylab“ programa, vėliau – „Space Shuttle“ ir įvairių autonomiškai valdomų zondų bei palydovų programomis.

Prioritetų pokytis gerokai paveikė ir sprendimus priimančių asmenų pasiryžimą imtis naujų tiriamųjų misijų į Mėnulį ir dar tolimesnius pasaulius. Optimistinės svajonės apie keliones į Marsą buvo ilgam sukištos į stalčių, o visas pajėgas sutelkus į „Space Shuttle“ programą, nunyko skrydžiams į Mėnulį skirta infrastruktūra. Nebebuvo gaminamos „Saturn V“ raketos, o nepanaudotos raketos tapo muziejiniais eksponatais. Visas techninis ir gamybinis kompleksas, kuriame buvo ir karinių, ir civilinių elementų, buvo mažinamas. Prasidėjus deryboms dėl strateginės ginkluotės ribojimo 1972 m., apribotas maksimalus amerikiečių ir sovietų raketų skaičius. Abi valstybės pradėjo iš esmės stabdyti judėjimą kosminių tyrinėjimų kryptimi. Įtampa, dėl kurios Šaltojo karo ginklavimosi lenktynės buvo pasiekusios tokį milžinišką greitį, atslūgo, o kartu sumažėjo ir visuomenės parama programoms, kurių tikslas buvo nugabenti žmones į kosmosą ir Mėnulį.

Nuo to laiko JAV prezidentai ne kartą buvo išsakę savo norą grįžti į Mėnulį, bet neretai jų planai buvo brėžiami dešimtmečiams į priekį, o ne keliems artimiausiems metams. Nesunku suprasti, kodėl taip yra: pastarųjų laikų JAV veikla kosmose apsiribojo artimąja Žemės orbita, nuostabiu Tarptautinės kosminės stoties projektu ir tokiais mokslo instrumentais, kaip marsaeigiai „Pathfinder“, „Opportunity“, „Spirit“, „Curiosity“. O kur dar išlaidos karui su terorizmu – manoma, kad šio karo ilgalaikės išlaidos bus didesnės nei 5 trilijonai dolerių.

Raketos „Delta IV Heavy“ įvykdytas bandomosios kapsulės „Orion“ iškėlimas buvo jaudinantis reginys, o privačių bendrovių, kosminės veiklos naujokių „SpaceX“ ir „Orbital Sciences Corporation“ atsiradimas yra ženklas, kad kuriama nauja tolimų kosminių kelionių infrastruktūros karta. Priežasčių, dėl ko turėtume apsilankyti Mėnulyje ir galbūt kitose Saulės sistemos planetose ir ne planetose, yra daug: gali būti, kad tai būtų didžiausi žmonių pasiekimai mūsų egzistencijos istorijoje, leisiantys mums suprasti, kaip susidarė mūsų planeta ir Saulės sistema, taip pat – platesnė mus supanti erdvė.

Reikia tikėtis, kad E. A. Cernano viltis, kad žmogus netrukus vėl įkels koją į Mėnulį, pasitvirtins, o žmonės vėl imsis tolimų pasaulių tyrimų.

Aut. teisės: delfi.lt

(61)
(10)
(51)

Komentarai (49)