Koks gyvenimas būtų... Saturno mėnuliuose? (VII d.)  (0)

Tęsiame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Prieš savaitę susipažinome su gyvenimo Jupiterio palydove Europoje galimybėmis. Skriejame toliau, o toliau – Saturnas. Šis milžinas irgi neturi kieto paviršiaus, tačiau turi galybę mėnulių, kurių ne vienas galėtų tapti fantastiška žmonijos kolonistų buveine. Taigi, koks gyvenimas būtų Saturno mėnuliuose?

"Jei būtumėte išorinėje Saulės sistemoje (anapus Marso orbitos) ir tektų ieškoti dangaus kūno avariniam nusileidimui, rinkitės Saturno palydovą Titaną", - pataria NASA astrobiologas Chrisas McKayus. Titanas yra vienintelis Saulės sistemos palydovas, turintis tankią atmosferą ir tankų debesų šydą. XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje kosminis zondas Voyager-1 ištyrė Titano atmosferą ir nustatė, kad apie 95 proc. jos sudaro azotas, o 5 proc. – metanas. Atmosferos slėgis čia siekia 1,5 Žemės atmosferos slėgio. Tiesa, temperatūra – apie -179°C. Remdamiesi šiais faktais, mokslininkai manė, kad Titano paviršius apsemtas metano vandenyno. Todėl misijai "Cassini" kosminis zondas "Huygens" buvo kurtas kaip plaukiojantis zondas. Bet kai "Cassini" buvo pakeliui į Titaną, kosminio teleskopo "Hubble" stebėjimai atskleidė, kad šio palydovo paviršius nėra tik skystas – ten gali būti ne globalinis vandenynas, o tik kelios jūros. Šis faktas vėliau buvo patvirtinas "Huygens" ir "Cassini" (2004 ir 2005 m.).

Skafandro Titane nereikėtų

Ch. McKajaus teigimu, gyvenant Titane nereikėtų slėgio skafandro, šalmų – ten pakaktų vaikščioti labai šilta apranga ir deguonies kauke. Oro slėgis Titane sukeltų tokius slėgio pojūčius, kokių patirtume pasinėrę į Žemėje įrengto baseino dugną. Titano paviršiumi driekiasi vandens ledo uolynai ir kopos. Šiame mėnulyje yra metano ežerų grupių, upių ir jūrų – daugelis tokių skysčio telkinių tyvuliuoja netoli ašigalių. Nepaisant viso šito, Titano paviršius yra gana plokščias, jame nėra daug kraterių ir gigantiškų kalnų, kurių netrūksta kituose Saulės sistemos pasauliuose.

Sklandymo rojus: vietoj parašiuto tiktų skėčiai

"Titane alpinizmo rekordų nepasieksite, nes kopti ten galėsite vos į kelių šimtų metrų aukščio iškilumas, - tikina Ch. McKajus. – Tačiau kopti ant uolų Titane tikrai verta. Mat dėl menkos gravitacijos (tik apie 14 proc. Žemės gravitacijos) ir didelio atmosferos tankio, galėtumėt atsispirti nuo uolos ir nusklęsti žemyn, laviruodami palto skvernais ar skėčiu. Sklandymas ten įgytų visai kitokias perspektyvas nei Žemėje." Dienomis Titano dangaus skliautas – ūkanotai oranžinis. Tiesa, Titano dienos – labai ilgos. Jos trunka 16 Žemės parų. O jei gyventi tektų į Saturną atgręžtoje Titano pusėje, pro miglas paslaptingai persišviestų milžiniško Saturno kontūrai.

Beprotiškai ilgos vasaros

Tankokas debesų šydas Titane reiškia, kad ten lyja. Tiesa, skystu metanu. Užtat kokios ilgos Titane vasaros! Juk Saturnas su visais savo mėnuliais aplink Saulę apskrieja tik per 30 metų. "Vasaros vasaromis, tačiau jų metų poliariniuose regionuose lankytis nerekomenduotina – dėl siaubingų liūčių su perkūnijomis, - įspėja Ch. McKajus. – Vis dėlto nei viesulų (tornadų), nei ciklonų Titane nebūna. Titane nereikėtų saugotis ir nuo kosminės spinduliuotės. Ir žemė ten nedreba. Visai taikus pasaulis, tas Titanas."

Enceladas

Kaip ir Titane, pagrindinė grėsmė gyvybei įsikūrus kitame Saturno mėnulyje Encelade būtų kosminis šaltis. Čia – dar šalčiau nei Titane (vidutinė paros temperatūra – apie -201°C), nes leduotas Encelado paviršius atspindi daugiau ir taip šykščių saulės spindulių. Para Encelade trunka 1,4 Žemės paros.

Iš proto varanti Saturno panorama Encelado danguje

Skirtingai nei Titane, Encelado atmosfera reta kaip rėtis. Todėl "orų" Encelade nėra. Nėra ir atmosferos slėgio. Tai reiškia, kad Saturnas iš Encelado matomas visu gražumu ir dengia nuo 1/3 iki 1/2 dangaus skliauto – žvelgiant į tokius kerinčius vaizdus išprotėti galima turbūt labai nesunkiai. O štai Encelado broliai – kiti Saturno mėnuliai – danguje būtų matomi kaip ryškūs taškeliai. Kaip, beje, ir pati Saulė.

Geizerių spa ir geoterminiai ištekliai

Geriausia vieta kolonistų bazei Encelade būtų kur nors netoli vadinamųjų "tigro dryžių" – plyšių Encelado paviršiuje, netoli pietinio ašigalio. Ten galijotiškais geizeriais į atvirą kosmosą šauna ledo kristalų ir garų debesys. Bendrai paėmus, šis Encelado regionas pagamintų apie 15,8 gigavato šiluminės energijos, o tai prilygtų maždaug 20-čiai anglimi kūrenamų šiluminių jėgainių. "Jei bazę statytumėte santykinai netoli "tigro dryžių", būtumėte apsirūpinęs puikiu geoterminės energijos šaltiniu", - teigia "Cassini" projekto mokslininkė Linda Spilker. Mokslininkai mano, kad pietų ašigalio tumulai kyla iš galimai gyvenamo poledinio okeano, kuris tyvuliuoja po 30-40 km storio ledo pluta. Minėtos mokslininkės samprotavimu, jei gyventume netoli šios vietos, ko gero, kiltų pagunda mėginti gręžtis į tą storą ledą ir okeane paieškoti gyvybės požymių.

Enceladas nedaug didesnis už Lietuvą


Encelado skersmuo juokingo dydžio – vos 482 km. Kitaip tariant, skersmeniu jis tik šiek tiek didesnis už Lietuvą. Nepaisant miniatiūrinio dydžio, jo paviršius yra gana įvairus. Čia yra ir 35 km skersmens kraterių, ir lygumų, ir kalnagūbrių. Tačiau dėl menkutės Encelado gravitacijos (vos 1 proc. Žemės gravitacijos) paeiti šio mėnuliuko paviršiumi būtų beveik neįmanoma.

O labiausiai į neviltį Saturno mėnuliuose, ko gero, varytų atstumas iki gimtosios Žemės. Žinutė iš Saturno į Žemę skrietų 1 val. ir 20 min. Tiek pat laiko atgal. Tiesa, tai – ne pats blogiausias rodiklis Saulės sistemoje. Bet apie tai – kituose ciklo rašiniuose.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(90)
(2)
(88)

Komentarai (0)