Užsidegus Černobylio zonos miškams, radioaktyvios medžiagos gali pasiekti ir Lietuvą (0)
Tankūs miškai šalia Černobylio atominės elektrinės nelaimės vietos turėtų neišvengiamai užsidegti, o gaisrai iš dirvožemio gali išleisti didelius radiacijos kiekius ir ją paskleisti po visą Europą, rodo nauji mokslininkų tyrimai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Černobylio zonoje esantis miškas saugo didelius kiekius radioaktyvių medžiagų. Dabar mokslininkai perspėja esant rimtai rizikai, kad ši radiacija pasiskleis šimtus tūkstančių kilometrų po visą Europą, rašo sciencealert.com.
Černobylio zona (Chernobyl Exclusion Zone) – tai 2,6 tūkst. kvadratinių kilometrų zona aplink Černobylio sprogimo vietą. Joje visiškai nėra žmonių, čia esti didelis kiekis radioaktyvių teršalų.
Antroji zona yra šiauriau Ukrainos sienos, kur Baltarusijos pareigūnai pažymėjo dar 2,2 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto. Abiejose šiose zonose yra dideli kiekiai žemės ir tankūs miškai, kuriuos paveikė radioaktyvūs krituliai.
Po Černobylio avarijos 1986 m. speciali grupė buvo nusiųsta tam, kad keturių kilometrų spinduliu iškirstų visus medžius ir juos užkastų. Manoma, kad didžioji dalis teršalų, įskaitant radioaktyvius izotopus cezio 137, stoncio 90, plutionio ir kitų radionuklidų, nugrimzdo į upes ir dirvožemį.
Nuo avarijos praėjus trims dešimtmečiams, miškas, kuris kadaise užėmė 53 proc. teritorijos, dabar sudaro 70 proc. teritorijos ir palaipsniui užima apleistų žemių ir ganyklų pastatus. Augmenijos suvešėjimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gera žinia, tačiau dėl to, kaip šie medžiai sąveikauja su kenksmingomis medžiagomis, jie jas palaiko aplink, užuot leidę joms suirti ar būti išplautoms.
Medžiai leidžia radioaktyvioms sudėtims keliauti per dirvožemį. Šios kenksmingos medžiagos tūno 10 ar vos 5 cm dirvožemio gylyje ir viskas, ko reikėtų, kad šie elementai vėl pasklistų po Černobylį, yra gaisras, kuris miško paklotę padarytų atvirą vėjui ir lietui.
Kad išsiaiškintu, kokia yra gaisro tikimybė šioje zonoje, mokslininkai, vadovaujami Nikolaoso Evangeliou'o iš Norvegijos oro tyrimų instituto naudojo distancinio zondavimo duomenis iš ankstesnių gaisrų, kurie kilo šioje vietoje 2002, 2008 ir 2010 metais, ir atliko naujus radioaktyvių medžiagų lygio matavimus miške. Tuomet jie visus duomenis išanalizavo paleidę specialias programas, kurios modeliavo vėjo, oro ir ugnies judėjimą.
Mokslininkai mano, kad iš 85 petabekelerų radioaktyviojo cezio, kuris buvo išleistas po Černobylio avarijos, nuo 2 iki 8 petabekelerų vis dar guli viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose Černobylio zonoje. Mokslininkai paskaičiavo, kad gaisrai išlaisvino nuo 2 iki 8 procentų cezio, o maždaug pusė petabekelero išėjo kartu su dūmais.
Visos šios medžiagos pasklido virš Rytų Europos, o radioaktyvių medžiagų dalys buvo pastebėtos ir Turkijoje, Italijoje ir Skandinavijoje.
Nors radiacijos kiekis, kurį gali paskleisti ateities gaisrai, yra menkas – maždaug vienas procentas, dozės, kuri gali pakenkti žmogaus sveikatai, tyrėjai atkreipia dėmesį, kad grėsmės ignoruoti negalima.
Tačiau problema gali būti ne vidutinė žmones pasieksianti dozė, o tai, kad dalis žmonių gaus gerokai didesnį stoncio, plutonio, americio, taip pat ir cezio kiekį. Be to, kai kurie valgomi produktai savyje gali sukoncentruoti didelį kiekį šių nuodingų medžiagų, pavyzdžui, grybai.
„Į organizmą patekusi dozė nurijus tokį produktą gali būti labai reikšminga, – sako vienas tyrimo autorių Timas Mosseau'as iš Poietų Karolinos universiteto JAV. – Dėl to kylančius vėžio atvejus gali būti sunku atskirti nuo įprastinių. Tačiau tai bus labai reikšminga tiems, kas visa tai patirs.“
O gaisrų rizika visame pasaulyje dėl prognozuojamo globalinio atšilimo poveikio ir gaisrui palankesnių vėjų ateityje tik didės. Dar blogiau tai, kad dabar niekas į Černobylio miškus jau nebeeina išvalyti nuvirtusių ir išdžiūvusių medžių bei lapų, kurie tampa labai efektyviu kuru.
Be to, minėtoje zonoje labai trūksta ugniagesių, o dėl to, kad radiacija dirvožemyje žudo vabzdžius ir mikroskopinius organizmus, kurie padeda suskaldyti natūralias miško šiukšles, mirusi augmenija dabar formuojasi dvigubai sparčiau nei iki 1986 metų.
Tyrime, kuris išspausdintas „Ecological Monographs“, komanda spėja, kad patys rizikingiausi metai bus nuo 2023 iki 2036 – ųjų, o iki 2060 – ųjų radiacijos pavojus turėtų praeiti.
Černobylio zona (Chernobyl Exclusion Zone) – tai 2,6 tūkst. kvadratinių kilometrų zona aplink Černobylio sprogimo vietą. Joje visiškai nėra žmonių, čia esti didelis kiekis radioaktyvių teršalų.
Antroji zona yra šiauriau Ukrainos sienos, kur Baltarusijos pareigūnai pažymėjo dar 2,2 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto. Abiejose šiose zonose yra dideli kiekiai žemės ir tankūs miškai, kuriuos paveikė radioaktyvūs krituliai.
Po Černobylio avarijos 1986 m. speciali grupė buvo nusiųsta tam, kad keturių kilometrų spinduliu iškirstų visus medžius ir juos užkastų. Manoma, kad didžioji dalis teršalų, įskaitant radioaktyvius izotopus cezio 137, stoncio 90, plutionio ir kitų radionuklidų, nugrimzdo į upes ir dirvožemį.
Nuo avarijos praėjus trims dešimtmečiams, miškas, kuris kadaise užėmė 53 proc. teritorijos, dabar sudaro 70 proc. teritorijos ir palaipsniui užima apleistų žemių ir ganyklų pastatus. Augmenijos suvešėjimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gera žinia, tačiau dėl to, kaip šie medžiai sąveikauja su kenksmingomis medžiagomis, jie jas palaiko aplink, užuot leidę joms suirti ar būti išplautoms.
Medžiai leidžia radioaktyvioms sudėtims keliauti per dirvožemį. Šios kenksmingos medžiagos tūno 10 ar vos 5 cm dirvožemio gylyje ir viskas, ko reikėtų, kad šie elementai vėl pasklistų po Černobylį, yra gaisras, kuris miško paklotę padarytų atvirą vėjui ir lietui.
Kad išsiaiškintu, kokia yra gaisro tikimybė šioje zonoje, mokslininkai, vadovaujami Nikolaoso Evangeliou'o iš Norvegijos oro tyrimų instituto naudojo distancinio zondavimo duomenis iš ankstesnių gaisrų, kurie kilo šioje vietoje 2002, 2008 ir 2010 metais, ir atliko naujus radioaktyvių medžiagų lygio matavimus miške. Tuomet jie visus duomenis išanalizavo paleidę specialias programas, kurios modeliavo vėjo, oro ir ugnies judėjimą.
Mokslininkai mano, kad iš 85 petabekelerų radioaktyviojo cezio, kuris buvo išleistas po Černobylio avarijos, nuo 2 iki 8 petabekelerų vis dar guli viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose Černobylio zonoje. Mokslininkai paskaičiavo, kad gaisrai išlaisvino nuo 2 iki 8 procentų cezio, o maždaug pusė petabekelero išėjo kartu su dūmais.
Visos šios medžiagos pasklido virš Rytų Europos, o radioaktyvių medžiagų dalys buvo pastebėtos ir Turkijoje, Italijoje ir Skandinavijoje.
Nors radiacijos kiekis, kurį gali paskleisti ateities gaisrai, yra menkas – maždaug vienas procentas, dozės, kuri gali pakenkti žmogaus sveikatai, tyrėjai atkreipia dėmesį, kad grėsmės ignoruoti negalima.
Tačiau problema gali būti ne vidutinė žmones pasieksianti dozė, o tai, kad dalis žmonių gaus gerokai didesnį stoncio, plutonio, americio, taip pat ir cezio kiekį. Be to, kai kurie valgomi produktai savyje gali sukoncentruoti didelį kiekį šių nuodingų medžiagų, pavyzdžui, grybai.
„Į organizmą patekusi dozė nurijus tokį produktą gali būti labai reikšminga, – sako vienas tyrimo autorių Timas Mosseau'as iš Poietų Karolinos universiteto JAV. – Dėl to kylančius vėžio atvejus gali būti sunku atskirti nuo įprastinių. Tačiau tai bus labai reikšminga tiems, kas visa tai patirs.“
O gaisrų rizika visame pasaulyje dėl prognozuojamo globalinio atšilimo poveikio ir gaisrui palankesnių vėjų ateityje tik didės. Dar blogiau tai, kad dabar niekas į Černobylio miškus jau nebeeina išvalyti nuvirtusių ir išdžiūvusių medžių bei lapų, kurie tampa labai efektyviu kuru.
Be to, minėtoje zonoje labai trūksta ugniagesių, o dėl to, kad radiacija dirvožemyje žudo vabzdžius ir mikroskopinius organizmus, kurie padeda suskaldyti natūralias miško šiukšles, mirusi augmenija dabar formuojasi dvigubai sparčiau nei iki 1986 metų.
Tyrime, kuris išspausdintas „Ecological Monographs“, komanda spėja, kad patys rizikingiausi metai bus nuo 2023 iki 2036 – ųjų, o iki 2060 – ųjų radiacijos pavojus turėtų praeiti.
(17)
(1)
(16)