Nematomas bičių pasaulis – kruopšti žvalgyba ir „šokiai“ (0)
Dešimtis, o galbūt net šimtus milijonų metų bitės vystėsi žemės biosferos viduje. Nekart jų genotipe įvykdavo mutacijų: būtinų, naudingų, kenksmingų...
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Bitės gamtoje nuolat susidurdavo su tam tikromis fundamentaliomis sąveikomis. Viena jų, bitininkams mažai žinoma, – gravitacijos jėga. Su ja glaudžiai susijęs žemės paviršiaus reljefo formavimasis, kuris veikia bičių elgesį.
Bitės moka, tačiau nemėgsta skraidyti virš kalvų, jos linkusios jas aplenkti. Neatmestina, jog toks elgesys sietinas su gravitacija. Jeigu bitė skrenda tiesiai virš kalvos, ji turi įveikti dvi gravitacijos jėgas – horizontaliąją ir vertikaliąją. Todėl jos skrydžio maršrutą renkasi taip, kad tektų įveikti tik vieną jėgą – horizontaliąją.
Bitininkams gerai žinomas faktas, kad avilių gyventojos informaciją perduoda signaliniais judesiais – „šokiais“. Taip bitės praneša visiems šeimos nariams apie atstumą, kur yra nektaro ir žiedadulkių šaltinių.
Prancūzų mokslininkai atliko štai tokį bandymą. Vienoje kalvos pusėje pastatė avilius, o kitoje – maitintuvus su sirupu. Bitės žvalgės, sugrįžusios iš paieškų, savo „šokiu“ nurodydavo kryptį link sirupo tiesiai – per kalvą. Tačiau atstumą nurodydavo aplink kalvą. Bitės rinkėjos puikiai susigaudė bičių žvalgių „šokio“ gudrybėse.
Bet žmogui taip ir liko mįslė, kuriame bičių žvalgių „pa“ slypi informacija apie atstumus iki medunešio tiesiu keliu ir aplink. O juk tai bitėms yra gyvybiškai svarbu. Žinodamos atstumą, jos gali tiksliai apskaičiuoti maisto atsargas, reikalingas skrydžiui ir skrydžio metu, kad laiku galėtų rasti užuovėją nuo blogo oro ir panašiai.
Bičių skrydžio kryptis nesikeičia, kol yra nektaro šaltinis. Šie jų 1–2 metrų pločio „praminti“ keliai būna apie 10 metrų aukštyje. Kiekvienoje vietovėje bičių keliai yra labai tikslūs, todėl galima sudaryti jų žemėlapius. Tokių žemėlapių kol kas dar nėra, o jie bitininkams būtų labai naudingi. Juk tie bičių keliai daug ką pasako apie jų elgesį. Pavyzdžiui, arti bičių kelių padidėja jų agresyvumas.
Bičių keliai tiesiogiai susiję su vietovės reljefu. Miško pakraštyje jie paprastai prasideda kirtaviečių proskynose, kur galima skristi žemai, nepakylant virš medžių viršūnių. Bitės dirba taip, kad išeikvotų kuo mažiau jėgų. Jų kelias primena skruzdėlių kelius ant žemės. Skruzdėms pasisekė – pagal jų takus ne vienąkart buvo sudaromi žemėlapiai. Galbūt ateis laikas, kai atsiras ir bičių kelių žemėlapiai?
